Japoniškos dekoratyvinės vyšnios genėjimas yra menas, reikalaujantis žinių, subtilumo ir pagarbos natūraliai medžio formai. Skirtingai nuo vaismedžių, kurių genėjimo pagrindinis tikslas yra derliaus didinimas, dekoratyvinių vyšnių karpymo tikslas yra palaikyti ir išryškinti jų įgimtą grožį, užtikrinti gerą sveikatą ir ilgaamžiškumą. Nors šie medžiai natūraliai formuoja gražią lają ir nereikalauja intensyvaus genėjimo, laiku ir teisingai atliktas karpymas gali ženkliai pagerinti jų išvaizdą ir apsaugoti nuo ligų. Todėl suprasti, kada, kaip ir kodėl genėti, yra būtina kiekvienam, norinčiam sėkmingai auginti šį Rytų sodo perlą.
Pagrindinis japoniškų vyšnių genėjimo principas – minimalizmas. Drastiškas genėjimas gali negrįžtamai sugadinti natūralią medžio formą ir sukelti stresą, todėl geriau pjauti mažiau, bet apgalvotai. Genėjimo tikslai yra keli. Pirmasis ir svarbiausias yra sanitarinis genėjimas – visų nudžiūvusių, ligotų, pažeistų ar nulūžusių šakų pašalinimas. Tokios šakos ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir yra potencialus infekcijų šaltinis. Šį genėjimą galima atlikti bet kuriuo metų laiku, kai tik pastebima problema.
Antrasis tikslas – lajos praretinimas. Reikia iškirpti šakas, kurios auga į lajos vidų, susikryžiuoja arba trinasi viena į kitą. Pašalinus šias šakas, pagerėja oro cirkuliacija ir saulės šviesos patekimas į lajos vidų. Tai yra labai svarbu, siekiant sumažinti grybelinių ligų, tokių kaip moniliozė ar miltligė, riziką. Geriau vėdinama laja greičiau išdžiūsta po lietaus ar rasos, o tai nepalanku ligų sukėlėjams.
Trečiasis tikslas – formavimas. Jauniems medeliams gali prireikti lengvo formavimo, siekiant sukurti tvirtą pagrindinių šakų struktūrą ir išvengti kelių konkuruojančių viršūnių. Tačiau dauguma sakurų veislių natūraliai formuoja gražią vazos ar skėčio formos lają, todėl įsikišti reikėtų tik esant būtinybei. Subrendusių medžių formavimas dažniausiai apsiriboja per ilgų, neproporcingų šakų patrumpinimu ar tų, kurios auga nepageidaujama kryptimi, pašalinimu.
Galiausiai, svarbu pašalinti visas atžalas, augančias iš poskiepio, t. y. žemiau skiepijimo vietos. Dekoratyvinės vyšnios dažniausiai būna skiepytos į paprastosios vyšnios ar trešnės poskiepį. Šios „laukinės” atžalos yra labai gyvybingos, auga greitai ir atima maisto medžiagas iš kultūrinės veislės. Jas reikia šalinti vos tik pasirodžius, nupjaunant prie pat kamieno.
Daugiau straipsnių šia tema
Tinkamiausias laikas genėjimui
Tinkamo laiko pasirinkimas japoniškų vyšnių genėjimui yra kritiškai svarbus medžio sveikatai. Skirtingai nuo daugelio lapuočių medžių, kuriuos įprasta genėti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, vyšnių ir kitų kaulavaisių genėti ramybės periodu nerekomenduojama. Žiemą ar ankstyvą pavasarį atlikti pjūviai yra labai jautrūs grybelinėms infekcijoms, ypač sidabraligei (Chondrostereum purpureum), kurios sporos aktyviai plinta drėgnu ir vėsiu oru.
Pats geriausias ir saugiausias laikas genėti japoniškas dekoratyvines vyšnias yra vasara, iškart po žydėjimo, maždaug nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Šiuo laikotarpiu medis yra aktyvioje augimo fazėje, todėl žaizdos gyja daug greičiau. Be to, šiltu ir sausu vasaros oru grybelinių ligų plitimo rizika yra daug mažesnė. Genint po žydėjimo, taip pat aiškiai matoma visa lajos struktūra su lapais, todėl lengviau įvertinti, kurias šakas reikia pašalinti, kad laja nebūtų per tanki.
