Plačialapė melsvė, daugeliui sodininkų žinoma kaip viena ištvermingiausių ir dekoratyviausių pavėsio augalų, reikalauja specifinės, tačiau nesudėtingos priežiūros, kad atskleistų visą savo grožį. Šis augalas, vertinamas dėl savo įspūdingų, didelių lapų įvairovės, gali tapti tikra sodo puošmena, jei jam bus suteiktos tinkamos augimo sąlygos. Norint džiaugtis vešliu ir sveiku augalu, svarbu atsižvelgti į kelis esminius priežiūros aspektus, pradedant nuo tinkamos vietos parinkimo ir baigiant pasiruošimu žiemai. Supratus pagrindinius šio augalo poreikius, jo auginimas teiks tik malonumą ir leis sukurti ilgaamžį sodo akcentą, kuris džiugins akį daugelį metų.
Tinkamos augimo vietos parinkimas
Plačialapės melsvės sėkmė sode prasideda nuo teisingai parinktos vietos, kuri yra svarbiausias veiksnys, lemiantis augalo sveikatą ir dekoratyvumą. Šie augalai geriausiai jaučiasi daliniame pavėsyje arba visiškoje paunksmėje, kur jų dideli lapai yra apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Tiesioginė vidurdienio saulė gali nudeginti lapus, palikdama negražias rudas dėmes ir susilpninti patį augalą. Ypač jautrios saulei yra veislės su melsvais ar baltai margintais lapais, kurių spalvos saulėje gali išblukti arba pažaliuoti. Rytinė saulė, kuri nėra tokia intensyvi, dažniausiai yra toleruojama ir netgi gali padėti išryškinti kai kurių veislių lapų spalvas.
Renkantis vietą, svarbu atsižvelgti ne tik į apšvietimą, bet ir į apsaugą nuo stipraus vėjo. Dideli plačialapės melsvės lapai gali būti lengvai pažeidžiami stiprių vėjo gūsių, kurie juos sudrasko ir išdžiovina. Ideali vieta būtų po didesnių medžių ar krūmų laja, kuri suteikia natūralų pavėsį ir užuovėją. Taip pat puikiai tinka sodinti jas šiaurinėje pastatų pusėje, kur didžiąją dienos dalį išlieka pavėsis. Tinkamai parinkta vieta užtikrins, kad augalas augs vešlus, sveikas ir išlaikys savo veislei būdingą spalvą bei formą.
Svarbu nepamiršti ir konkurencijos dėl vandens bei maisto medžiagų. Nors melsvės puikiai auga po medžiais, reikėtų vengti sodinti jas per arti medžių su paviršinėmis šaknų sistemomis, tokių kaip klevai ar beržai. Šie medžiai gali agresyviai konkuruoti dėl drėgmės ir maistinių medžiagų, todėl melsvėms gali būti sunku įsitvirtinti ir klestėti. Geriau rinktis kaimynystę su medžiais, turinčiais gilias šaknų sistemas, pavyzdžiui, ąžuolais ar pušimis. Tokiu būdu užtikrinsite, kad jūsų melsvės gaus pakankamai išteklių augimui.
Galiausiai, planuojant gėlyną, reikia numatyti pakankamai erdvės augalui augti. Plačialapė melsvė, priklausomai nuo veislės, gali išaugti į gana didelį ir platų kerą, siekiantį net iki metro pločio. Sodinant kelis augalus šalia vienas kito, būtina palikti pakankamus atstumus, kad jie ateityje neužgožtų vienas kito ir turėtų pakankamai oro cirkuliacijos. Tai padės išvengti ligų plitimo ir užtikrins, kad kiekvienas augalas galės pilnai išsiskleisti ir parodyti savo dekoratyvumą.
Daugiau straipsnių šia tema
Dirvožemio paruošimas ir reikalavimai
Norint, kad plačialapė melsvė augtų sveika ir vešli, būtina užtikrinti jai tinkamą dirvožemį. Šie augalai geriausiai klesti derlingoje, humusingoje ir gerai drenuojamoje, tačiau drėgmę išlaikančioje dirvoje. Idealus dirvožemio pH yra nuo šiek tiek rūgštaus iki neutralaus, maždaug 6,5–7,0 ribose. Prieš sodinant augalą, labai svarbu tinkamai paruošti dirvą, įterpiant į ją organinių medžiagų. Tai ne tik pagerins dirvožemio struktūrą, bet ir suteiks augalui ilgalaikį maisto medžiagų šaltinį.
