Rytinės persimonijos sodinimas ir dauginimas

Rytinės persimonijos auginimas sode prasideda nuo dviejų esminių etapų: teisingo sodinimo ir sėkmingo dauginimo metodų išmanymo. Nors šis egzotiškas augalas reikalauja šiek tiek daugiau dėmesio nei įprasti sodo vaismedžiai, tinkamai parinkta vieta ir kruopščiai atliktas sodinimo procesas yra tvirtas pagrindas būsimam augimui ir gausiam derliui. Sėkmingas įsitvirtinimas naujoje vietoje lemia medžio sveikatą ir ilgaamžiškumą. Tuo tarpu dauginimo būdų išmanymas atveria galimybes ne tik pasididinti savo sodą, bet ir išsaugoti vertingas veisles. Šiame straipsnyje gilinsimės į visas sodinimo ir dauginimo subtilybes, kurios padės tau sėkmingai auginti šiuos nuostabius medžius.

Idealios sodinimo vietos paruošimas

Tinkamas sodinimo vietos paruošimas yra lemiamas žingsnis, užtikrinantis sėkmingą persimonijos prigijimą ir tolesnį augimą. Prieš pradedant kasti duobę, būtina kruopščiai išvalyti pasirinktą plotą nuo piktžolių, ypač daugiamečių, tokių kaip varputis ar kiaulpienės, kurios konkuruotų su jaunu medeliu dėl vandens ir maisto medžiagų. Išvalius plotą, reikėtų giliai perkasti žemę maždaug vieno kvadratinio metro plote. Tai padės supurenti dirvą, pagerins jos aeraciją ir leis jaunoms šaknims lengviau skverbtis į aplinkinį gruntą. Šis etapas yra ypač svarbus sunkesnėse, molingose dirvose.

Sodinimo duobė turėtų būti kasama gerokai didesnė nei medelio šaknų gumulas – maždaug du kartus platesnė ir šiek tiek gilesnė. Standartinis dydis galėtų būti apie 60–80 cm pločio ir 50–60 cm gylio. Platesnė duobė, užpildyta pagerinta žeme, sudarys palankią aplinką šaknims vystytis pirmaisiais, kritiškai svarbiais augimo metais. Kasant duobę, viršutinį, derlingesnį dirvožemio sluoksnį reikėtų atidėti į vieną pusę, o apatinį, nederlingesnį – į kitą. Tai leis vėliau derlingąją žemę panaudoti arčiau šaknų.

Iškasus duobę, būtina pagerinti dirvožemį, kuriuo ji bus užpilta. Tam puikiai tinka gerai perpuvęs kompostas, perpuvęs mėšlas, durpės arba specialus substratas vaismedžiams. Atidėtą viršutinį derlingąjį žemės sluoksnį reikia sumaišyti su šiomis organinėmis medžiagomis santykiu maždaug 2:1. Šis mišinys ne tik praturtins dirvą maisto medžiagomis, bet ir pagerins jos struktūrą, vandens bei oro pralaidumą. Jei dirvožemis labai sunkus ir molingas, į mišinį pravartu įdėti šiek tiek stambaus smėlio ar žvyro drenažui pagerinti.

Duobės dugne taip pat rekomenduojama suformuoti nedidelį drenažo sluoksnį iš skaldos, žvyro ar keramzito, ypač jei gruntinis vanduo yra aukštai arba dirvožemis linkęs užmirkti. Ant drenažo sluoksnio pilamas nedidelis kaupelis paruošto derlingo žemės mišinio, ant kurio bus statomos medelio šaknys. Taip paruošta sodinimo vieta sudarys optimalias sąlygas jaunam augalui greitai adaptuotis ir pradėti aktyviai augti, užtikrinant tvirtą pagrindą ateities derliui.

Sodinimo procesas žingsnis po žingsnio

Tinkamas sodinimo laikas yra ankstyvas pavasaris, nutirpus sniegui ir atšilus žemei, arba ruduo, maždaug rugsėjo-spalio mėnesiais, kad medelis spėtų įsišaknyti iki didesnių šalčių. Prieš sodinant, medelį, ypač jei jis augintas konteineryje, reikia gausiai palaistyti, kad šaknų gumulas būtų gerai pridrėkęs. Jei medelis yra plikomis šaknimis, prieš sodinant jas verta pamirkyti vandens ir molio mišinyje, kad neapdžiūtų. Taip pat reikėtų apžiūrėti šaknis ir aštriu sekatoriumi patrumpinti visas pažeistas ar pernelyg ilgas šaknis.

Paruoštoje duobėje suformuojamas kaupelis iš pagerintos žemės. Medelis statomas į duobės centrą ant šio kaupelio taip, kad skiepijimo vieta liktų maždaug 5–10 cm virš žemės paviršiaus. Tai labai svarbu, nes per giliai pasodintas augalas gali skursti, o skiepijimo vieta, atsidūrusi po žeme, gali išleisti laukinės poskiepio dalies atžalas. Šaknis reikia atsargiai paskleisti ant kaupelio šlaitų, nukreipiant jas į šonus. Sodinant medelį, pravartu turėti pagalbininką, kuris palaikytų jį vertikalioje padėtyje, kol bus pilama žemė.

