Norint džiaugtis sveiku, gausiai derančiu rytinės persimonijos medžiu, būtina užtikrinti, kad jis gautų visas reikalingas maistines medžiagas. Kaip ir žmogui, augalui reikalinga subalansuota „dieta”, kurią sudaro įvairūs makro- ir mikroelementai. Tinkamas tręšimas ne tik skatina augimą ir didina derlių, bet ir stiprina medžio imunitetą, didina jo atsparumą ligoms, kenkėjams bei nepalankioms aplinkos sąlygoms, tokioms kaip šalnos ar sausra. Supratimas, kada, kaip ir kokiomis trąšomis maitinti persimoniją, yra vienas iš kertinių sėkmingos sodininkystės akmenų. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime persimonijos mitybos poreikius ir pasidalinsime praktiniais tręšimo patarimais.
Pagrindinės maistinės medžiagos ir jų svarba
Svarbiausios maistinės medžiagos, reikalingos persimonijos augimui, yra trys makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra gyvybiškai svarbus vegetatyviniam augimui – jis skatina lapų, ūglių ir šakų vystymąsi. Būtent azotas atsakingas už sodriai žalią lapų spalvą, nes yra chlorofilo molekulės sudedamoji dalis. Pakankamas azoto kiekis užtikrina spartų jauno medelio augimą ir vešlaus vainiko formavimąsi. Tačiau azoto perteklius gali būti žalingas, nes skatina per didelį lapijos augimą vaisių sąskaita ir mažina medžio atsparumą šalčiui.
Fosforas atlieka esminį vaidmenį energijos perdavimo procesuose augale. Jis yra būtinas stiprios šaknų sistemos vystymuisi, ypač jauname amžiuje. Taip pat fosforas skatina žiedinių pumpurų formavimąsi, žydėjimą ir sėklų brendimą. Pakankamas fosforo kiekis dirvožemyje pagreitina derėjimo pradžią ir užtikrina gausesnį žydėjimą. Šio elemento trūkumas gali lemti silpną šaknų sistemą, menką žydėjimą ir vėluojančią vegetaciją pavasarį.
Kalis dažnai vadinamas „kokybės” elementu. Jis reguliuoja vandens apykaitą augale, didina atsparumą sausrai ir šalčiui. Kalis yra nepaprastai svarbus vaisių kokybei – jis skatina cukrų kaupimąsi, gerina vaisių skonį, spalvą ir tvirtumą. Taip pat šis elementas stiprina augalo ląstelių sieneles, todėl medis tampa atsparesnis grybinėms ligoms ir kenkėjams. Pakankamai kalio gaunantis medis užaugina ne tik skanesnius, bet ir geriau transportavimą bei laikymą ištveriančius vaisius.
Be šių trijų pagrindinių elementų, persimonijai, nors ir mažesniais kiekiais, reikalingi ir kiti makroelementai, tokie kaip kalcis (Ca), magnis (Mg) ir siera (S), bei mikroelementai – geležis (Fe), manganas (Mn), boras (B), cinkas (Zn), varis (Cu). Nors jų reikia nedaug, bet kurio iš šių elementų trūkumas gali sutrikdyti normalų medžio vystymąsi ir sukelti specifinius simptomus, tokius kaip lapų chlorozė (geltimas).
Daugiau straipsnių šia tema
Tręšimo laikas ir periodiškumas
Optimalus tręšimo laikas ir dažnumas priklauso nuo medžio amžiaus, dirvožemio derlingumo ir naudojamų trąšų tipo. Pagrindinis tręšimas atliekamas pavasarį, prasidėjus vegetacijai, dažniausiai balandžio mėnesį. Šiuo metu medis intensyviai auga, formuoja naujus ūglius ir lapus, todėl jam labiausiai reikia maisto medžiagų, ypač azoto. Pavasariniam tręšimui geriausiai tinka kompleksinės mineralinės trąšos, skirtos vaismedžiams, kuriose azoto, fosforo ir kalio santykis yra subalansuotas (pvz., NPK 10-10-10 arba panašus).