Geriausias būdas pagerinti dirvožemį – įmaišyti į jį daug komposto, gerai perpuvusio mėšlo ar durpių. Šios organinės medžiagos pagerina smėlingos dirvos gebėjimą sulaikyti vandenį, o sunkų molingą dirvožemį padaro puresnį ir laidesnį orui bei vandeniui. Sodinimo duobę reikėtų iškasti bent dvigubai platesnę ir gilesnę nei augalo šaknų gniužulas, ir pripildyti ją paruoštu derlingu mišiniu. Tai suteiks jaunoms šaknims pakankamai erdvės ir maisto medžiagų, kad galėtų greitai ir sėkmingai įsitvirtinti naujoje vietoje.
Geras drenažas yra gyvybiškai svarbus melsvių sveikatai, nes jos nepakenčia užmirkusios dirvos, ypač žiemos metu. Ilgalaikis drėgmės perteklius gali sukelti šaknų puvinį, kuris yra viena dažniausių šių augalų žūties priežasčių. Jei jūsų sodo dirvožemis yra sunkus ir linkęs užmirkti, būtina imtis papildomų priemonių drenažui pagerinti. Galima į sodinimo duobės dugną įberti sluoksnį žvyro ar keramzito, arba formuoti paaukštintas lysves, kurios užtikrins, kad vandens perteklius galės laisvai nutekėti.
Dirvožemio derlingumą reikėtų palaikyti reguliariai jį papildant organinėmis medžiagomis. Kasmetinis mulčiavimas kompostu ar lapų puvenomis ne tik praturtins dirvą maisto medžiagomis, bet ir padės išlaikyti drėgmę, slopins piktžolių augimą bei apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų. Pavasarį, prieš pasirodant naujiems ūgliams, aplink augalą galima paskleisti ploną sluoksnį gerai subrendusio komposto. Šis paprastas priežiūros veiksmas ilgainiui ženkliai pagerins dirvožemio kokybę ir prisidės prie geresnio augalo augimo.
Daugiau straipsnių šia tema
Mulčiavimo svarba ir nauda
Mulčiavimas yra vienas iš naudingiausių ir svarbiausių plačialapės melsvės priežiūros elementų, teikiantis daugialypę naudą. Tinkamas mulčio sluoksnis padeda palaikyti stabilią dirvožemio drėgmę, o tai ypač svarbu sausais vasaros periodais, nes melsvės mėgsta nuolat drėgną, bet ne šlapią dirvą. Mulčias veikia kaip barjeras, lėtinantis vandens garavimą iš dirvos paviršiaus, todėl augalus reikia rečiau laistyti. Be to, jis apsaugo dirvožemį nuo susiplakimo dėl stiprių liūčių ir neleidžia susidaryti kietai plutai.
Dar viena svarbi mulčiavimo funkcija – piktžolių kontrolė. Storesnis organinio mulčio sluoksnis, pavyzdžiui, 5–7 centimetrų, efektyviai slopina piktžolių dygimą, užstodamas joms saulės šviesą. Tai ženkliai sumažina ravėjimo poreikį, taupo sodininko laiką ir pastangas bei apsaugo melsvės šaknis nuo pažeidimų, kurie gali atsirasti ravint. Be to, mulčias sukuria tvarkingą ir estetišką aplinką aplink augalą, pabrėždamas jo lapų grožį.
Mulčias taip pat padeda palaikyti optimalią dirvožemio temperatūrą. Vasarą jis apsaugo šaknis nuo perkaitimo, o žiemą – nuo staigių temperatūros svyravimų ir stipraus įšalo. Tai ypač svarbu jauniems, neseniai pasodintiems augalams, kurių šaknų sistema dar nėra pilnai išsivysčiusi. Organinis mulčias, pavyzdžiui, pušų žievė, kompostas, lapų puvena ar smulkintos šakos, laikui bėgant pūva ir praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis, taip gerindamas jo struktūrą ir derlingumą.
