Norint džiaugtis vešlia, ryškiaspalve ir sveika plačialapės melsvės lapija, svarbu ne tik užtikrinti tinkamą apšvietimą ir drėgmę, bet ir patenkinti jos maistinių medžiagų poreikį. Nors melsvės nėra laikomos itin reikliais augalais trąšų atžvilgiu, reguliarus ir subalansuotas tręšimas gali ženkliai pagerinti jų augimą ir dekoratyvumą, ypač jei jos auga skurdesniame dirvožemyje. Teisingas tręšimas skatina didesnių lapų formavimąsi, išryškina veislei būdingas spalvas ir padidina augalo atsparumą ligoms bei kenkėjams. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kokių maisto medžiagų reikia melsvėms, kada ir kaip jas tręšti.
Pagrindinės maistinės medžiagos ir jų svarba
Kaip ir visiems augalams, plačialapėms melsvėms reikalingi trys pagrindiniai makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Kiekvienas iš šių elementų atlieka specifinę ir gyvybiškai svarbią funkciją. Azotas yra svarbiausias elementas, atsakingas už vegetatyvinį augimą – lapų ir stiebų vystymąsi. Kadangi melsvės auginamos būtent dėl savo įspūdingos lapijos, pakankamas azoto kiekis yra būtinas norint turėti didelius, vešlius ir sodrios spalvos lapus. Azoto trūkumas pasireiškia lėtesniu augimu ir blyškiais, smulkesniais lapais.
Fosforas yra atsakingas už stiprios šaknų sistemos vystymąsi, žiedų ir sėklų formavimąsi bei bendrą augalo energetinę apykaitą. Nors melsvės auginamos ne dėl žiedų, stipri šaknų sistema yra būtina efektyviam vandens ir kitų maistinių medžiagų pasisavinimui. Pakankamas fosforo kiekis užtikrina gerą augalo prigijimą po persodinimo ir padeda jam pasiruošti žiemai. Fosforo trūkumas gali lemti silpną šaknyną ir prastesnį augimą.
Kalis, dažnai vadinamas „kokybės” elementu, atlieka daugybę funkcijų. Jis reguliuoja vandens apykaitą augale, stiprina ląstelių sieneles, didina augalo atsparumą sausrai, šalčiui, ligoms ir kenkėjams. Kalis taip pat svarbus chlorofilo gamybai ir fotosintezės procesui, todėl prisideda prie bendro augalo gyvybingumo ir sveikatos. Kalio trūkumas gali pasireikšti pageltusiais ar parudavusiais lapų kraštais ir bendru augalo silpnumu.
Be šių trijų pagrindinių elementų, melsvėms, kaip ir kitiems augalams, reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip magnis, geležis, manganas ir boras, nors ir mažesniais kiekiais. Jie dalyvauja įvairiuose fermentiniuose procesuose ir yra svarbūs normaliam augalo vystymuisi. Dažniausiai mikroelementų pakanka derlingame, humusingame dirvožemyje, tačiau skurdesnėse dirvose ar auginant augalus vazonuose, gali prireikti papildomo tręšimo kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra ir mikroelementų.
Daugiau straipsnių šia tema
Trąšų tipai: organinės ir mineralinės
Tręšiant plačialapes melsves, galima rinktis iš dviejų pagrindinių trąšų tipų: organinių ir mineralinių. Kiekvienas tipas turi savų privalumų ir trūkumų. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar kaulų miltai, yra natūralios kilmės. Jų pagrindinis privalumas yra tas, kad jos ne tik aprūpina augalą maisto medžiagomis, bet ir gerina pačią dirvožemio struktūrą, didina humuso kiekį, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą ir gerina dirvos gebėjimą sulaikyti vandenį. Organinės trąšos veikia lėtai, palaipsniui atpalaiduodamos maisto medžiagas, todėl sumažėja pertręšimo rizika.
Kompostas yra viena geriausių organinių trąšų melsvėms. Pavasarį aplink augalą paskleistas 2–3 cm storio komposto sluoksnis veikia kaip lėto atpalaidavimo trąša ir mulčias viename. Gerai perpuvęs mėšlas taip pat yra puikus pasirinkimas, tačiau svarbu naudoti tik visiškai subrendusį, kad nenudegintumėte augalo šaknų. Kitos organinės trąšos, pavyzdžiui, granuliuotas vištų mėšlas ar specializuotos organinės trąšos lapiniams augalams, taip pat tinka, tačiau jas reikėtų naudoti laikantis gamintojo rekomendacijų.
