Miškinės dedešvos ligos ir kenkėjai

Nors miškinė dedešva yra vertinama dėl savo atsparumo ir nereiklumo, kaip ir bet kuris kitas sodo augalas, ji nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Laiku pastebėjus problemą ir pritaikius tinkamas prevencines bei kontrolės priemones, galima išvengti didesnės žalos ir išsaugoti augalo dekoratyvumą bei sveikatą. Dažniausiai dedešvas puola specifinės grybelinės ligos, ypač dedešvinė rūdligė, o iš kenkėjų didžiausią pavojų kelia įvairūs lapus čiulpiantys vabzdžiai. Svarbiausia yra reguliari augalų apžiūra, leidžianti pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų antplūdžio ženklus. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas visada yra atsparesnis bet kokiems išoriniams pavojams, todėl tinkama agrotechnika yra pati geriausia profilaktika.

Pati didžiausia ir labiausiai paplitusi miškinės dedešvos problema yra dedešvinė rūdligė (Puccinia malvacearum). Tai grybelinė liga, kuri gali smarkiai pakenkti augalo išvaizdai ir bendrai būklei. Svarbu žinoti, kaip ją atpažinti ir kokių veiksmų imtis. Prevencija šiuo atveju yra daug efektyvesnė nei gydymas, todėl reikia stengtis sudaryti augalui tokias sąlygas, kurios nepalankios grybeliui plisti. Tai apima tinkamą sodinimo atstumą, gerą oro cirkuliaciją ir laistymo technikos laikymąsi.

Kitos grybelinės ligos, tokios kaip miltligė ar lapų dėmėtligės, dedešvas puola rečiau, tačiau esant palankioms sąlygoms (šiltam ir drėgnam orui, per tankiam susodinimui), taip pat gali pasireikšti. Šių ligų kontrolės principai yra panašūs – pažeistų dalių šalinimas, geros oro cirkuliacijos užtikrinimas ir, esant reikalui, fungicidų naudojimas. Svarbu rinktis plataus veikimo spektro preparatus ir juos naudoti griežtai pagal instrukciją.

Kenkėjų pasaulyje miškinė dedešva taip pat turi savo priešų. Dažniausiai ją apninka amarai, ypač jaunus ūglius ir žiedpumpurius. Nors amarų kolonijos retai kada pražudo suaugusį augalą, jos gali susilpninti jį, deformuoti lapus ir žiedus bei platinti virusines ligas. Kiti galimi kenkėjai yra voratinklinės erkės, ypač sausu ir karštu oru, bei šliužai, kurie gali apgraužti jaunus lapus. Kovai su jais galima pasitelkti tiek mechaninius, tiek biologinius, tiek cheminius metodus.

Dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos

Iš visų ligų, galinčių pakenkti miškinėms dedešvoms, neabejotinai labiausiai paplitusi ir daugiausiai problemų kelianti yra dedešvinė rūdligė, sukeliama grybo Puccinia malvacearum. Ši liga yra labai specifinė ir puola tik dedešvinių šeimos augalus. Pirmuosius ligos požymius galima pastebėti jau pavasarį arba vasaros pradžioje. Apatinėje lapų pusėje atsiranda iškilios, ryškiai oranžinės arba rausvai rudos pustulės (sporangiai), o viršutinėje lapo pusėje ties tomis pačiomis vietomis matomos gelsvos ar šviesiai žalios dėmės.

Ligai progresuojant, pustulių daugėja, jos susilieja, o lapai pradeda gelsti, džiūti ir galiausiai nukrenta. Stipriai pažeistas augalas gali prarasti didelę dalį lapijos, dėl ko sutrinka fotosintezė, augalas nusilpsta, prasčiau žydi ir tampa mažiau dekoratyvus. Grybas žiemoja nukritusiuose lapuose ir ant augalų liekanų, todėl pavasarį, esant palankioms drėgnoms sąlygoms, sporos vėl apkrečia jaunus lapus. Vėjas ir vandens lašai lengvai platina sporas nuo vieno augalo ant kito.

Kita, nors ir rečiau pasitaikanti, grybelinė liga yra miltligė. Ji pasireiškia baltu, miltuotu apnašu ant lapų, stiebų ir kartais žiedpumpurių. Šis apnašas yra grybienos ir sporų sankaupa. Miltligė, panašiai kaip ir rūdligė, siurbia iš augalo maistines medžiagas, todėl pažeisti lapai deformuojasi, džiūsta ir krenta. Miltligės vystymuisi palankus šiltas, bet drėgnas oras ir prasta oro cirkuliacija, todėl ji dažniau pasireiškia per tankiai susodintuose gėlynuose.