Genėjimas vasarą turi dar vieną privalumą – jis nesumažina žydėjimo. Japoniškos vyšnios žiedpumpurius kitų metų žydėjimui krauna ant šių metų ir senesnių ūglių vasaros antroje pusėje. Jei medį genėtumėte pavasarį, prieš žydėjimą, kartu su šakomis nupjautumėte ir didelę dalį jau susiformavusių žiedpumpurių, taip prarasdami dalį žiedų. Genint iškart po žydėjimo, medis turi pakankamai laiko iki rudens užauginti naujus ūglius ir sukrauti ant jų žiedpumpurius kitam pavasariui.
Vienintelė išimtis, kada galima genėti kitu metu, yra sanitarinis genėjimas. Nudžiūvusias, nulūžusias ar akivaizdžiai ligotas šakas reikia šalinti nedelsiant, nepriklausomai nuo metų laiko, kad būtų sustabdytas ligų plitimas ir išvengta tolesnės žalos medžiui. Tačiau net ir tokiu atveju, jei įmanoma, geriau palaukti sausesnio oro.
Daugiau straipsnių šia tema
Genėjimo įrankiai ir technika
Kokybiškas genėjimas neįmanomas be tinkamų įrankių. Būtina turėti aštrų ir švarų genėjimo sekatorių plonesnėms (iki 2 cm skersmens) šakoms, genėjimo žirkles su ilgomis rankenomis storesnėms ir aukščiau esančioms šakoms, bei specialų sodo pjūklelį storoms šakoms pjauti. Įrankiai turi būti labai aštrūs, kad pjūvis būtų lygus ir švarus, o ne draskytų žievės ir medienos. Atšipę įrankiai palieka nelygias žaizdas, kurios gyja daug lėčiau ir yra labiau pažeidžiamos infekcijų.
Prieš pradedant darbą ir pereinant nuo vieno medžio prie kito, įrankius būtina dezinfekuoti. Tai ypač svarbu, jei genėjote ligotą medį. Dezinfekcijai tinka spiritas, denatūratas arba specialūs dezinfekciniai skysčiai. Švari įrankiai padeda išvengti ligų sukėlėjų pernešimo nuo vienos šakos ar medžio kitam. Tai paprasta, bet labai svarbi profilaktikos priemonė.
Atliekant pjūvį, svarbu žinoti, kaip ir kur pjauti. Plonos šakos kerpamos sekatoriumi, atliekant nedidelį įstrižą pjūvį maždaug 0,5 cm virš pumpuro, nukreipto į lajos išorę. Tai skatina naują ūglį augti į išorę, o ne į lajos vidų. Storesnės šakos pjaunamos ties šakos pagrindu, prie pat kamieno ar stambesnės šakos, nepaliekant stuobrelio. Pjūvį reikia daryti ties šakos apykakle – nedideliu sustorėjimu ties šakos ir kamieno susijungimo vieta. Šioje vietoje yra specialūs audiniai, kurie greitai užgydo žaizdą.
Pjaunant storą šaką, kad ji lūždama nenulaužtų žievės nuo kamieno, reikia taikyti trijų pjūvių techniką. Pirmas pjūvis daromas iš šakos apačios, maždaug 20–30 cm nuo kamieno, įpjaunant maždaug trečdalį šakos storio. Antras pjūvis daromas iš viršaus, kelis centimetrus toliau nuo pirmojo pjūvio (toliau nuo kamieno). Šaka nulūš ties šiais pjūviais. Likusį stuobrelį galima saugiai nupjauti trečiuoju pjūviu ties šakos apykakle. Didelių pjūvių vietų nereikia tepti sodo tepalu, nes naujausi tyrimai rodo, jog tai gali trukdyti natūraliam gijimo procesui.
