Formozinė tricirtis yra laikoma gana atspariu augalu ligoms ir kenkėjams, ypač kai auginama tinkamomis sąlygomis. Sveikas, stiprus augalas, augantis gerai drenuojamoje, derlingoje dirvoje ir gaunantis pakankamai drėgmės bei šviesos, turi stiprų natūralų imunitetą. Tačiau, kaip ir bet kuris kitas sodo augalas, nusilpęs ar auginamas netinkamomis sąlygomis, jis gali tapti pažeidžiamas. Dažniausiai problemos kyla dėl per didelės drėgmės, kuri sukuria palankias sąlygas grybinėms ligoms plisti, arba dėl kenkėjų, kurie ypač mėgsta jaunus ir sultingus augalo audinius.
Viena iš didžiausių grėsmių tricirčiams yra šaknų ir stiebo pagrindo puvinys. Šią ligą sukelia dirvožemyje esantys grybai, kurie suaktyvėja esant prastam drenažui ir nuolatiniam vandens sąstoviui. Simptomai apima augalo vytimą (net esant drėgnai dirvai), lapų geltonavimą, stiebo pagrindo patamsėjimą ir suminkštėjimą. Deja, pažengus puviniui, augalą išgelbėti dažnai būna per vėlu. Todėl svarbiausia yra prevencija – užtikrinti puikų drenažą sodinant ir vengti perlaistymo.
Kita galima grybinė liga yra botrytis, arba pilkasis kekeras. Ši liga dažniausiai pasireiškia vėsiu ir drėgnu oru, ypač rudenį. Ant lapų, stiebų ir žiedų atsiranda pilkas, purus pelėsio sluoksnis, o pažeistos dalys greitai pūva. Norint išvengti pilkojo kekero, svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalus, nesodinti jų per tankiai ir vengti laistymo ant lapų, ypač vakare. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistas augalo dalis reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti.
Kalbant apie kenkėjus, didžiausią žalą tricirčiams gali padaryti šliužai ir sraigės. Šie moliuskai ypač mėgsta jaunus pavasarinius ūglius ir lapus, kartais apgrauždami juos iki pat žemės. Jų veiklos pėdsakai – tai netvarkingos skylės lapuose ir blizgūs gleivių takai. Kova su šliužais reikalauja atkaklumo: juos galima rinkti rankomis, naudoti įvairias gaudykles (pavyzdžiui, su alumi) ar specialius moliuskicidus. Taip pat gali pasitaikyti amarų, kurie siurbia sultis iš jaunų ūglių ir lapų, tačiau jie retai sukelia didelę žalą.
Grybinės ligos ir jų prevencija
Grybinės ligos yra dažniausia formozinės tricirto problema, beveik visada susijusi su pertekline drėgme. Šaknų puvinys, kurį sukelia Phytophthora ar Pythium genties grybai, yra pati pavojingiausia. Prevencija yra vienintelis patikimas būdas apsaugoti augalus. Prieš sodinant, įsitikink, kad pasirinkta vieta nėra žema ir joje nesikaupia vanduo. Jei dirva sunki, pagerink jos struktūrą smėliu ir organinėmis medžiagomis. Sodinimas pakeltose lysvėse taip pat yra puikus sprendimas.
Daugiau straipsnių šia tema
Antraknozė yra dar viena grybinė liga, kuri gali pažeisti lapus. Ji pasireiškia kaip tamsios, netaisyklingos formos dėmės ant lapų. Ligai progresuojant, dėmės gali susilieti, o lapas nudžiūti. Ši liga taip pat plinta drėgnu oru. Svarbu rinkti ir naikinti nukritusius, ligotus lapus, nes juose žiemoja grybo sporos. Pavasarį, prieš prasidedant aktyviam augimui, galima profilaktiškai nupurkšti augalus fungicidais vario pagrindu, ypač jei praėjusiais metais buvo problemų su šia liga.
