Formozinė tricirtis yra daugiametis augalas, pasižymintis pakankamai geru atsparumu šalčiui, todėl sėkmingai žiemoja Lietuvos klimato sąlygomis (paprastai priskiriama 5-ai atšiaurumo zonai). Tačiau sėkmingas žiemojimas priklauso ne tik nuo įgimto atsparumo, bet ir nuo tinkamo augalo paruošimo ramybės periodui. Ypač svarbu pasirūpinti jaunais, pirmaisiais metais pasodintais augalais, kurių šaknų sistema dar nėra pilnai susiformavusi ir išsikerojusi. Pagrindinis tikslas ruošiant augalą žiemai – apsaugoti jo šakniastiebius nuo didelių temperatūros svyravimų, perteklinės drėgmės ir gilaus įšalo, ypač besniegėmis žiemomis.
Pasiruošimo procesas prasideda vėlyvą rudenį, kai augalas natūraliai baigia savo vegetacijos ciklą. Po pirmųjų stipresnių šalnų tricirto lapai ir stiebai pagelsta, paruduoja ir nunyksta. Tai ženklas, kad augalas pereina į ramybės būseną. Šiuo metu reikėtų atlikti sanitarinį genėjimą – nupjauti visą antžeminę dalį, paliekant maždaug 5-10 cm aukščio stagarėlius. Tai ne tik suteikia gėlynui tvarkingesnę išvaizdą, bet ir padeda išvengti ligų bei kenkėjų žiemojimo augalo liekanose.
Po genėjimo svarbiausias žingsnis yra mulčiavimas. Mulčias veikia kaip izoliacinis sluoksnis, apsaugantis šaknų sistemą. Geriausiai tinka sausos, orui laidžios organinės medžiagos. Galima naudoti sausus medžių lapus (ypač ąžuolo ar klevo, kurie lėčiau pūva), durpes, kompostą, eglišakes ar pjuvenas. Mulčio sluoksnis turėtų būti pakankamai storas, apie 10-15 cm, ir juo reikėtų apdengti visą plotą aplink augalo kerą.
Svarbus aspektas yra užtikrinti, kad žiemą augalo šaknys nemirktų vandenyje. Nors tricirtis mėgsta drėgmę, žiemos metu perteklinė drėgmė kartu su šalčiu yra pražūtinga. Todėl jau sodinant augalą reikia pasirūpinti geru drenažu. Jei augalas auga žemesnėje sodo vietoje, kur linkęs kauptis vanduo, rudenį galima aplink jį iškasti nedidelius griovelius vandens pertekliui nutekėti. Tinkamai paruoštas augalas be didesnių problemų atlaikys žiemos iššūkius ir pavasarį vėl džiugins naujais ūgliais.
Rudeninis genėjimas
Rudeninis genėjimas yra svarbi formozinės tricirto paruošimo žiemai dalis. Geriausias laikas tai daryti – po pirmųjų stiprių šalnų, kai augalo antžeminė dalis natūraliai nunyksta. Nereikėtų skubėti ir nupjauti dar žaliuojančių stiebų, nes kol lapai yra gyvybingi, jie vykdo fotosintezę ir kaupia maisto medžiagas šakniastiebiuose kitų metų augimui. Leisk augalui pačiam užbaigti savo ciklą. Kai stiebai ir lapai tampa rudi ir trapūs, juos galima saugiai pašalinti.
Daugiau straipsnių šia tema
Naudok aštrų ir švarų sekatorių ar sodo žirkles. Nupjauk stiebus, palikdamas apie 5-10 cm ilgio galiukus virš žemės. Šie stagarėliai padės žymėti augalo vietą, kad pavasarį jo netyčia nepažeistum tvarkydamas gėlyną. Be to, jie gali padėti sulaikyti sniegą, kuris yra geriausia natūrali izoliacija.
Sanitarinė genėjimo nauda yra didelė. Pašalinus seną lapiją, sumažėja tikimybė, kad ant jos peržiemos grybinių ligų sporos ar kenkėjų kiaušinėliai. Pavyzdžiui, šliužai dažnai deda kiaušinėlius drėgnose, pūvančių augalų liekanų krūvose. Švariai sutvarkius augalo aplinką, sumažėja problemų rizika kitą sezoną. Nupjautas augalo dalis rekomenduojama sudeginti arba išmesti, ypač jei vasarą pastebėjai ligų požymių.
Kai kurie sodininkai palieka nenupjautus stiebus per žiemą, teigdami, kad jie sulaiko sniegą ir suteikia gėlynui struktūros žiemos peizaže. Tai yra priimtinas variantas, ypač jei augalai buvo sveiki. Tačiau tricirto stiebai yra gana trapūs ir po šalnų greitai praranda dekoratyvumą. Tokiu atveju genėjimą reikėtų atlikti ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant naujam augimui. Vis dėlto, dauguma ekspertų rekomenduoja rudeninį genėjimą kaip patikimesnį ir higieniškesnį metodą.
Mulčiavimas ir augalo pridengimas
Mulčiavimas yra pati svarbiausia priemonė, apsauganti formozinės tricirto šaknis nuo žiemos šalčių. Pagrindinė mulčio funkcija yra ne šildyti, o izoliuoti dirvožemį nuo staigių temperatūros svyravimų. Jis neleidžia dirvai per greitai atšalti ir per greitai atšilti pavasarinių atlydžių metu. Stabilioje temperatūroje esančios šaknys patiria mažiau streso. Tai ypač svarbu besniegėmis žiemomis, kai nėra natūralios sniego dangos, kuri veikia kaip puiki izoliacija.