Mineralinės trąšos yra pramoniniu būdu pagamintos, koncentruotos maisto medžiagų druskos. Jų privalumas – greitas poveikis, nes maisto medžiagos yra augalams lengvai pasisavinamoje formoje. Mineralinės trąšos leidžia tiksliai kontroliuoti, kokius ir kiek maisto medžiagų augalas gauna. Melsvėms geriausiai tinka subalansuotos kompleksinės trąšos, kuriose azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K) santykis yra panašus, pavyzdžiui, 10-10-10 arba 20-20-20. Taip pat galima naudoti trąšas, skirtas lapiniams dekoratyviniams augalams, kuriose azoto kiekis gali būti šiek tiek didesnis.
Naudojant mineralines trąšas, labai svarbu neviršyti rekomenduojamų normų, nes pertręšimas gali būti žalingesnis nei trąšų trūkumas. Per didelis azoto kiekis gali sukelti pernelyg vešlų, bet silpną lapų augimą, augalas tampa mažiau atsparus ligoms, o margalapių veislių lapai gali pažaliuoti. Mineralines trąšas geriausia naudoti aktyvaus augimo periodu ir visada lieti ant drėgnos žemės, kad nenudegintumėte šaknų. Daugelis sodininkų sėkmingai derina abu trąšų tipus: pavasarį naudoja organines medžiagas dirvožemio gerinimui, o vegetacijos metu, esant poreikiui, papildomai patręšia skystomis mineralinėmis trąšomis.
Daugiau straipsnių šia tema
Kada geriausia tręšti melsves
Tinkamas tręšimo laikas yra labai svarbus, norint pasiekti geriausių rezultatų ir nepakenkti augalui. Plačialapes melsves reikėtų tręšti tik jų aktyvaus augimo periodu, kuris tęsiasi nuo pavasario iki vasaros vidurio. Pirmąjį kartą tręšiama pavasarį, kai iš žemės pasirodo pirmieji ūgliai. Šiuo metu augalui labiausiai reikia maisto medžiagų, kad galėtų sėkmingai pradėti vegetaciją ir suformuoti vešlią lapiją. Pavasariniam tręšimui puikiai tinka lėto veikimo trąšos, pavyzdžiui, granuliuotos kompleksinės trąšos arba gausus komposto sluoksnis.
Antrąjį kartą, jei reikia, galima patręšti praėjus maždaug 6–8 savaitėms po pirmojo tręšimo, maždaug vėlyvą pavasarį arba ankstyvą vasarą. Šiam tręšimui galima naudoti greičiau veikiančias skystas trąšas, praskiestas vandeniu pagal instrukciją. Tai suteiks augalui papildomą impulsą augimui pačiame vegetacijos įkarštyje. Ypač papildomo tręšimo gali prireikti augalams, auginamiems skurdesnėje smėlio dirvoje arba vazonuose, iš kurių maisto medžiagos greičiau išplaunamos.
Labai svarbu nutraukti bet kokį tręšimą vasaros viduryje, vėliausiai iki liepos pabaigos. Tręšimas vėlyvą vasarą ar rudenį skatina naujų, silpnų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir pasiruošti žiemai. Tokie ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir greičiausiai nušals, o tai gali pakenkti visam augalui. Leiskite melsvei natūraliai sulėtinti augimą ir pereiti į ramybės būseną, ruošiantis artėjančiai žiemai.
Naujai pasodintų melsvių pirmaisiais metais tręšti nebūtina, ypač jei sodinimo metu dirva buvo gerai paruošta ir praturtinta organinėmis medžiagomis. Pirmaisiais metais svarbiausia leisti augalui gerai įsišaknyti, o maisto medžiagų, esančių paruoštoje dirvoje, jam turėtų visiškai pakakti. Pernelyg ankstyvas ir gausus tręšimas gali pakenkti jaunai ir jautriai šaknų sistemai. Tręšti galima pradėti antraisiais augimo metais.
Kaip teisingai tręšti
Teisingas trąšų įterpimo būdas yra būtinas, kad maisto medžiagos pasiektų augalą ir nenudegintų jo šaknų. Naudojant sausas, granuliuotas trąšas, jas reikėtų tolygiai paskleisti ant drėgnos žemės aplink augalą, vengiant patekimo ant lapų ir į kero centrą. Trąšas reikėtų barstyti per visą šaknų zonos plotą, kuris maždaug atitinka lapų vainiko plotį. Po to trąšas reikėtų švelniai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį ir gausiai palaistyti. Laistymas padeda ištirpdyti granules ir nunešti maisto medžiagas arčiau šaknų.
