Siekiant išauginti sveiką, gyvybingą ir gausiai žydinčią japonišką dekoratyvinę vyšnią, būtina užtikrinti, kad augalas gautų visas jam reikalingas maistines medžiagas. Nors šie medžiai nėra išskirtinai reiklūs, derlingas ir tinkamai patręštas dirvožemis yra raktas į jų ilgaamžiškumą ir dekoratyvumą. Tręšimas padeda ne tik stimuliuoti augimą ir žiedų formavimąsi, bet ir sustiprina medžio atsparumą ligoms bei nepalankiems aplinkos veiksniams. Supratimas, kada, kuo ir kaip tręšti sakurą, leis optimaliai patenkinti jos mitybos poreikius ir džiaugtis įspūdingu rezultatu.
Pagrindinės maistinės medžiagos, būtinos japoniškos vyšnios augimui, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – lapų ir ūglių vystymąsi. Fosforas skatina šaknų sistemos augimą, žiedpumpurių formavimąsi ir energijos perdavimą augale. Kalis stiprina augalo audinius, didina atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui, taip pat dalyvauja vandens apykaitos reguliavime. Be šių makroelementų, augalui reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip magnis, kalcis, geležis, boras, kurių paprastai pakanka derlingame dirvožemyje.
Geriausias laikas tręšti japoniškas vyšnias yra ankstyvas pavasaris, prieš prasidedant aktyviai vegetacijai, t. y. kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Šiuo metu patręštas medis gauna maisto medžiagų impulsą, kuris yra ypač svarbus bundant po žiemos, auginant naujus lapus ir formuojant žiedus. Pavasariniam tręšimui idealiai tinka lėto atpalaidavimo kompleksinės trąšos, skirtos dekoratyviniams žydintiems augalams. Jos užtikrina, kad maisto medžiagos bus atpalaiduojamos palaipsniui per kelis mėnesius, taip aprūpinant augalą visą aktyvaus augimo periodą.
Jaunų, neseniai pasodintų medelių pirmaisiais metais tręšti nerekomenduojama, ypač jei sodinimo duobė buvo paruošta su kompostu ar derlingu dirvožemiu. Per didelė trąšų koncentracija gali „nudeginti” jaunas, jautrias šaknis. Tręšti galima pradėti antraisiais ar trečiaisiais augimo metais. Subrendusius, sveikai atrodančius medžius, augančius derlingoje dirvoje, pakanka tręšti kas vienerius ar dvejus metus. Jei medis auga skurdesniame dirvožemyje ar pastebimi maisto medžiagų trūkumo požymiai, tręšti reikėtų kasmet.
Vėlyvą vasarą ir rudenį reikėtų vengti tręšimo, ypač trąšomis, kuriose gausu azoto. Azotas skatina naujų, vešlių ūglių augimą, kurie iki žiemos nespėja sumedėti ir tampa labai pažeidžiami šalčio. Dėl šios priežasties rudeninis tręšimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Jei norima pagerinti dirvožemį rudenį, geriau rinktis organines medžiagas, pavyzdžiui, kompostą, arba specialias rudenines trąšas, kuriose dominuoja fosforas ir kalis, stiprinantys medį ir padedantys jam pasiruošti žiemai.
Daugiau straipsnių šia tema
Trąšų tipai ir pasirinkimas
Rinkoje yra gausus trąšų asortimentas, todėl svarbu pasirinkti tinkamiausias japoniškai dekoratyvinei vyšniai. Trąšas galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: mineralines (sintetines) ir organines. Mineralinės trąšos yra greito poveikio, o jų sudėtyje maisto medžiagų koncentracija yra tiksliai nurodyta. Jos yra patogios naudoti ir greitai aprūpina augalą trūkstamais elementais. Pavasariniam tręšimui geriausiai tinka kompleksinės NPK trąšos, kuriose maisto medžiagų santykis yra subalansuotas žydintiems augalams, pavyzdžiui, 10-10-10 arba su šiek tiek didesniu fosforo ir kalio kiekiu.