Miltligė, nors ir rečiau, bet taip pat gali pasitaikyti. Ant lapų paviršiaus atsiranda baltas, miltuotas apnašas. Miltligė paprastai nepadaro didelės žalos, bet gadina dekoratyvinę augalo išvaizdą. Kaip ir kitų grybinių ligų atveju, svarbiausia prevencija yra gera oro cirkuliacija. Nesodink augalų per tankiai ir reguliariai šalink piktžoles. Pastebėjus pirmuosius požymius, galima bandyti purkšti augalą kalio muilo ar sodos tirpalu.
Bendrosios prevencinės priemonės, padedančios išvengti daugumos grybinių ligų, yra paprastos, bet veiksmingos. Visada laistyk augalus ryte, kad lapai spėtų nudžiūti iki vakaro. Vandenį pilk tiesiai ant dirvožemio, vengdamas sudrėkinti lapus. Rudenį kruopščiai surink ir sunaikink visas augalų liekanas. Naudok tik švarius sodo įrankius, ypač genint ar dalijant augalus. Stiprus ir sveikas augalas yra daug atsparesnis ligoms, todėl užtikrink tinkamą tręšimą ir laistymą.
Dažniausi kenkėjai ir kovos su jais būdai
Šliužai ir sraigės yra didžiausi formozinės tricirto priešai. Jie ypač aktyvūs drėgnu oru, pavasarį ir rudenį. Jų daroma žala akivaizdi – apgraužti jauni ūgliai ir skylėti lapai. Efektyviausias, nors ir daugiausiai darbo reikalaujantis kovos būdas – rinkimas rankomis anksti ryte arba vėlai vakare. Taip pat galima aplink augalus sukurti barjerus iš aštrių medžiagų, pavyzdžiui, susmulkintų kiaušinių lukštų, pjuvenų ar specialių granulių. Alaus gaudyklės taip pat veiksmingos – į žemę įkasti indeliai su alumi privilioja šliužus, kurie įkrenta ir nuskęsta.
Daugiau straipsnių šia tema
Amarai kartais gali apsigyventi ant jaunų tricirto ūglių ir lapų viršūnių, siurbdami augalo sultis. Nors didelės žalos jie paprastai nepadaro, gausi amarų kolonija gali susilpninti augalą ir iškreipti jaunų lapų augimą. Kovoti su amarais galima keliais būdais. Jei jų nedaug, galima tiesiog sutraiškyti pirštais arba nuplauti stipria vandens srove. Efektyvi priemonė yra purškimas kalio muilo (ūkinio muilo) tirpalu. Sunkesniais atvejais galima naudoti insekticidus, tačiau visada geriau rinktis ekologiškus, pagamintus gamtinių medžiagų pagrindu.
Kartais lapus gali pažeisti lapgraužiai vabalai ar jų lervos. Jie išgraužia skyles lapuose, panašiai kaip šliužai, tačiau nepalieka gleivių pėdsakų. Vabalus galima nurinkti rankomis. Jei pažeidimai dideli, galima naudoti tinkamus insekticidus. Svarbu teisingai identifikuoti kenkėją, kad būtų galima pasirinkti veiksmingiausią kovos priemonę.
Prevencija yra svarbi ir kovojant su kenkėjais. Reguliariai apžiūrėk savo augalus, kad laiku pastebėtum pirmuosius pažeidimus. Naikink piktžoles, kuriose gali slėptis kenkėjai. Skatink natūralių priešų, tokių kaip boružės (minta amarais), paukščiai ir ežiai (minta šliužais), buvimą sode. Sveikas ir gerai prižiūrimas sodas yra atsparesnis kenkėjų antplūdžiams.
Fiziologinės problemos
Kartais augalo problemos būna susijusios ne su ligomis ar kenkėjais, o su netinkamomis auginimo sąlygomis. Tai vadinama fiziologiniais sutrikimais. Pavyzdžiui, lapų galiukų ar kraštų džiūvimas dažnai yra ne ligos, o sauso oro arba nereguliaraus laistymo pasekmė. Nors tricirtis mėgsta drėgną dirvą, jis taip pat vertina ir didesnę oro drėgmę. Sausomis ir karštomis vasaros dienomis augalas gali patirti stresą, net jei dirva yra drėgna.