Lapų dėmėtligės, sukeliamos įvairių grybų, taip pat gali pažeisti dedešvas. Šios ligos pasireiškia įvairaus dydžio ir formos dėmėmis ant lapų. Dėmės gali būti rudos, juodos ar pilkšvos, kartais su tamsesniu apvadu. Laikui bėgant dėmių centrai gali iškristi, palikdami lapuose skyles. Kaip ir kitų grybelinių ligų atveju, dėmėtligės labiausiai plinta drėgnu oru. Nors jos retai kada sukelia didelę žalą, stiprus pažeidimas gali sumažinti augalo dekoratyvumą.

Prevencinės priemonės ligoms išvengti

Geriausias būdas kovoti su ligomis – neleisti joms atsirasti. Tinkama prevencija yra daug efektyvesnė ir reikalauja mažiau pastangų nei jau išplitusios ligos gydymas. Viena svarbiausių prevencinių priemonių yra tinkamos veislės pasirinkimas. Egzistuoja dedešvų veislių, kurios yra genetiškai atsparesnės rūdligei. Renkantis augalus savo sodui, verta pasidomėti jų atsparumu ligoms. Taip pat svarbu pirkti tik sveikus, vizualiai nepažeistus daigus iš patikimų augintojų.

Tinkama sodinimo vieta ir atstumas tarp augalų yra kritiškai svarbūs. Miškinę dedešvą reikia sodinti saulėtoje, gerai vėdinamoje vietoje. Per tankus sodinimas sukuria drėgną mikroklimatą, kuris yra idealus grybelinėms ligoms plisti. Palikdamas pakankamą atstumą (bent 40-50 cm) tarp augalų, užtikrinsi gerą oro cirkuliaciją, kuri padės lapams greičiau išdžiūti po lietaus ar laistymo. Tai ženkliai sumažins rūdligės ir miltligės riziką.

Laistymo technika taip pat turi didelės įtakos. Kaip jau minėta anksčiau, laistyti reikia stengtis tiesiai į šaknų zoną, vengiant sušlapinti lapus. Drėgni lapai, ypač vakare, yra pagrindinis rizikos veiksnys. Geriausia laistyti ryte, kad bet koks ant lapų patekęs vanduo spėtų greitai nudžiūti. Taip pat svarbu palaikyti bendrą augalo sveikatą ir gyvybingumą, nes stiprus augalas yra natūraliai atsparesnis ligoms. Subalansuotas tręšimas, be azoto pertekliaus, padės išauginti tvirtus, o ne gležnus ir ligoms jautrius audinius.

Sanitarinė švara gėlyne yra būtina. Rudenį, po vegetacijos, reikia kruopščiai surinkti ir sunaikinti (geriausia sudeginti, o ne kompostuoti) visus nukritusius dedešvų lapus ir nupjautus stiebus. Būtent ant šių augalinių liekanų žiemoja daugelio ligų sukėlėjų sporos. Pavasarį, pastebėjus pirmuosius ligos požymius ant apatinių lapų, juos reikia nedelsiant nuskinti ir sunaikinti, kad liga neišplistų aukštyn ir ant kitų augalų. Reguliarus ravėjimas taip pat padeda, nes piktžolės tankina pasėlį ir blogina oro cirkuliaciją.

Pagrindiniai kenkėjai ir jų daroma žala

Miškinė dedešva nėra tas augalas, kurį itin mėgtų kenkėjai, tačiau kartais ir ji sulaukia nepageidaujamų svečių. Dažniausiai ant jaunų ūglių, lapų apačios ir žiedpumpurių galima aptikti amarus. Šie smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai, paprastai žali arba juodi, gyvena kolonijomis ir siurbia augalo sultis. Dėl to pažeistos dalys deformuojasi, lapai susiraukšlėja, o žiedpumpuriai gali neatsiskleisti. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodligę sukeliantys grybai, dar labiau menkinantys augalo išvaizdą.

Sausu ir karštu oru, ypač jei augalas auga užuovėjoje, jį gali apnikti voratinklinės erkės. Tai labai smulkūs, plika akimi sunkiai įmatomi voragyviai, kurie taip pat siurbia sultis iš lapų. Jų buvimo požymis – smulkūs gelsvi taškeliai ant lapų, o vėliau lapai pagelsta, paruduoja ir nudžiūsta. Esant stipriam apnikimui, tarp lapų ir stiebų galima pastebėti plonytį, vos matomą voratinklį. Voratinklinės erkės greitai dauginasi, todėl svarbu laiku pastebėti pirmuosius požymius.

Jaunus dedešvos daigus ir lapus gali apgraužti šliužai ir sraigės. Jų daroma žala akivaizdi – lapuose išgraužtos netaisyklingos formos skylės, o ant augalo ir aplink jį matomi gleivių pėdsakai. Šie moliuskai aktyviausi būna naktį ir drėgnu oru. Nors suaugusiam, dideliam augalui jie didelės žalos nepadaro, jauniems daigams gali būti pražūtingi.

Retesni, bet taip pat galimi kenkėjai yra įvairūs lapgraužiai vabalai ar drugių vikšrai, kurie gali apgraužti lapus ar žiedus. Jų daroma žala paprastai būna nedidelė ir neturi didelės įtakos bendrai augalo būklei. Svarbiausia reguliariai apžiūrėti augalus ir stebėti, ar nėra akivaizdžių pažeidimo ženklų, kad būtų galima laiku sureaguoti ir neleisti kenkėjams išplisti.