Lėto atpalaidavimo granuliuotos trąšos yra ypač geras pasirinkimas. Jų granulės yra padengtos specialia medžiaga, kuri, veikiama dirvožemio drėgmės ir temperatūros, palaipsniui tirpsta ir atpalaiduoja maisto medžiagas. Tai užtikrina tolygų augalo maitinimą per visą sezoną ir sumažina pertręšimo riziką. Tokias trąšas pakanka įterpti į dirvą vieną kartą pavasarį, ir jos veiks kelis mėnesius. Skystos trąšos taip pat yra veiksmingos, tačiau jų poveikis trumpesnis, todėl tręšti reikia dažniau, kas kelias savaites aktyvaus augimo periodu.
Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar kaulų miltai, yra natūralus ir ilgalaikis maisto medžiagų šaltinis. Jos ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina humuso kiekį, skatina mikroorganizmų veiklą ir gerina dirvožemio gebėjimą sulaikyti vandenį. Kompostas yra viena universaliausių ir vertingiausių organinių trąšų. Jį galima paskleisti aplink medį 2–3 cm sluoksniu pavasarį arba rudenį ir lengvai įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį.
Galima derinti abu trąšų tipus. Pavyzdžiui, pavasarį patręšti lėto atpalaidavimo mineralinėmis trąšomis, kad augalas greitai gautų reikalingų medžiagų, o rudenį dirvą aplink medį pamulčiuoti kompostu, kuris praturtins dirvožemį ir paruoš jį kitam sezonui. Svarbiausia yra stebėti augalą ir reaguoti į jo poreikius, vengiant perteklinio tręšimo, kuris gali būti žalingas tiek pačiam medžiui, tiek aplinkai.
Daugiau straipsnių šia tema
Maisto medžiagų trūkumo požymiai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku identifikuoti maisto medžiagų trūkumą. Kiekvieno elemento stygius pasireiškia specifiniais simptomais, nors kartais juos gali būti sunku atskirti nuo ligų ar netinkamos priežiūros padarinių. Vienas dažniausių požymių yra lapų spalvos pasikeitimas. Jei lapai, ypač senesni, apatiniai, tampa šviesiai žali arba geltoni, tai gali signalizuoti apie azoto trūkumą. Azoto stygius taip pat pasireiškia sulėtėjusiu augimu ir smulkiais, negausiais lapais.
Fosforo trūkumas pasireiškia rečiau, tačiau jo požymiai yra tamsiai žali, kartais su purpuriniu ar violetiniu atspalviu lapai. Augimas taip pat būna lėtas, o žydėjimas – skurdus. Kalio trūkumas dažniausiai matomas ant senesnių lapų kraštų – jie pagelsta, vėliau paruduoja ir džiūsta, atrodydami lyg apdeginti. Šis simptomas vadinamas lapų kraštų nekroze. Medis, kuriam trūksta kalio, yra mažiau atsparus sausrai ir ligoms.
Mikroelementų trūkumas taip pat turi savo požymių. Geležies stygius (chlorozė) pasireiškia jaunų, viršūninių lapų pageltimu, tačiau jų gyslos lieka žalios. Tai dažnai nutinka šarminiuose dirvožemiuose, kur geležis tampa augalams neprieinama. Magnio trūkumas taip pat sukelia chlorozę, bet ji dažniausiai pasireiškia tarp gyslų ant senesnių lapų, formuodama būdingą eglutės raštą.
Pastebėjus šiuos simptomus, nereikėtų pulti gausiai tręšti. Pirmiausia reikia įsitikinti, ar problema nėra susijusi su dirvožemio pH, perlaistymu ar šaknų pažeidimais, nes šie veiksniai gali sutrikdyti maisto medžiagų įsisavinimą net ir esant pakankamam jų kiekiui dirvožemyje. Jei dirvožemis yra tinkamas, tuomet tikslinis tręšimas trūkstamu elementu ar kompleksinėmis trąšomis padės išspręsti problemą.
