Miškinė dedešva yra daugiametis augalas, gerai prisitaikęs prie vidutinių platumų klimato, todėl dažniausiai sėkmingai žiemoja be jokios ypatingos priežiūros. Jos atsparumas šalčiui leidžia augalui ištverti net ir gana žemas temperatūras, ypač jei žemę dengia apsauginis sniego sluoksnis. Vis dėlto, norint užtikrinti, kad augalas ne tik išgyvens, bet ir pavasarį pabus stiprus, sveikas ir pasirengęs gausiai žydėti, verta atlikti kelis paprastus paruošiamuosius darbus rudenį. Tinkamas paruošimas žiemai ypač svarbus jauniems, pirmaisiais metais augantiems augalams, taip pat auginant jautresnes, dekoratyvines veisles arba regionuose, kur žiemos būna atšiaurios ir besniegės. Šie darbai nereikalauja daug pastangų, tačiau yra svarbi investicija į ilgalaikę augalo sveikatą ir ilgaamžiškumą tavo sode.
Pasiruošimas žiemai prasideda ne rudenį, o dar vasaros pabaigoje. Nuo rugpjūčio mėnesio reikėtų nustoti tręšti dedešvas, ypač azoto turinčiomis trąšomis. Azotas skatina naujų ūglių ir lapų augimą, o rudenį augantys jauni ūgliai nespėja subręsti ir sumedėti iki šalčių, todėl yra lengvai pažeidžiami šalčio ir gali tapti infekcijų vartais visam augalui. Leisk augalui natūraliai sulėtinti augimą ir pradėti kaupti maisto medžiagas šaknyse, kurios bus naudojamos pavasarį.
Vėlyvą rudenį, po pirmųjų stipresnių šalnų, kai antžeminė augalo dalis pradeda gelsti ir nykti, ateina laikas genėjimui. Nors kai kurie sodininkai palieka stiebus per žiemą, teigdami, kad jie sulaiko sniegą, sanitariniu požiūriu geriau juos nupjauti. Ant senų stiebų ir lapų gali žiemoti ligų sukėlėjai, ypač dedešvinės rūdligės sporos. Nupjovus ir sunaikinus augalų liekanas, sumažinama rizika, kad liga atsinaujins kitais metais. Stiebus reikėtų nupjauti paliekant maždaug 10-15 cm aukščio stagarus.
Pats svarbiausias žiemos paruošimo darbas – šaknų apsauga. Nors antžeminė dalis nušąla, šaknys lieka gyvos ir iš jų pavasarį išauga nauji ūgliai. Šaknis geriausiai apsaugo storas sniego sluoksnis, veikiantis kaip natūralus izoliatorius. Tačiau jei žiema prognozuojama besniegė, bet šalta, būtina pasirūpinti dirbtine apsauga. Mulčiavimas yra paprasčiausias ir efektyviausias būdas apsaugoti šaknų sistemą nuo gilaus įšalo ir staigių temperatūros svyravimų.
Pasiruošimas žiemai rudenį
Tinkamas pasiruošimas žiemai prasideda dar gerokai prieš šalčius, kai augalas baigia savo aktyvų augimo ir žydėjimo ciklą. Ruduo – tai metas, kai miškinė dedešva pamažu pereina į ramybės būseną, kaupdama energiją šaknyse. Sodininko užduotis yra padėti šiam procesui ir neskatinti nereikalingo augimo. Todėl vienas iš pirmųjų darbų rudenį yra tręšimo nutraukimas. Nuo rugpjūčio vidurio ar pabaigos nebegalima naudoti jokių trąšų, ypač tų, kuriose gausu azoto, nes tai stimuliuotų naujų ūglių, kurie nespėtų subręsti iki žiemos, augimą.
Daugiau straipsnių šia tema
Rudenį taip pat reikėtų palaipsniui mažinti laistymą, leidžiant dirvožemiui šiek tiek pradžiūti. Tai taip pat yra signalas augalui, kad artėja ramybės periodas. Žinoma, jei ruduo yra ypač sausas, augalo kankinti nereikėtų, tačiau perteklinė drėgmė šiuo laikotarpiu gali skatinti šaknų puvinių vystymąsi ir mažinti augalo atsparumą šalčiui. Prieš pat užšalimą, jei žemė labai sausa, galima atlikti vieną gausų, vadinamąjį drėgmės įkrovimo laistymą, kuris užtikrins, kad augalo šaknys neperdžiūtų žiemą.
