Nors rytinė persimonija yra kilusi iš šiltesnio klimato regionų, daugelis jos veislių yra pakankamai atsparios šalčiui ir gali sėkmingai augti bei derėti vidutinio klimato juostoje. Tačiau sėkmingas medžio peržiemojimas, ypač jauname amžiuje, priklauso nuo tinkamo pasiruošimo rudens ir žiemos iššūkiams. Šaltis, temperatūrų svyravimai, saulės atokaita ir graužikai yra pagrindiniai pavojai, galintys pakenkti ar net pražudyti šį egzotišką augalą. Išankstinis pasiruošimas ir apgalvotos apsaugos priemonės yra raktas į tai, kad kiekvieną pavasarį tavo persimonija vėl džiugintų vešlia lapija ir gausiu žydėjimu. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius žingsnius, kaip padėti persimonijai saugiai ištverti žiemą.
Medžio paruošimas ramybės periodui
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje ir rudenį. Vienas iš svarbiausių darbų yra tinkamo tręšimo režimo laikymasis. Nuo rugpjūčio vidurio reikėtų nustoti tręšti medį azoto trąšomis. Azotas skatina naujų ūglių augimą, o vėlai išaugę ūgliai nespėja sumedėti iki šalčių ir yra pasmerkti nušalti. Vietoj to, rudenį galima patręšti fosforo ir kalio trąšomis. Kalis ypač svarbus, nes jis padeda augalo ląstelėse kauptis cukrui, kuris veikia kaip natūralus antifrizas ir didina medžio atsparumą šalčiui.
Rudens laistymas taip pat yra svarbus pasiruošimo etapas. Jei ruduo yra sausas, medį, ypač jauną, būtina gausiai palaistyti prieš pat užšąlant dirvožemiui. Tai vadinamasis drėgmės įkrovimo laistymas. Gerai sudrėkintas dirvožemis lėčiau įšąla ir geriau apsaugo šaknis. Be to, medis, turintis pakankamai drėgmės atsargų audiniuose, geriau ištveria žiemos „džiovinantį” poveikį, kai šaltas vėjas ir saulė garina vandenį iš šakų, o sušalusios šaknys negali jo papildyti.
Po to, kai nukrenta visi lapai, būtina atlikti sanitarinę sodo tvarką. Reikia kruopščiai surinkti ir sunaikinti (sudeginti arba giliai užkasti) visus nukritusius lapus ir likusius ant medžio sudžiūvusius, mumifikuotus vaisius. Juose gali žiemoti įvairių grybinių ligų sukėlėjai ir kenkėjų lervos. Švari aplinka aplink medį pavasarį ženkliai sumažins ligų ir kenkėjų plitimo riziką.
Taip pat rudenį, jau esant stabiliems neigiamiems orams, bet dar neužšalus žemei, galima atlikti kamienų balinimą. Balinimas apsaugo medžio žievę nuo staigių temperatūros svyravimų žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį. Saulėtomis dienomis tamsus kamienas gali stipriai įkaisti, o naktį, temperatūrai nukritus, staigiai atvėsti. Dėl to žievė gali trūkinėti, atsirasti vadinamosios šalčio plyšiai, kurie tampa vartais infekcijoms. Balta spalva atspindi saulės spindulius ir neleidžia kamienui perkaisti, taip apsaugodama jį nuo pažeidimų.
Daugiau straipsnių šia tema
Jaunų medelių apsauga nuo šalčio
Jauni, 1–3 metų amžiaus persimonijos medeliai yra jautriausi šalčiui, todėl jiems reikalinga ypatinga apsauga. Jų šaknų sistema dar nėra gili, o kamienas ir šakos – ploni. Pagrindinė užduotis – apsaugoti šaknies kaklelį (vietą, kur kamienas pereina į šaknis) ir skiepo vietą, nes tai yra pačios jautriausios medelio dalys. Veiksmingiausia priemonė yra mulčiavimas ir apkaupimas.
Vėlyvą rudenį, prieš prasidedant didesniems šalčiams, jauno medelio pomedį reikėtų apmulčiuoti storu (15–20 cm) sluoksniu sausų organinių medžiagų. Tam puikiai tinka durpės, pjuvenos, sausi lapai, šiaudai ar kompostas. Mulčias veikia kaip antklodė, neleidžianti žemei giliai įšalti ir apsauganti paviršines šaknis. Be to, prie kamieno pagrindo galima supilti kauburėlį iš žemių ar durpių, kuris papildomai apšiltins šaknies kaklelį. Pavasarį, atšilus orams, šį kauburėlį reikės atsargiai nuskleisti.
Jauno medelio kamieną ir pagrindines šakas taip pat būtina apsaugoti. Tam galima naudoti įvairias dangas. Vienas iš paprasčiausių būdų – apvynioti kamieną keliais sluoksniais agrotekstilės, maišinio audeklo, kartono ar net senų laikraščių. Svarbu, kad danga būtų laidi orui ir nesukeltų šutimo atšilimo metu. Taip pat galima naudoti specialius sodo bintus ar nendrių demblius. Ši danga apsaugos ne tik nuo šalčio, bet ir nuo saulės atokaitos bei graužikų.