Duobė palaipsniui užpilama paruoštu derlingu žemės mišiniu, karts nuo karto atsargiai pakratant medelį, kad žemė tolygiai užpildytų visus tarpus tarp šaknų ir neliktų oro kišenių. Užpildžius maždaug pusę duobės, žemę reikėtų lengvai suspausti rankomis arba koja. Tada duobė gausiai palaistoma (supilant maždaug 10–20 litrų vandens), leidžiant vandeniui gerai įsigerti. Vanduo padeda žemei geriau priglusti prie šaknų. Vandeniui susigėrus, duobė užpilama likusia žeme iki viršaus.

Užpylus duobę, aplink medelį suformuojamas nedidelis pylimas, vadinamasis „lėkštė”, kuris padės sulaikyti vandenį laistant ir neleis jam nutekėti į šonus. Po sodinimo medelį būtina dar kartą gausiai palaistyti. Pabaigoje, pomedis mulčiuojamas 5–10 cm storio organinio mulčio sluoksniu (durpėmis, kompostu, medžio žieve), paliekant kelis centimetrus laisvos vietos aplink kamieną. Mulčias padės išsaugoti drėgmę, slopins piktžoles ir apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų. Prie jauno medelio rekomenduojama įkalti atraminį kuoliuką ir laisva virvele pririšti kamieną, kad vėjas jo neišjudintų.

Dauginimas sėklomis

Dauginimas sėklomis yra vienas iš būdų gauti naujų persimonijos augalų, tačiau jis turi savų ypatumų ir trūkumų. Sėklomis dauginti augalai dažniausiai nepaveldi motininio augalo veislės savybių, todėl vaisiai gali būti smulkesni, prastesnio skonio ar net visai kitokie. Šis metodas dažniau naudojamas selekcijoje, išvedant naujas veisles, arba auginant poskiepius, į kuriuos vėliau skiepijamos norimos veislės. Tačiau jei nori eksperimentuoti, tai gali būti įdomus ir daug kantrybės reikalaujantis procesas.

Norint dauginti persimoniją sėklomis, pirmiausia reikia surinkti sėklas iš gerai prinokusių, sveikų vaisių. Sėklas reikia kruopščiai nuplauti nuo minkštimo likučių ir išdžiovinti. Kad sėklos sudygtų, joms būtinas stratifikavimas – šaltojo periodo imitavimas. Tam sėklas reikia sumaišyti su drėgnu smėliu, durpėmis ar vermikulitu, sudėti į plastikinį maišelį su skylutėmis orui ir laikyti šaldytuve, daržovių skyriuje (apie 2–5 °C temperatūroje), maždaug 2–3 mėnesius. Stratifikavimo metu svarbu periodiškai patikrinti drėgmę ir neleisti substratui išdžiūti.

Po stratifikacijos, ankstyvą pavasarį, sėklos sėjamos į vazonėlius ar daigyklas, pripildytas lengvo ir puraus daiginimo substrato. Sėklos įterpiamos maždaug 1–2 cm gylyje. Pasėjus, substratas sudrėkinamas ir indas pridengiamas stiklu ar plėvele, kad būtų palaikoma drėgmė. Optimali dygimo temperatūra yra apie 20–25 °C. Sėklos paprastai sudygsta per kelias savaites ar mėnesius. Sudygusius daigelius reikia laikyti šviesioje vietoje, saugant nuo tiesioginių saulės spindulių.

Sėjinukams paaugus ir sustiprėjus, juos galima pikuoti į atskirus, didesnius vazonėlius. Pirmąjį sezoną juos geriausia auginti šiltnamyje ar patalpoje, o į nuolatinę vietą lauke sodinti tik kitą pavasarį, kai praeis šalnų pavojus. Reikia nepamiršti, kad iš sėklų išauginti medeliai derėti pradeda gerokai vėliau nei skiepyti – kartais tenka laukti 7–10 metų ar net ilgiau. Norint gauti konkrečios veislės derlių, tokius sėjinukus po 2–3 metų auginimo reikės paskiepyti norimos veislės šakele.

Skiepijimas – patikimiausias dauginimo būdas

Skiepijimas yra pagrindinis ir patikimiausias rytinės persimonijos dauginimo būdas, leidžiantis išsaugoti visas vertingas veislės savybes. Šio proceso metu norimos veislės augalo dalis (įskiepis – šakelė arba akelė) yra sujungiama su kitu augalu (poskiepiu), kuris sudarys šaknų sistemą. Poskiepiu dažniausiai naudojami iš sėklų išauginti tos pačios rūšies (Diospyros kaki), Kaukazinės persimonijos (Diospyros lotus) arba Virgininės persimonijos (Diospyros virginiana) sėjinukai. Pastarieji du yra atsparesni šalčiui ir mažiau reiklūs dirvožemiui, todėl dažnai naudojami kaip poskiepiai šaltesnio klimato regionuose.

