Tinkamas apšvietimas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių sėkmingą plačialapės melsvės auginimą ir jos dekoratyvumo atskleidimą. Nors melsvės yra plačiai žinomos kaip pavėsio augalai, jų šviesos poreikis nėra visiškai vienodas ir priklauso nuo konkrečios veislės, ypač nuo lapų spalvos. Supratimas, koks šviesos intensyvumas ir trukmė yra optimalūs, leidžia parinkti idealią vietą sode, kurioje šis augalas klestės, išryškins savo gražiausias spalvas ir išvengs pažeidimų. Netinkamas apšvietimas gali lemti išblukusias spalvas, nudegusius lapus ar net sulėtėjusį augimą, todėl šiam aspektui reikėtų skirti ypatingą dėmesį.
Idealios apšvietimo sąlygos
Dauguma plačialapių melsvių, ypač tos, kurių lapai yra sodriai žalios ar melsvos spalvos, geriausiai jaučiasi ir atrodo augdamos daliniame pavėsyje arba net visiškoje paunksmėje. Idealios sąlygos – tai vieta, kur augalas gauna kelias valandas neintensyvios rytinės saulės, o per pačią karščiausią dienos dalį, nuo vidurdienio iki vėlyvos popietės, yra visiškame pavėsyje. Rytinė saulė nėra tokia kaitri, todėl nepadaro žalos lapams, bet suteikia pakankamai šviesos energijos fotosintezei. Tokiomis sąlygomis melsvės auga vešlios, o jų spalvos būna ryškios ir sodrios.
Visiškas pavėsis, pavyzdžiui, po tankia medžių laja ar šiaurinėje pastato pusėje, taip pat yra tinkama vieta daugeliui melsvių. Tačiau labai giliame, tamsiame pavėsyje augalas gali augti lėčiau, o jo keras gali būti ne toks tankus. Nors žalialapės veislės puikiai toleruoja gilų pavėsį, margalapėms veislėms gali trūkti šviesos, kad išryškėtų jų margumas. Melsvos veislės, augdamos pavėsyje, išlaiko intensyviausią melsvą atspalvį, kurį suteikia vaškinis apnašas ant lapų, saugantis juos nuo saulės.
Svarbu suprasti, kad „pavėsis” nėra vienoda sąvoka. Egzistuoja skirtingi pavėsio tipai: lengvas, filtruotas pavėsis po reta medžių laja; dalinis pavėsis, kai saulė šviečia tik dalį dienos; ir gilus pavėsis, kur tiesioginiai saulės spinduliai beveik niekada nepatenka. Melsvėms labiausiai tinka pirmieji du pavėsio tipai. Filtrtota šviesa po aukštais medžiais sukuria mozaikišką apšvietimą, kuris yra labai palankus šiems augalams.
Renkantis vietą, reikia atsižvelgti ir į klimato zoną. Šiauresniuose regionuose, kur saulė nėra tokia intensyvi, melsvės gali toleruoti daugiau saulės nei pietiniuose regionuose. Svarbiausia yra apsaugoti augalą nuo karštos ir tiesioginės vidurdienio bei popietės saulės, kuri gali padaryti didžiausią žalą. Atidus sodo stebėjimas skirtingu paros metu padės atrasti tas vietas, kurios atitinka šiuos reikalavimus.
Daugiau straipsnių šia tema
Lapų spalva ir šviesos tolerancija
Plačialapių melsvių šviesos poreikis labai priklauso nuo jų lapų spalvos. Tai yra viena iš svarbiausių taisyklių, kuria reikėtų vadovautis renkantis vietą konkrečiai veislei. Melsvos spalvos veislės, tokios kaip ‘Halcyon’ ar ‘Elegans’, reikalauja daugiausia pavėsio. Jų melsvą atspalvį suteikia specialus vaškinis sluoksnis (kutikulė) ant lapų. Tiesioginė saulė ištirpdo šį sluoksnį, ir lapai praranda savo melsvumą, tapdami tiesiog žali. Todėl norint išsaugoti intensyvią melsvą spalvą, tokias veisles būtina sodinti pavėsingose vietose.
Žalialapės melsvės yra pačios universaliausios ir geriausiai toleruoja pavėsį, įskaitant ir gilų. Jos puikiai auga ir išlaiko sodrią žalią spalvą net ir ten, kur kitiems augalams trūktų šviesos. Nors jos gali augti ir gaudamos šiek tiek daugiau saulės, per didelis jos kiekis gali lemti šviesesnę, gelsvą lapų spalvą. Būtent tamsiai žalios veislės, įskaitant pačią Hosta ventricosa, yra nepakeičiamos kuriant žalius, ramius fonus tamsiausiuose sodo kampeliuose.
Geltonos ir aukso spalvos veislės (‘Sum and Substance’, ‘August Moon’) reikalauja daugiau šviesos, kad išryškintų savo spalvą. Augdamos per dideliame pavėsyje, jos gali likti šviesiai žalios (chartreuse) spalvos ir neįgauti ryškaus geltonumo. Šioms veislėms idealiai tinka vieta, kur jas pasiekia rytinė saulė arba filtruota šviesa visą dieną. Tačiau net ir joms karšta vidurdienio saulė gali būti žalinga ir nudeginti lapus.