Naudojant skystas trąšas, jas reikia praskiesti vandeniu tiksliai pagal gamintojo nurodytas proporcijas. Naudoti didesnę koncentraciją nei rekomenduojama yra labai pavojinga, nes galima stipriai nudeginti šaknis. Paruoštu tirpalu laistoma drėgna dirva aplink augalą. Niekada netręškite skystomis trąšomis sausos žemės, nes tai gali sukelti šaknų pažeidimus. Prieš tręšiant, augalą geriausia palaistyti švariu vandeniu, o tik po to – trąšų tirpalu.
Tręšiant organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas ar perpuvęs mėšlas, jas tiesiog reikia paskleisti aplink augalą kaip mulčią. Svarbu neapkrauti organikos prie pat augalo stiebo pagrindo, paliekant nedidelį tarpą oro cirkuliacijai. Sliekai ir kiti dirvožemio organizmai palaipsniui įterps šias medžiagas į gilesnius sluoksnius, o maisto medžiagos lėtai atsipalaiduos ir maitins augalą visą sezoną. Tai yra pats saugiausias ir natūraliausias tręšimo būdas.
Visada svarbu stebėti augalo reakciją į tręšimą. Jei lapai atrodo sveiki, sodrios spalvos, o augalas gerai auga, tikėtina, kad maisto medžiagų jam pakanka ir papildomas tręšimas nėra būtinas. Atminkite, kad melsvių atveju geriau šiek tiek mažiau trąšų nei per daug. Pernelyg didelis trąšų kiekis ne tik gali pakenkti pačiam augalui, bet ir prisidėti prie aplinkos taršos, nes maisto medžiagų perteklius išsiplauna į gruntinius vandenis.
Vengtinos tręšimo klaidos
Viena iš dažniausių klaidų yra pertręšimas, ypač azoto trąšomis. Nors azotas skatina lapų augimą, jo perteklius gali sukelti nepageidaujamų pasekmių. Margalapių veislių melsvės, gavusios per daug azoto, gali prarasti savo unikalų margumą ir tapti tiesiog žalios. Taip pat, pernelyg vešli ir „išlepinta” lapija tampa patrauklesnė kenkėjams, pavyzdžiui, amarams, ir jautresnė grybinėms ligoms. Subalansuotas tręšimas yra kur kas naudingesnis nei vien azoto akcentavimas.
Kita dažna klaida – tręšimas netinkamu laiku. Kaip jau minėta, tręšimas vėlyvą vasarą ar rudenį yra žalingas, nes skatina augimą, kai augalas jau turėtų ruoštis ramybės periodui. Tai gali smarkiai sumažinti augalo atsparumą žiemą. Taip pat nereikėtų tręšti augalų, kurie patiria stresą dėl sausros, karščio ar ligų. Pirmiausia reikia išspręsti pagrindinę problemą (palaistyti, apsaugoti nuo saulės, gydyti nuo ligų), o tręšti tik tada, kai augalas atsigaus. Trąšos sergančiam ar nusilpusiam augalui gali duoti priešingą efektą ir dar labiau jį susilpninti.
Netinkamas trąšų naudojimas taip pat gali pridaryti žalos. Sausų trąšų barstymas ant lapų ar tiesiai į kero centrą gali sukelti lapų nudegimus. Tręšimas ant visiškai sausos žemės yra dar viena didelė klaida, galinti pažeisti jautrias augalo šaknis. Visada svarbu atidžiai perskaityti ir laikytis trąšų gamintojo instrukcijų, ypač kalbant apie mineralines trąšas. Niekada neviršykite rekomenduojamos dozės, galvodami, kad „daugiau yra geriau”.
Galiausiai, svarbu nepamiršti, kad tręšimas negali kompensuoti kitų netinkamų auginimo sąlygų. Jei melsvė auga per saulėtoje vietoje, netinkamame dirvožemyje ar kenčia nuo nuolatinės drėgmės stokos, jokios trąšos nepadės jai atrodyti gerai. Tręšimas yra tik vienas iš kompleksinės priežiūros elementų. Svarbiausia yra sukurti tinkamą augimo aplinką, o trąšas naudoti kaip papildomą priemonę, padedančią augalui atskleisti visą savo potencialą.