Biologiniai ir ekologiški kovos metodai

Prieš griebiantis cheminių insekticidų, visada verta išbandyti biologinius ir ekologiškus kovos su kenkėjais metodus. Jie yra saugesni aplinkai, naudingiems vabzdžiams ir pačiam sodininkui. Kovojant su amarais, labai veiksminga pritraukti į sodą jų natūralius priešus – boružes, auksaakes ir žiedmuses. Tai galima padaryti sodinant šalia kitus, juos viliojančius augalus (krapus, kmynus, medetkas) ir nenaudojant plataus spektro insekticidų, kurie naikina visus vabzdžius be išimties.

Jei amarų kolonijos nedidelės, jas galima tiesiog sutraiškyti pirštais arba nuplauti stipria vandens srove iš žarnos. Taip pat veiksmingi yra naminiai purškalai. Vienas populiariausių – ūkiško muilo tirpalas (maždaug 20-30 g muilo tarkių ištirpinti 1 litre vandens). Šis tirpalas padengia vabzdžius plėvele ir sutrikdo jų kvėpavimą. Purkšti reikia tiesiai ant kenkėjų, ypač gausiai apipurškiant apatinę lapų pusę. Procedūrą gali tekti kartoti kas kelias dienas.

Kovojant su voratinklinėmis erkėmis, svarbiausia yra drėgmė, nes šie kenkėjai jos nemėgsta. Reguliarus augalų apdulkinimas vandeniu, ypač karštu oru, veikia kaip gera profilaktinė priemonė. Jei erkės jau pasirodė, taip pat galima naudoti muilo tirpalą arba specialius biologinius preparatus, pagamintus aliejų pagrindu (pvz., nimbamedžio aliejaus), kurie užkemša erkių kvėpavimo takus.

Kova su šliužais ir sraigėmis reikalauja kantrybės. Efektyviausias, nors ir daugiausiai laiko reikalaujantis būdas – rinkti juos rankomis vakare arba anksti ryte. Aplink augalus galima pabarstyti aštrių medžiagų, tokių kaip kiaušinių lukštų mulčias, pelenai ar smėlis, kurie dirgina moliuskų kūną ir veikia kaip barjeras. Taip pat galima įrengti alaus spąstus – į žemę įkastus indelius su alumi, kurio kvapas privilioja kenkėjus, ir jie nuskęsta.

Cheminė apsauga: kada ji būtina

Cheminių apsaugos priemonių (fungicidų ir insekticidų) naudojimas turėtų būti paskutinė priemonė, kai biologiniai ir agrotechniniai metodai yra neveiksmingi, o ligos ar kenkėjai kelia rimtą grėsmę augalui. Prieš naudojant chemiją, reikia gerai įvertinti situaciją. Jei pažeidimas yra nedidelis ir neplinta, galbūt užteks tiesiog pašalinti pažeistas dalis. Cheminių preparatų naudojimas ne visada yra pateisinamas, ypač jei dedešvos dalis planuoji naudoti vaistinei arbatai.

Kovojant su dedešvine rūdlige, jei liga labai išplitusi ir kasmet kartojasi, gali prireikti fungicidų. Reikėtų rinktis sisteminio arba kontaktinio veikimo fungicidus, skirtus rūdligėms naikinti. Purkšti reikia pradėti profilaktiškai, pavasarį, pasirodžius pirmiesiems lapeliams, arba vos pastebėjus pirmuosius ligos požymius. Purškimą gali tekti kartoti kas 10-14 dienų, ypač jei vyrauja drėgni orai. Svarbu gerai apipurkšti abi lapų puses.

Nuo miltligės taip pat naudojami fungicidai. Efektyvūs yra preparatai, kurių sudėtyje yra sieros arba vario. Kaip ir rūdligės atveju, purkšti reikia vos pastebėjus pirmuosius ligos požymius. Svarbu atsiminti, kad fungicidai geriausiai veikia kaip prevencinė priemonė, stabdanti ligos plitimą, o ne gydanti jau stipriai pažeistus audinius. Todėl pažeistus lapus vis tiek reikia šalinti.

Kovai su amarais ar voratinklinėmis erkėmis, jei jų antplūdis yra masinis, galima naudoti sisteminius arba kontaktinius insekticidus. Sisteminiai insekticidai patenka į augalo sultis ir tampa nuodingi jomis mintantiems kenkėjams. Kontaktiniai veikia tiesiogiai paliesdami kenkėją. Naudojant bet kokius cheminius preparatus, būtina griežtai laikytis saugumo reikalavimų: dėvėti apsaugines pirštines, akinius, purkšti nevėjuotą dieną, geriausia vakare, kai nebėra naudingų vabzdžių, tokių kaip bitės.