Jaunų, nederančių medelių (1–3 metų) nereikėtų pertręšti. Pirmaisiais metais po pasodinimo, jei duobė buvo gerai paruošta su organinėmis medžiagomis, papildomai tręšti nebūtina. Vėliau, antraisiais ir trečiaisiais metais, pavasarį galima skirti nedidelę kompleksinių trąšų normą, kad būtų skatinamas sveikas augimas. Svarbu vengti per didelio azoto kiekio, kad medis neaugtų per greitai ir nesišakotų per gausiai, o formuotų tvirtą skeletą.
Derantiems, suaugusiems medžiams maisto medžiagų reikia daugiau, nes didelė jų dalis sunaudojama vaisių auginimui. Tokius medžius rekomenduojama tręšti 1–2 kartus per sezoną. Pirmasis tręšimas, kaip minėta, atliekamas pavasarį, naudojant subalansuotas kompleksines trąšas. Antrasis, papildomas tręšimas, gali būti atliekamas vasaros pradžioje, po žydėjimo, vaisių mezgimo metu. Šiam tręšimui galima naudoti trąšas su didesniu kalio kiekiu, siekiant pagerinti vaisių kokybę.
Vėlyvą vasarą ir rudenį tręšti azoto trąšomis griežtai nerekomenduojama. Azotas šiuo laikotarpiu gali išprovokuoti naujų, vėlyvų ūglių augimą. Tokie ūgliai nespėja sumedėti iki žiemos ir yra pasmerkti nušalti per pirmuosius didesnius šalčius, taip alindami medį ir sukurdami potencialias vietas infekcijoms. Rudenį, jei dirvožemis yra skurdus, galima įterpti fosforo ir kalio trąšų arba organinių trąšų (komposto, perpuvusio mėšlo), kurios per žiemą pamažu irs ir praturtins dirvą.
Daugiau straipsnių šia tema
Mineralinės ir organinės trąšos
Sodininkai gali rinktis iš dviejų pagrindinių trąšų tipų: mineralinių (cheminių) ir organinių. Mineralinės trąšos yra greito poveikio, jose maisto medžiagos yra augalams lengvai prieinamos formos. Jos patogios naudoti, nes galima tiksliai dozuoti reikiamus elementus. Tačiau netinkamai naudojamos, per didelės mineralinių trąšų dozės gali „nudeginti” augalo šaknis ir užteršti gruntinius vandenis. Naudojant šias trąšas, svarbu griežtai laikytis gamintojo nurodytų normų.
Kompleksinės mineralinės trąšos, kuriose yra visi trys pagrindiniai elementai (NPK), yra patogiausias pasirinkimas daugeliui sodininkų. Trąšas reikėtų tolygiai paskleisti aplink medį, vadinamojoje pomedžio lėkštėje (maždaug vainiko pločio plote), vengiant kontakto su kamienu. Po to trąšas reikėtų negiliai įterpti į dirvą grėbliu ir gausiai palaistyti. Laistymas yra būtinas, kad trąšų granulės ištirptų ir maisto medžiagos pasiektų šaknų zoną.
Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar paukščių mėšlas, yra natūralus ir aplinkai draugiškas pasirinkimas. Jų poveikis yra lėtesnis, nes maisto medžiagos atsipalaiduoja pamažu, yrant organinei medžiagai. Organinės trąšos ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo purumą, laidumą orui bei vandeniui, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Naudojant organiką, pertręšimo rizika yra minimali.
Geriausius rezultatus duoda abiejų tipų trąšų derinimas. Organinės trąšos, įterptos rudenį ar pavasarį, sukuria gerą, ilgalaikį foną ir gerina dirvožemio savybes. Tuo tarpu mineralinės trąšos gali būti naudojamos pavasarį ir vasaros pradžioje kaip greitas „užkandis”, aprūpinantis medį maisto medžiagomis pačiais aktyviausiais augimo periodais. Pavyzdžiui, rudenį galima pomedį mulčiuoti kompostu, o pavasarį papildomai patręšti nedidele norma kompleksinių mineralinių trąšų.
Maisto medžiagų trūkumo požymiai
Atidus medžio stebėjimas gali padėti laiku nustatyti maisto medžiagų trūkumą. Kiekvieno elemento stygius pasireiškia specifiniais vizualiniais simptomais, dažniausiai matomais ant lapų. Azoto trūkumas yra vienas dažniausių. Jo požymiai: sulėtėjęs augimas, smulkūs, blyškiai žali ar net gelsvi lapai. Pirmiausia pradeda gelsti senesni, apatiniai lapai, nes azotas yra mobilus elementas ir augalas jį perkelia iš senų lapų į jaunus ūglius.