Sanitarinis genėjimas yra dar vienas svarbus rudens darbas. Kai antžeminė dalis po šalnų nunyksta, ją reikėtų nupjauti. Palikti stagarai ne tik atrodo netvarkingai, bet ir tampa prieglobsčiu ligoms bei kenkėjams. Nupjauk stiebus aštriu sekatoriumi maždaug 10-15 cm aukštyje nuo žemės. Visas nupjautas dalis ir aplink esančius nukritusius lapus būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti, ypač jei vasarą augalas sirgo dedešvine rūdlige. Tai yra viena svarbiausių profilaktikos priemonių prieš šią ligą.
Prieš uždengiant augalą žiemai, naudinga supurenti žemę aplink jį ir pašalinti visas piktžoles. Tai ne tik pagerins oro prieigą prie šaknų, bet ir sunaikins dalį piktžolių sėklų bei kenkėjų lervų, kurios galėjo įsitaisyti žiemojimui dirvos paviršiuje. Švariai sutvarkytas plotas aplink dedešvą pavasarį atrodys tvarkingai ir augalui bus lengviau pradėti naują vegetacijos sezoną.
Augalų mulčiavimas ir pridengimas
Mulčiavimas yra pats efektyviausias ir paprasčiausias būdas apsaugoti miškinės dedešvos šaknis nuo žiemos šalčių. Mulčias veikia kaip antklodė, kuri sulaiko žemės šilumą, neleidžia dirvai giliai įšalti ir apsaugo nuo staigių temperatūros svyravimų, kurie ypač pavojingi pavasarį, kai kaitaliojasi atšilimai ir atšalimai. Mulčiuoti reikėtų tada, kai dirvos paviršius jau šiek tiek įšąla, paprastai vėlyvą rudenį. Per anksti uždėtas mulčias gali pritraukti peles, kurios po juo įsirengs sau lizdus ir gali apgraužti augalų šaknis.
Daugiau straipsnių šia tema
Mulčiavimui geriausiai tinka birios, orui laidžios organinės medžiagos. Puikus pasirinkimas yra durpės, kompostas, sausi medžių lapai (ypač ąžuolo ar klevo, nes jie lėčiau pūva), spygliai, smulkinta medžių žievė ar net pjuvenos. Aplink augalo kerą reikia užpilti maždaug 10-15 centimetrų storio mulčio sluoksnį. Svarbu neužpilti paties augalo centro, kad pavasarį jis galėtų laisvai išleisti naujus ūglius. Mulčio sluoksnis turėtų būti paskleistas aplink kerą, maždaug 20-30 cm spinduliu.
Regionuose, kur žiemos yra labai atšiaurios, vėjuotos ir dažnai besniegės, vien mulčiavimo gali nepakakti. Tokiais atvejais galima naudoti papildomą pridengimą. Vienas geriausių ir labiausiai pasiteisinusių būdų yra eglišakės. Jos puikiai sulaiko sniegą, kuris yra geriausias natūralus izoliatorius, ir apsaugo augalą nuo žvarbaus vėjo bei pavasarinės saulės, kuri gali per anksti pažadinti augalą. Eglišakes reikėtų kloti ant mulčio sluoksnio, kai jau nusistovi neigiama temperatūra.
Alternatyva eglišakėms gali būti speciali žiemojimui skirta agroplėvelė. Ja galima apvynioti augalą arba sukonstruoti nedidelį karkasą ir jį apdengti. Svarbu naudoti orui laidžią, „kvėpuojančią” agroplėvelę, o ne paprastą polietileno plėvelę, po kuria augalas gali sušusti ir supūti atšilimo metu. Pavasarį, kai nebelieka stiprių šalnų pavojaus ir dirva atitirpsta, visus dangčius ir mulčio sluoksnį reikia laiku ir palaipsniui nuimti, kad augalas neperkaistų ir galėtų pradėti augti.
Žiemojimas skirtinguose klimato regionuose
Miškinės dedešvos atsparumas šalčiui leidžia jai sėkmingai žiemoti daugelyje klimato zonų, tačiau pasiruošimo intensyvumas turėtų priklausyti nuo konkretaus regiono ypatumų. Švelnesnio klimato zonose, kur temperatūra retai nukrenta žemiau -15°C, o žiemos būna snieguotos, dedešva dažniausiai puikiai žiemoja net ir be jokio specialaus paruošimo. Sniegas veikia kaip puiki natūrali izoliacija, apsauganti šaknis nuo šalčio. Tokiomis sąlygomis pakanka rudenį nupjauti senus stiebus ir sutvarkyti gėlyną.