Dažniausiai taikomas skiepijimo metodas yra akiavimas arba skiepijimas šakele. Akiavimas (okulavimas) atliekamas vasarą, liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai poskiepio žievė lengvai atsiskiria nuo medienos. Šio metodo metu į T raidės formos pjūvį poskiepio kamienėlyje įstatoma „mieganti” akutė (pumpuras su nedideliu žievės gabalėliu) nuo norimos veislės vienmečio ūglio. Prigijusi akutė išsprogsta tik kitą pavasarį. Tai yra pagrindinis pramoninis dauginimo metodas medelynuose.

Skiepijimas šakele dažniausiai atliekamas pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais, prieš prasidedant vegetacijai. Tam naudojami pernai metų sumedėję ūgliai (įskiepiai), kurie išlaikomi per žiemą vėsioje ir drėgnoje vietoje. Populiariausi būdai yra skiepijimas sudūrimu, pagerintu sudūrimu (su liežuvėliu) arba skiepijimas už žievės. Svarbiausia, kad sutaptų poskiepio ir įskiepio brazdo sluoksniai – plonas audinių sluoksnis po žieve, atsakingas už augimą. Po skiepijimo, sujungimo vieta tvirtai apvyniojama specialia juostele ir aptepama sodo tepalu, kad apsaugotų nuo išdžiūvimo ir infekcijų.

Sėkmingam skiepijimui reikalingas ne tik tinkamas laikas ir technika, bet ir labai aštrūs bei švarūs įrankiai. Visi pjūviai turi būti lygūs ir tikslūs, kad poskiepis ir įskiepis kuo geriau priglustų vienas prie kito. Paskiepytus augalus reikia reguliariai prižiūrėti: laiku pašalinti atžalas, augančias iš poskiepio žemiau skiepo vietos, ir apsaugoti jauną ūglį nuo vėjo ar mechaninių pažeidimų. Tinkamai atliktas skiepijimas leidžia gauti derlių jau po 3–4 metų.

Dauginimas atlankomis ir auginiais

Dauginimas atlankomis yra retesnis, bet kartais taikomas persimonijų dauginimo būdas. Jis geriausiai tinka žemaūgėms formoms arba jauniems, lanksčias šakas turintiems augalams. Procesas atliekamas pavasarį. Pasirenkama sveika, ilga, vienmetė ar dvimetė šaka, auganti arti žemės. Po šaka iškasamas negilus griovelis. Šakos vidurinėje dalyje, toje vietoje, kuri liesis su žeme, padaromas negilus įpjovimas arba nuimamas žievės žiedas – tai paskatins šaknų formavimąsi.

Paruošta šaka prilenkiama prie žemės, įspaudžiama į griovelį ir pritvirtinama mediniu ar metaliniu kabliu, kad neišsitiestų. Prilenktoji dalis užberiama derlinga žeme arba kompostu, o šakos viršūnė paliekama išlindusi ir pririšama prie kuoliuko vertikalioje padėtyje. Svarbu visą sezoną palaikyti drėgmę toje vietoje, kur formuojasi šaknys. Iki rudens arba kito pavasario atlanka turėtų išleisti šaknis. Įsišaknijusią atlanką galima atskirti nuo motininio augalo ir pasodinti į nuolatinę vietą.

Dauginimas auginiais (sumedėjusiais ar žaliaisiais) persimonijoms yra labai sudėtingas ir retai pavykstantis metodas. Jų auginiai labai sunkiai šaknijasi, todėl buitinėmis sąlygomis pasiekti gerų rezultatų yra beveik neįmanoma. Sumedėjusiais auginiais bandoma dauginti ramybės periodu. Tam rudenį, nukritus lapams, prikerpama vienmečių ūglių, kurie supjaustomi maždaug 15–20 cm ilgio auginiais. Auginiai per žiemą laikomi drėgname smėlyje vėsioje patalpoje, o pavasarį sodinami į purų substratą šiltnamyje.

Žaliaisiais auginiais bandoma dauginti vasaros pradžioje, kai ūgliai pradeda medėti. Pjaunami auginiai su 2–3 lapais, apatinis lapas pašalinamas, o viršutiniai patrumpinami perpus, siekiant sumažinti vandens garinimą. Auginio pagrindas pamerkiamas į šaknijimąsi skatinančių hormonų miltelius ir smeigiamas į drėgną substratą (durpių ir smėlio mišinį). Auginiai pridengiami plėvele ar stiklu, kad būtų palaikoma didelė oro drėgmė. Net ir naudojant stimuliatorius bei sudarius idealias sąlygas, šaknų formavimasis yra labai lėtas ir nepatikimas, todėl šis metodas nerekomenduojamas mėgėjams.