Geriausia mulčiuoti pavasarį, kai dirva jau yra sušilusi ir pakankamai drėgna. Prieš paskleidžiant mulčią, reikėtų išravėti visas piktžoles ir, jei reikia, palaistyti dirvą. Svarbu neapkrauti mulčio sluoksnio tiesiai prie pat augalo stiebo pagrindo, paliekant nedidelį tarpą. Tai užtikrins gerą oro cirkuliaciją ir padės išvengti puvinio bei kitų ligų, kurias gali sukelti per didelė drėgmė aplink augalo vainikėlį.
Pavasarinė priežiūra ir atgaivinimas
Pavasaris yra kritinis laikas plačialapės melsvės priežiūroje, kai klojami pamatai viso sezono augimui ir dekoratyvumui. Pirmasis darbas, kurį reikia atlikti nutirpus sniegui ir sušilus žemei, yra kruopštus praėjusių metų liekanų sutvarkymas. Jei rudenį nebuvo pašalinti seni lapai, dabar pats laikas tai padaryti, atsargiai juos nurenkant ar nugrėbiant. Ši sanitarinė procedūra yra labai svarbi, nes ant senų lapų gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjų, ypač sraigių bei šliužų, kiaušinėliai.
Kai dirva jau atšilusi ir pradeda džiūti, pats laikas atnaujinti mulčio sluoksnį aplink augalus. Pirmiausia reikėtų švelniai supurenti seną, susigulėjusį mulčią, kad pagerėtų oro ir vandens patekimas į dirvą. Po to galima užberti naują 3–5 cm storio organinio mulčio, pavyzdžiui, komposto ar gerai perpuvusios žievės, sluoksnį. Tai ne tik papildys dirvą maisto medžiagomis, bet ir padės išlaikyti drėgmę bei slopins piktžolių augimą prasidedant vegetacijos sezonui.
Pavasaris taip pat yra tinkamiausias metas melsvių dauginimui ir persodinimui dalijant kerą. Geriausia tai daryti, kai iš žemės pasirodo pirmieji ūgliai, vadinami „akutėmis”, bet lapai dar nėra išsiskleidę. Tokiu metu augalas patiria mažiausiai streso, o šaknys turi pakankamai laiko prigyti prieš prasidedant vasaros karščiams. Persodinant ar dalijant kerą, svarbu kuo mažiau pažeisti šaknis ir naujai pasodintus augalus gausiai palaistyti.
Prasidėjus aktyviam augimui, reikėtų pradėti atidžiai stebėti, ar neatsiranda kenkėjų, ypač šliužų ir sraigių. Šie moliuskai ypač mėgsta jaunus, sultingus melsvių lapus ir per trumpą laiką gali padaryti didelę žalą. Pavasarį, kai kenkėjai dar tik bunda, yra pats efektyviausias laikas pradėti prevencines priemones. Aplink augalus galima paberti specialių granulių, pelenų ar kiaušinių lukštų, kurie atbaido šiuos kenkėjus, arba įrengti specialias gaudykles.
Rudeniniai darbai ir paruošimas žiemai
Ruduo yra svarbus metas, kuomet reikia tinkamai paruošti plačialapes melsves artėjančiai žiemai, kad pavasarį jos vėl sėkmingai atželtų. Pagrindinis klausimas, iškylantis sodininkams, yra ar reikia nupjauti melsvių lapus rudenį. Nėra vieningos nuomonės, tačiau abu variantai turi savų privalumų. Palikti lapus per žiemą galima – jie veiks kaip natūralus mulčias, papildomai apsaugantis šaknis nuo šalčio. Tačiau tai gali sudaryti palankias sąlygas žiemoti kenkėjams ir ligų sukėlėjams, todėl pavasarį teks atlikti kruopštų sanitarinį valymą.
Jei nusprendžiama lapus pašalinti, geriausia tai daryti po pirmųjų stipresnių šalnų, kai lapai natūraliai pagelsta ir pradeda vysti. Nereikėtų skubėti ir pjauti dar žalių lapų, nes augalas per juos vis dar kaupia energiją kitų metų augimui. Nuvytusius lapus galima nupjauti aštriu sekatoriumi ar peiliu, paliekant kelis centimetrus lapkočių virš žemės. Šis metodas padeda palaikyti tvarką gėlyne ir sumažina ligų bei kenkėjų riziką kitais metais.