Visą jauną medelį, ypač pirmąją žiemą, galima apgaubti agrotekstilės maišu arba aplink jį pastatyti karkasą ir jį apdengti danga. Karkasą galima padaryti iš kelių į žemę įsmeigtų kuolų. Tarp medelio ir dangos turėtų likti oro tarpas, kuris veiks kaip papildomas izoliatorius. Apsaugos apačią reikėtų prispausti akmenimis ar žemėmis, kad jos nenupūstų vėjas. Svarbu nepamiršti pavasarį laiku nuimti visas dangas, kad augalas neperkaistų ir galėtų laisvai sprogti pumpurai.
Daugiau straipsnių šia tema
Apsauga nuo graužikų ir saulės atokaitos
Žiema – sunkus metas ne tik augalams, bet ir laukiniams gyvūnams. Ieškodami maisto, kiškiai ir pelės gali apgraužti jaunų vaismedžių, įskaitant persimonijas, žievę. Ypač pavojingi yra žiediniai pažeidimai, kai žievė apgraužama aplink visą kamieną. Tokiu atveju sutrikdomas maisto medžiagų judėjimas ir medis dažniausiai žūsta. Todėl apsauga nuo graužikų yra būtina.
Patikimiausia apsauga – mechaninės priemonės. Jaunų medelių kamienus galima apvynioti specialiomis plastikinėmis ar metalinėmis apsaugomis, tankiu tinklu, eglės ar kadagio šakomis (spygliais žemyn). Apsauga turi būti pakankamai aukšta, kad kiškiai jos nepasiektų atsistoję ant sniego dangos (bent 60–80 cm). Svarbu, kad apsauga nebūtų per daug standžiai prigludusi prie kamieno ir leistų jam storėti.
Taip pat galima naudoti repelentus – specialias tepamas ar purškiamas priemones, kurių kvapas ir skonis atbaido gyvūnus. Tačiau jų veiksmingumas priklauso nuo oro sąlygų, ir per žiemą procedūrą gali tekti kartoti kelis kartus. Svarbu palaikyti tvarką sode: rudenį nupjauti aukštą žolę aplink medelius, surinkti augalų likučius, nes tai yra puikios slėptuvės peliniams graužikams.
Saulės atokaita, kaip jau minėta, yra dar vienas pavojus, ypač vasario ir kovo mėnesiais. Dieną saulė įšildo tamsią kamieno žievę, o naktį ji staigiai atšąla, dėl ko atsiranda vertikalūs įtrūkimai. Ši problema ypač aktuali jauniems medeliams su lygia žieve. Efektyviausia apsauga yra kamienų balinimas rudenį. Jei kamienai nebuvo nubalinti, juos galima apvynioti šviesia, orui pralaidžia medžiaga (agrotekstile, popieriumi), kuri atspindės saulės spindulius ir neleis žievei perkaisti.
Žiemojimas konteineriuose ir šiltnamiuose
Jei gyveni regione, kur žiemos yra ypač atšiaurios, arba augini mažiau atsparią šalčiui persimonijos veislę, galima apsvarstyti auginimą dideliame konteineryje. Tai leidžia perkelti augalą į saugią žiemojimo vietą. Konteineryje auginama persimonija vasarą laikoma lauke, saulėtoje vietoje, o rudenį, prieš prasidedant didesniems šalčiams (kai temperatūra naktį pradeda kristi žemiau nulio), perkeliama į vėsią, bet nešildomą patalpą.
Ideali žiemojimo vieta konteineryje auginamai persimonijai yra rūsys, garažas, nešildomas šiltnamis ar veranda, kur temperatūra laikosi tarp 0 ir +5 °C. Visiška tamsa žiemojimo metu nėra problema, nes augalas yra ramybės būsenoje, be lapų. Svarbiausia, kad temperatūra nenukristų žemiau kritinės ribos konkrečiai veislei ir nebūtų didelių svyravimų.
Žiemojimo metu laistyti reikia labai saikingai, tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų žemė vazone. Paprastai pakanka palaistyti kartą per mėnesį ar net rečiau. Per didelė drėgmė šaltoje patalpoje gali išprovokuoti šaknų puvinį. Pavasarį, pasibaigus stiprioms šalnoms, medelį galima vėl išnešti į lauką. Tai daryti reikia palaipsniui, pratinant augalą prie lauko sąlygų ir ryškesnės saulės, kad lapai nenudegtų.
Jei turi nešildomą polikarbonatinį ar stiklinį šiltnamį, persimoniją galima auginti ir jame. Šiltnamis sukuria palankesnį mikroklimatą, apsaugo nuo vėjo ir kritulių, todėl temperatūra jame net ir šalčiausią naktį būna keliais laipsniais aukštesnė nei lauke. Tačiau esant labai dideliems šalčiams, šiltnamyje auginamą augalą taip pat gali tekti papildomai apdengti agrotekstile ar kita šilumą izoliuojančia medžiaga, ypač jo šaknų zoną.