Jaunų medelių formavimas
Pirmaisiais metais po pasodinimo japoniškai vyšniai gali prireikti lengvo formavimo, kad būtų sukurta tvirta ir graži lajos struktūra. Pagrindinis tikslas – suformuoti centrinį lyderį (viršūnę) ir kelias gerai išsidėsčiusias pagrindines (skeletines) šakas. Jei medelis turi kelias konkuruojančias viršūnes, reikėtų palikti vieną, stipriausią ir tiesiausiai augančią, o kitas pašalinti arba patrumpinti, paverčiant jas šalutinėmis šakomis.
Skeletinės šakos turėtų būti išsidėsčiusios spirale aplink kamieną, įvairiame aukštyje, ir augti dideliu kampu kamieno atžvilgiu. Šakos, augančios stačiu kampu, yra silpnesnės ir ateityje gali išlūžti. Pirmaisiais metais galima palikti 3–5 stiprias, tinkama kryptimi augančias šakas, o kitas, ypač plonas, silpnas ar augančias per žemai, pašalinti. Paliktas skeletines šakas galima šiek tiek patrumpinti, kad jos geriau šakotųsi.
Formuojant lają svarbu išlaikyti natūralią veislei būdingą formą. Pavyzdžiui, stačiai augančių veislių (pvz., ‘Amanogawa’) nereikėtų versti augti į plotį, o plačiai svyrančių (pvz., ‘Kiku-shidare-zakura’) – augti į viršų. Genėjimas turėtų tik pabrėžti ir sustiprinti natūralų medžio siluetą, o ne bandyti jį pakeisti. Dažniausiai per pirmuosius 2–3 metus suformavus pagrindinį karkasą, vėliau intensyvaus formavimo nebereikia.
Svarbu prisiminti, kad bet koks genėjimas yra stresas jaunam augalui, todėl jį reikia atlikti saikingai. Per vieną kartą nereikėtų pašalinti daugiau nei ketvirtadalio visos lajos masės. Geriau genėti po truputį kasmet, nei kartą per kelerius metus atlikti drastišką genėjimą. Teisingai suformuotas jaunas medis ateityje reikalaus daug mažiau priežiūros ir bus sveikesnis bei tvirtesnis.
Svyruoklinių formų genėjimo ypatumai
Svyruoklinės japoniškų vyšnių veislės, tokios kaip ‘Kiku-shidare-zakura’ ar ‘Pendula Rubra’, reikalauja šiek tiek kitokio požiūrio į genėjimą. Jų grožis slypi grakščiai žemyn svyrančiose šakose, kurios suformuoja įspūdingą „verkiantį” siluetą. Pagrindinis šių formų genėjimo tikslas – išlaikyti šį siluetą, neleisti lajai per daug sutankėti ir pašalinti šakas, kurios ardo formą.
Vienas iš svarbiausių darbų yra reguliarus šakų, augančių aukštyn arba į šonus, o ne žemyn, šalinimas. Kartais ant svyrančių šakų atsiranda stiprių, vertikaliai augančių ūglių. Juos reikia iškirpti prie pat pagrindo, nes jie ardo visą medžio formą. Taip pat reikia retinti per tankiai susipynusias, viena kitą kryžiuojančias svyrančias šakas lajos viduje, kad pagerėtų oro cirkuliacija.
Svyrančių vyšnių šakos dažnai nusvyra iki pat žemės. Reikia reguliariai patrumpinti tas šakas, kurios guli ant žemės ar trukdo praeiti po medžiu. Kerpant šakų galus, galima suformuoti tvarkingą, apvalų ar skėčio formos siluetą. Pjūvį reikėtų daryti ties į išorę nukreiptu pumpuru ar šakele, kad naujas ūglis tęstų svyrimo kryptį.
Svarbu atkreipti dėmesį į poskiepio atžalas. Svyruoklinės formos dažniausiai yra skiepytos į aukštą kamieną. Bet kokie ūgliai, išaugę ant kamieno žemiau skiepo vietos (kuri dažniausiai yra lajos viršuje), yra „laukiniai” ir augs stačiai aukštyn. Šiuos ūglius būtina šalinti nedelsiant, vos tik pasirodžius, kad jie neatimtų jėgų iš svyrančios lajos ir nesugadintų medžio išvaizdos.