Vidutinio klimato regionuose, kur žiemos gali būti permainingos – su šalčiais iki -20°C ar -25°C ir atodrėkiais, o sniego danga nėra pastovi, mulčiavimas tampa labai rekomenduotinu. Būtent tokiomis sąlygomis dirva gali giliai įšalti, o staigūs atšilimai ir vėlesni atšalimai gali pažeisti šaknis. 10-15 cm storio organinio mulčio sluoksnis padės išlyginti temperatūros svyravimus ir apsaugoti šaknų sistemą nuo didžiausių šalčių. Tai ypač svarbu jauniems, pirmaisiais metais augantiems augalams.
Atšiauresnio klimato zonose, pavyzdžiui, šiauriniuose regionuose, kur žiemos yra ilgos, šaltos (temperatūra gali kristi žemiau -25°C) ir dažnai besniegės, vien mulčiavimo gali nepakakti. Čia jau reikėtų taikyti kompleksinę apsaugą. Po mulčiavimo augalus būtina papildomai pridengti eglišakėmis, kurios padės sulaikyti tą nedidelį sniego kiekį, kuris iškrenta, ir apsaugos nuo žvarbaus vėjo. Tokiomis sąlygomis taip pat labai svarbu parinkti atspariausias veisles ir sodinti augalus užuovėjoje.
Pietiniuose regionuose, kur žiemos labai švelnios ir šalčiai yra reti, miškinė dedešva gali išlikti pusiau visžalė. Čia jokie specialūs paruošimo darbai nėra reikalingi. Gali pakakti tik lengvo sanitarinio genėjimo rudenį arba pavasarį. Svarbiausia visais atvejais yra užtikrinti gerą drenažą, nes drėgmės perteklius ir stovintis vanduo žiemą yra daug pavojingesnis už šaltį, nes sukelia šaknų puvinį.
Pavasarinė priežiūra po žiemos
Atėjus pavasariui, kai saulė pradeda šildyti žemę ir tirpsta sniegas, svarbu laiku ir teisingai „pažadinti” miškinę dedešvą iš žiemos miego. Svarbiausia – neskubėti. Per anksti nuėmus dangčius ir mulčią, augalas gali nukentėti nuo vėlyvųjų pavasario šalnų, kurios gali pažeisti jaunus, besikalančius ūglius. Geriausia palaukti, kol nusistovės stabili teigiama temperatūra ir praeis didesnių šalnų pavojus.
Pirmiausia reikėtų nuimti stambesnius dangčius, tokius kaip eglišakės ar agroplėvelė. Tai geriausia daryti apsiniaukusią dieną, kad ryški pavasario saulė nenudegintų staiga atidengtų augalo dalių. Po kelių dienų, kai augalas pripranta prie pasikeitusių sąlygų, galima atsargiai atgrėbti ir mulčio sluoksnį. Nereikia nuimti viso mulčio – dalį jo galima palikti ir švelniai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Tai pasitarnaus kaip pirmoji pavasarinė trąša ir pagerins dirvožemio struktūrą.
Nuėmus dangčius ir atgrėbus mulčią, apžiūrėk augalą. Pašalink visas per žiemą pažeistas, supuvusias ar nudžiūvusias dalis. Jei rudenį negenėjai stiebų, dabar yra pats laikas tai padaryti, nupjaunant senus stagarus prie pat žemės. Švariai sutvarkytas augalas greičiau pradės leisti naujus, sveikus ūglius. Po žiemos dirva dažnai būna susigulėjusi, todėl naudinga atsargiai supurenti jos paviršių aplink augalą, stengiantis nepažeisti jaunų šaknų. Tai pagerins oro patekimą į dirvą ir paspartins jos įšilimą.
Kai dedešva pradeda aktyviai leisti naujus lapelius, tai ženklas, kad ji sėkmingai peržiemojo ir pradeda naują vegetacijos ciklą. Šiuo metu augalui gali prireikti papildomos drėgmės, ypač jei pavasaris sausas. Saikingas laistymas padės jam greičiau atsigauti ir pradėti augti. Taip pat šiuo metu galima augalą pamaitinti, paskleidžiant aplink jį šiek tiek komposto. Tinkama pavasarinė priežiūra yra svarbus žingsnis, užtikrinantis vešlų augimą ir gausų žydėjimą vasarą.