Nepriklausomai nuo to, ar lapai buvo nupjauti, rudenį naudinga atnaujinti mulčio sluoksnį aplink augalą. Papildomas 5–10 cm storio puraus mulčio, pavyzdžiui, durpių, komposto ar sausų lapų, sluoksnis padės apsaugoti šaknų sistemą nuo didelių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo. Tai ypač svarbu jauniems, pirmais metais pasodintiems augalams, taip pat veislėms, kurios yra jautresnės šalčiui. Mulčiuoti reikėtų jau šiek tiek įšalus žemei, kad po mulčiu neįsiveistų graužikai.
Rudenį reikėtų palaipsniui mažinti laistymą, leidžiant augalui natūraliai pereiti į ramybės būseną. Pernelyg didelė drėgmė vėlyvą rudenį gali pakenkti šaknims, ypač jei po to greitai užšąla. Tręšti melsvių rudenį taip pat nerekomenduojama, nes tai gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespės subręsti ir nušals per žiemą. Paskutinis tręšimas turėtų būti atliktas ne vėliau kaip vasaros viduryje. Tinkamas paruošimas rudenį užtikrins, kad melsvės sėkmingai peržiemos ir pavasarį vėl džiugins savo vešlia lapija.
Kova su ligomis ir kenkėjais
Nors plačialapės melsvės laikomos gana atspariais augalais, kartais jas gali pažeisti tam tikros ligos ir kenkėjai. Didžiausias ir labiausiai paplitęs melsvių priešas yra šliužai ir sraigės. Šie moliuskai ypač mėgsta drėgną aplinką ir jaunus, sultingus lapus, kuriuose išgraužia netaisyklingos formos skyles, smarkiai gadindami augalo dekoratyvumą. Kova su jais reikalauja nuolatinio dėmesio, ypač pavasarį ir po lietaus. Efektyviausia juos rinkti rankomis anksti ryte arba vėlai vakare, taip pat galima naudoti įvairias gaudykles su alumi ar specialias chemines priemones (moliuskocidus), kurias reikėtų naudoti atsargiai, laikantis instrukcijų.
Be šliužų, melsves kartais puola ir kiti kenkėjai, pavyzdžiui, amarai ar voratinklinės erkės, ypač jei augalai auginami per sausoje ir karštoje vietoje. Amarai dažniausiai renkasi ant jaunų lapų ir žiedynkočių, siurbdami augalo sultis. Voratinklinės erkės, kurios yra sunkiai pastebimos plika akimi, pažeidžia lapų apatinę pusę, dėl ko lapai pagelsta ir džiūsta. Kovai su šiais kenkėjais galima naudoti insekticidinį muilą ar kitus specializuotus insekticidus bei akaricidus. Svarbiausia yra laiku pastebėti problemą ir imtis veiksmų.
Kalbant apie ligas, viena iš pavojingiausių yra Hosta virusas X (HVX), kuris yra nepagydomas. Šis virusas pasireiškia įvairiais simptomais: lapai gali deformuotis, atsiranda įvairios dėmės, dryžiai, spalvos pakitimai, kurie nėra būdingi veislei. Virusas plinta su augalo sultimis per pažeistas vietas, dažniausiai naudojant tuos pačius nešvarius įrankius genint ar dalijant kerus. Pastebėjus įtartinus simptomus, sergantį augalą rekomenduojama nedelsiant sunaikinti, kad virusas neplistų į kitus augalus. Norint išvengti šios ligos, svarbu pirkti augalus tik iš patikimų augintojų ir dezinfekuoti įrankius po darbo su kiekvienu augalu.
Kita dažnesnė problema – grybinės ligos, tokios kaip antraknozė ar filostiktozė, kurios sukelia lapų dėmėtliges. Šios ligos dažniausiai pasireiškia kaip apvalios, rudos ar juodos dėmės ant lapų, kartais su šviesesniu centru. Jų plitimą skatina per didelė drėgmė, tankus susodinimas ir prasta oro cirkuliacija. Norint išvengti grybinių ligų, svarbu laistyti augalus ryte ir stengtis nelietaus vandens ant lapų. Pažeistus lapus reikėtų nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, o esant stipriam pažeidimui, augalus galima nupurkšti fungicidais.