Daugiau straipsnių šia tema
Mulčiuoti reikėtų po to, kai žemė jau šiek tiek įšąla. Per ankstyvas mulčiavimas gali pakenkti – po šiltu mulčio sluoksniu gali įsiveisti pelės ar kiti graužikai, kurie gali pažeisti augalo šaknis. Be to, per anksti uždengtas augalas gali pradėti pūti, jei ruduo yra šiltas ir drėgnas. Palauk pirmųjų stipresnių šalčių, kurie privers graužikus ieškoti kitų žiemojimo vietų.
Kaip mulčią geriausia naudoti purias, orui laidžias medžiagas. Puikiai tinka sausi klevo, ąžuolo lapai, durpės, pjuvenos, smulkinta medžių žievė. Kompostas taip pat tinka, tačiau jis yra tankesnis ir gali per daug sulaikyti drėgmę. Eglišakės yra puikus pasirinkimas – jos ne tik izoliuoja, bet ir sulaiko sniegą, leidžia orui cirkuliuoti ir apsaugo nuo graužikų. Mulčio sluoksnis turėtų būti 10-15 cm storio.
Jaunus, pirmaisiais metais augančius augalus reikėtų dengti kruopščiau. Juos galima papildomai apdengti agrotekstile, kuri praleidžia orą, bet apsaugo nuo vėjo ir šalčio. Subrendę, gerai įsišakniję augalai yra daug atsparesni ir jiems gali pakakti plonesnio mulčio sluoksnio arba visai jo nereikėti, ypač jei auga užuovėjoje ir žiemos būna sniegingos. Tačiau papildoma apsauga niekada nepakenks.
Pavasariniai darbai po žiemojimo
Pavasarį, kai pavojus didelių šalčių praeina ir dirva pradeda atšilti, ateina laikas nuimti žiemos dangas. Svarbu tai padaryti laiku. Per anksti nuėmus dangas, augalas gali nukentėti nuo vėlyvų pavasarinių šalnų. Per vėlai nuėmus, augalas gali „perkaisti” po mulčio sluoksniu, pradėti pūti arba per anksti išleisti silpnus, ištįsusius ūglius. Geriausias laikas – kai sniegas jau nutirpęs, o dirva atšilusi kelis centimetrus.
Mulčią reikia nuimti atsargiai, stengiantis nepažeisti jaunų, pradedančių kaltis ūglių. Jei mulčiavai kompostu ar durpėmis, dalį jo galima palikti ir paskleisti aplink augalą kaip trąšą ir dirvos pagerinimo priemonę. Eglišakes ir lapus reikia visiškai pašalinti. Po žiemos susigulėjusį dirvos paviršių aplink augalą galima švelniai supurenti, kad pagerėtų oro patekimas į šaknis.
Jei rudenį neatlikai genėjimo, ankstyvas pavasaris yra pats laikas nupjauti senus, pernykščius stiebus. Padaryk tai dar prieš pasirodant naujiems ūgliams. Tai leis jauniems ūgliams gauti daugiau šviesos ir erdvės augti. Šiuo metu taip pat galima įvertinti, kaip augalas peržiemojo. Jei viskas gerai, netrukus pamatysi iš žemės lendančius rausvus ar violetinius ūglius.
Pavasarį, prasidėjus augimui, yra geras laikas patręšti augalą. Galima naudoti lėto atpalaidavimo kompleksines trąšas arba tiesiog pamulčiuoti augalą plonu komposto sluoksniu. Tai suteiks augalui reikalingą maistinių medžiagų impulsą sėkmingam startui naujame sezone. Taip pat svarbu atnaujinti reguliarų laistymą, jei pavasaris yra sausas.
Žiemojimo problemos ir kaip jų išvengti
Dažniausia formozinės tricirto žiemojimo problema yra iššutimas arba iššalimas. Iššutimas įvyksta, kai augalas yra per anksti ar per gausiai uždengtas, o ruduo ar žiema pasitaiko šilta ir drėgna. Po stora, drėgna ir nepraleidžiančia oro danga augalas pradeda pūti. Kad to išvengtum, naudok tik sausas ir orui laidžias dengimo medžiagas (pavyzdžiui, eglišakes), o mulčiuok tik tada, kai žemė jau šiek tiek įšąla.
Iššalimas gresia, kai žiema yra labai šalta ir besniegė, o augalas nebuvo tinkamai pridengtas. Sniegas yra geriausia natūrali apsauga, todėl jei jo nėra, mulčiavimas yra būtinas. Taip pat iššalimo riziką padidina perteklinė drėgmė rudenį. Šlapioje žemėje augantis augalas yra jautresnis šalčiui. Todėl geras drenažas yra svarbus ne tik vegetacijos metu, bet ir žiemą.
Graužikai, ypač pelės, gali padaryti daug žalos žiemą. Jie po sniegu ar mulčio sluoksniu gali graužti augalų šaknis ir šakniastiebius. Kaip minėta, vėlyvesnis mulčiavimas sumažina riziką, kad pelės įsirengs lizdus po danga. Eglišakės taip pat veikia kaip atbaidymo priemonė. Jei graužikų problema sode yra didelė, galima naudoti specialias viliokles ar kitas apsaugos priemones.
Pavasarį, nuėmus dangas, kartais galima pamatyti pelėsį. Tai dažniausiai yra sniego pelėsis, kuris atsiranda ant augalų liekanų po sniegu. Paprastai jis nėra labai pavojingas. Reikia tiesiog pašalinti mulčią, apvalyti augalo pagrindą ir leisti saulei bei orui apdžiovinti paviršių. Tinkamai prižiūrimas ir paruoštas augalas yra atsparus daugumai žiemos iššūkių.