Fosforo trūkumas pasireiškia rečiau. Jo simptomai – tamsiai žali, kartais su purpuriniu ar violetiniu atspalviu lapai. Augimas būna silpnas, vėluoja žydėjimas, menkai mezgasi vaisiai. Kaip ir azoto atveju, pirmiausia požymiai pasireiškia ant senesnių lapų. Fosforo trūkumas dažnesnis rūgščiose arba labai šarminėse dirvose, kur jis tampa augalams sunkiai prieinamas.
Kalio trūkumas dažniausiai pasireiškia kaip lapų kraštų džiūvimas, vadinamasis „apdegimas”. Lapų kraštai pagelsta, vėliau paruduoja ir nudžiūsta, atrodydami lyg apdeginti ugnies. Šis reiškinys prasideda nuo senesnių, apatinių lapų ir palaipsniui kyla aukštyn. Vaisiai būna smulkūs, prastai nusispalvinę, rūgštūs. Medis tampa neatsparus sausrai ir ligoms.
Mikroelementų trūkumas taip pat turi savo požymių. Geležies trūkumas sukelia chlorozę – lapo gyslos lieka žalios, o audinys tarp jų pagelsta. Skirtingai nuo makroelementų, geležies trūkumo požymiai pirmiausia pasireiškia ant jaunų, viršūninių lapų. Magnio trūkumas taip pat sukelia chlorozę, bet ji dažniausiai prasideda nuo senesnių lapų kraštų, formuodama V raidės formos žalią plotą ties lapo pagrindu. Pastebėjus šiuos simptomus, galima naudoti specialias trąšas, praturtintas mikroelementais, arba purkšti lapus silpnu jų tirpalu.
Dirvožemio tyrimai ir pH svarba
Norint sudaryti tikslų ir efektyvų tręšimo planą, geriausia atlikti dirvožemio agrocheminį tyrimą. Tai yra patikimiausias būdas sužinoti, kokių maisto medžiagų dirvožemyje trūksta, o kokių yra perteklius. Dirvožemio mėginį galima pristatyti į specializuotą laboratoriją, kur bus nustatytas ne tik pagrindinių maisto medžiagų (P, K), bet ir organinės medžiagos kiekis bei dirvožemio rūgštingumas (pH). Tyrimo rezultatai leis tręšti tikslingai, naudojant tik tas trąšas, kurių iš tiesų reikia, taip sutaupant pinigų ir saugant aplinką.
Dirvožemio pH yra vienas svarbiausių rodiklių, lemiančių maisto medžiagų prieinamumą augalams. Rytinės persimonijos geriausiai auga silpnai rūgščiame arba neutraliame dirvožemyje (pH 6,0–7,0). Per daug rūgščioje dirvoje (pH žemiau 5,5) kai kurios maisto medžiagos, pavyzdžiui, fosforas ir molibdenas, tampa sunkiai pasisavinamos. Be to, rūgščioje terpėje padidėja toksiškų elementų, tokių kaip aliuminis ir manganas, tirpumas.
Per daug šarminėje dirvoje (pH virš 7,5) augalams tampa sunku pasisavinti geležį, manganą ir cinką, kas dažnai sukelia mikroelementų trūkumo sukeltą chlorozę. Todėl prieš sodinant medelį, ir periodiškai vėliau, verta pasitikrinti dirvožemio pH. Tai galima padaryti laboratorijoje arba naudojant paprastus testus, kurių galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse.
Jei dirvožemis per rūgštus, jo pH galima pakelti kalkinant – įterpiant kalkių, dolomitmilčių ar pelenų. Šią procedūrą geriausia atlikti rudenį. Jei dirvožemis per šarminis, jį galima parūgštinti įterpiant rūgščių durpių, spygliuočių pjuvenų arba naudojant specialias fiziologiškai rūgščias trąšas (pvz., amonio sulfatą). Tinkamo pH palaikymas užtikrina, kad visos dirvožemyje esančios ir su trąšomis įterptos maisto medžiagos bus maksimaliai prieinamos persimonijos šaknims.