Margalapės veislės, turinčios baltus ar kreminius raštus (pvz., ‘Patriot’, ‘Francee’), taip pat reikalauja tam tikro šviesos kiekio, kad išlaikytų ryškų kontrastą tarp spalvų. Per dideliame pavėsyje baltos dalys gali pažaliuoti, o kontrastas sumažėti. Joms, panašiai kaip ir geltonoms veislėms, tinka rytinė saulė. Svarbu prisiminti, kad baltos lapų dalys neturi chlorofilo, todėl yra jautresnės nudegimams. Todėl joms būtina apsauga nuo intensyvios dienos saulės.
Daugiau straipsnių šia tema
Per didelio saulės kiekio požymiai
Nors kai kurios melsvių veislės gali toleruoti šiek tiek saulės, per didelis jos kiekis yra žalingas ir greitai pasimato ant lapų. Vienas iš pirmųjų požymių yra lapų spalvos išblukimas. Melsvos veislės praranda savo melsvumą ir tampa žalios, o tamsiai žalios veislės pašviesėja, įgauna gelsvą atspalvį. Tai rodo, kad augalas patiria stresą ir bando apsisaugoti nuo per didelio šviesos srauto.
Smarkesnis pažeidimas yra lapų nudegimas. Jis pasireiškia kaip sausos, šviesiai rudos ar net balkšvos, popierių primenančios dėmės ant lapų. Dažniausiai nudega tos lapų dalys, kurios yra labiausiai atviros saulei. Ypač jautrios nudegimams yra baltos ar šviesiai geltonos lapų dalys, nes jos neturi apsauginio pigmento chlorofilo. Nudegę lapų plotai nebeatsigauna ir gadina augalo išvaizdą visam sezonui.
Dar vienas per didelės saulės ir karščio požymis yra nudžiūvę ir parudavę lapų kraštai. Nors tai gali būti ir drėgmės trūkumo simptomas, dažnai šios dvi problemos yra susijusios. Saulėtoje vietoje augalas išgarina kur kas daugiau vandens, ir jei šaknys nespėja jo tiekti, pirmiausia nukenčia labiausiai nuo centro nutolę lapų audiniai – jų kraštai. Augalas atrodo pavargęs, tarsi apvytęs, net jei dirva yra drėgna.
Ilgainiui augdama per saulėtoje vietoje, melsvė gali pradėti skursti, jos augimas sulėtėja, o lapai tampa smulkesni. Toks augalas yra labiau pažeidžiamas ligų ir kenkėjų. Jei pastebite vieną ar kelis iš šių simptomų, tai yra aiškus signalas, kad augalą reikia perkelti į pavėsingesnę vietą. Geriausia tai daryti pavasarį arba rudenį, kai augalas patiria mažiau streso.
Per mažo apšvietimo pasekmės
Nors melsvės yra pavėsio augalai, per gilus ir tamsus pavėsis taip pat gali neigiamai paveikti jų augimą ir išvaizdą. Akivaizdžiausia per mažo apšvietimo pasekmė – sulėtėjęs augimas. Augalas, negaudamas pakankamai šviesos energijos fotosintezei, auga lėčiau, jo keras būna retesnis, ne toks vešlus ir tankus. Lapai gali būti smulkesni, o lapkočiai – ilgesni ir silpnesni, nes augalas tarsi „stiebiasi” ieškodamas šviesos.
Kaip jau minėta, per mažas apšvietimas ypač neigiamai veikia margalapių ir geltonlapių veislių dekoratyvumą. Geltonos veislės neįgauna savo ryškios spalvos ir lieka žalios. Margalapių veislių kontrastas tarp spalvų sumažėja, baltos ar kreminės dalys susiaurėja ir gali pažaliuoti. Augalas praranda savo unikalumą ir tampa panašus į paprastą žalią melsvę. Norint džiaugtis šių veislių grožiu, joms būtina rasti vietą su ryškesne, nors ir ne tiesiogine, šviesa.
Kita problema, susijusi su per dideliu pavėsiu, yra prastesnis žydėjimas. Nors melsvės auginamos ne dėl žiedų, dauguma jų vasarą išleidžia aukštus žiedynkočius su varpelio formos žiedais, kurie taip pat suteikia dekoratyvumo. Labai tamsiame pavėsyje augančios melsvės gali žydėti labai menkai arba visai nežydėti. Tai rodo, kad augalui trūksta energijos ne tik augimui, bet ir reprodukcijai.
Be to, giliame pavėsyje, kur prastesnė oro cirkuliacija ir ilgiau laikosi drėgmė, padidėja grybinių ligų rizika. Taip pat tokios vietos yra ypač mėgstamos šliužų ir sraigių. Jei pastebite, kad jūsų margalapė melsvė prarado spalvas, auga labai lėtai ir nežydi, verta pagalvoti apie jos perkėlimą į šviesesnę vietą, pavyzdžiui, į sodo pakraštį, kur ji gautų daugiau atspindėtos šviesos ar kelias valandas rytinės saulės.