Tręšimo technika
Norint, kad trąšos būtų efektyvios ir nepakenktų augalui, svarbu jas naudoti teisingai. Granuliuotas trąšas reikia tolygiai paskleisti ant dirvos paviršiaus aplink medį, visoje šaknų zonoje, kuri maždaug atitinka lajos plotį. Nereikėtų pilti trąšų prie pat kamieno, nes ten yra mažai siurbiamųjų šaknų, o didelė trąšų koncentracija gali pažeisti kamieno žievę. Paskleidus trąšas, jas reikėtų lengvai įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį (kelių centimetrų gyliu), naudojant grėblį ar kauptuką.
Po tręšimo sausomis trąšomis būtina gausiai palaistyti dirvą. Vanduo ištirpins granules ir padės maisto medžiagoms prasiskverbti giliau į dirvožemį, kur jas galės pasiekti augalo šaknys. Be laistymo trąšos liks gulėti paviršiuje ir nebus veiksmingos, o saulėtą dieną gali netgi „nudeginti” dirvos paviršiuje esančias smulkias šakneles. Tręšti reikėtų drėgną, bet ne šlapią dirvą.
Naudojant skystas trąšas, jas reikia atskiesti vandeniu pagal gamintojo nurodytą koncentraciją. Per stiprus tirpalas gali pažeisti šaknis. Paruoštu tirpalu laistoma šaknų zona, stengiantis tolygiai sudrėkinti visą plotą po laja. Skystos trąšos yra greito poveikio, todėl tinka, kai reikia greitai atstatyti maisto medžiagų trūkumą. Tačiau jų poveikis yra trumpalaikis, todėl tręšimą reikia kartoti dažniau.
Tręšiant svarbu laikytis saiko. Taisyklė „geriau mažiau, bet dažniau” čia puikiai tinka. Pertręšimas yra daug pavojingesnis nei nedidelis maisto medžiagų trūkumas. Per didelis trąšų kiekis ne tik gali pakenkti pačiam augalui, bet ir užteršti gruntinius vandenis. Visada atidžiai perskaitykite trąšų pakuotės etiketę ir laikykitės nurodytų normų bei rekomendacijų.
Organinio tręšimo privalumai
Organinis tręšimas yra puikus būdas ne tik pamaitinti japonišką dekoratyvinę vyšnią, bet ir pagerinti bendrą dirvožemio būklę ilgalaikėje perspektyvoje. Organinės medžiagos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, lapų puvenos ar biohumusas, yra lėto atpalaidavimo maisto medžiagų šaltinis. Jos palaipsniui skaidosi dirvožemio mikroorganizmų, todėl maisto elementai atpalaiduojami lėtai ir tolygiai, sumažinant pertręšimo riziką ir užtikrinant ilgalaikį maitinimą.
Vienas didžiausių organinio tręšimo privalumų – teigiamas poveikis dirvožemio struktūrai. Organinės medžiagos didina humuso kiekį, todėl sunki, molinga dirva tampa puresnė, laidesnė orui ir vandeniui. Lengvoje, smėlingoje dirvoje organika, atvirkščiai, padidina jos gebėjimą sulaikyti vandenį ir maisto medžiagas, neleidžiant joms greitai išsiplauti. Geresnė dirvožemio struktūra sudaro palankesnes sąlygas šaknų vystymuisi ir augimui.
Organinės trąšos skatina biologinį dirvožemio aktyvumą. Jos yra maistas sliekams ir naudingiems mikroorganizmams (bakterijoms, grybams), kurie ne tik skaido organiką, bet ir padeda augalams geriau įsisavinti maisto medžiagas, apsaugo šaknis nuo patogenų. Gyvybingas, biologiškai aktyvus dirvožemis yra sveiko sodo pagrindas. Tai sukuria tvarią ekosistemą, kurioje augalai yra stipresni ir atsparesni.
Organinį tręšimą geriausia atlikti rudenį arba ankstyvą pavasarį. Rudenį aplink medį galima paskleisti sluoksnį komposto ar perpuvusio mėšlo, paliekant jį kaip mulčią. Per žiemą ir pavasarį maisto medžiagos lėtai skverbsis į dirvą. Pavasarį kompostą galima lengvai įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį. Reguliarus organinių medžiagų naudojimas laikui bėgant sukuria derlingą, sveiką dirvožemį, kuriame japoniška vyšnia jausis puikiai ir reikalaus mažiau papildomos priežiūros.