Lapų geltonavimas (chlorozė) gali turėti kelias priežastis. Jei gelsta apatiniai lapai, tai gali būti natūralus senėjimo procesas arba azoto trūkumas. Jei gelsta jauni lapai, o gyslos lieka žalios, tai tikėtina geležies chlorozė, sukelta per daug šarminės dirvos. Prieš pradedant gydymą, būtina nustatyti tikrąją priežastį. Dirvožemio pH testas gali padėti išsiaiškinti, ar problema slypi dirvoje.
Augalo vytimas taip pat gali būti klaidinantis simptomas. Pirma mintis dažnai būna, kad trūksta vandens. Tačiau, kaip jau minėta, vytimas gali būti ir perlaistymo bei šaknų puvinio požymis. Prieš laistant vystantį augalą, visada patikrink dirvožemio drėgmę. Jei dirva šlapia, laistymas tik pablogins situaciją.
Silpnas žydėjimas arba jo nebuvimas taip pat dažniau yra fiziologinė problema. Priežastys gali būti įvairios: per mažai šviesos (nors augalas mėgsta pavėsį, visiškai tamsioje vietoje jis nežydės), maistinių medžiagų trūkumas (ypač fosforo ir kalio) arba perteklius (ypač azoto). Taip pat jauni, neseniai pasodinti ar padalinti augalai gali nežydėti pirmaisiais metais, kol pilnai įsitvirtins.
Saugos ir prevencijos priemonės
Geriausias būdas kovoti su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Sveikas sodas prasideda nuo sveikos dirvos. Rūpinkis dirvožemio derlingumu, reguliariai papildydamas jį organinėmis medžiagomis. Tai ne tik maitina augalus, bet ir skatina naudingų mikroorganizmų, kurie padeda kovoti su patogenais, veiklą. Rinkis tik sveikus ir stiprius daigus iš patikimų tiekėjų. Prieš sodinant, atidžiai apžiūrėk augalą, ar nėra ligų ar kenkėjų požymių.
Laikykis tinkamo atstumo tarp augalų. Per tankus sodinimas trukdo oro cirkuliacijai, sukuria drėgną mikroklimatą, idealų grybinėms ligoms plisti. Laikydamasis rekomenduojamų atstumų, ne tik sumažinsi ligų riziką, bet ir leisdamas kiekvienam augalui gauti pakankamai šviesos ir erdvės. Reguliariai šalink piktžoles, nes jos konkuruoja su tricirčiais dėl vandens ir maisto medžiagų bei gali tapti kenkėjų prieglobsčiu.
Taikyk sėjomainą, jei augini tricirčius kaip vienmetį augalą arba jei teko pašalinti sergantį augalą. Nesodink to paties augalo į tą pačią vietą kelis metus iš eilės. Tai padeda išvengti dirvožemyje specifinių ligų sukėlėjų ir kenkėjų kaupimosi. Rudenį kruopščiai sutvarkyk gėlyną: pašalink visas augalų liekanas, nupjauk sudžiūvusius stiebus. Tai sumažins vietų, kur galėtų žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai, skaičių.
Jei tenka naudoti chemines apsaugos priemones (fungicidus ar insekticidus), visada griežtai laikykis gamintojo instrukcijų. Naudok jas atsakingai, tik esant būtinybei, ir rinkis kuo mažiau kenksmingas aplinkai priemones. Purkšk ramiu, nevėjuotu oru, anksti ryte arba vakare, kad nepakenktum naudingiems vabzdžiams, pavyzdžiui, bitėms. Tinkama prevencija ir atidi augalų priežiūra leis išvengti daugumos problemų ir džiaugtis sveikais tricirčiais.
