Katilėlių žiemojimas

Daugiamečiai katilėliai (Campanula) yra vertinami ne tik dėl savo grožio, bet ir dėl gebėjimo sėkmingai peržiemoti ir kasmet vėl atželti. Tačiau norint, kad augalai saugiai ištvertų žiemos šalčius ir pavasarį pasitiktų stiprūs bei gyvybingi, būtina juos tinkamai paruošti ramybės periodui. Pasiruošimas žiemai apima keletą svarbių agrotechninių priemonių, tokių kaip genėjimas, tręšimas ir, svarbiausia, tinkamas pridengimas. Šių priemonių taikymas priklauso nuo konkrečios katilėlių rūšies atsparumo šalčiui, regiono klimato ypatumų ir augalo amžiaus. Tinkamas pasiruošimas žiemai yra investicija į kitų metų žydėjimą.

Didžioji dalis Lietuvoje auginamų daugiamečių katilėlių rūšių yra pakankamai atsparios šalčiui ir gali žiemoti nepridengtos, ypač jei žiema yra snieginga. Natūrali sniego danga yra pati geriausia apsauga nuo šalčio, nes ji veikia kaip izoliacinė medžiaga, sauganti šaknis nuo didelių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo. Tačiau besniegės ir vėjuotos žiemos, ypač su dažnais atodrėkiais ir vėlesniais staigiais atšalimais, gali būti pražūtingos net ir atspariems augalams.

Ypatingo dėmesio reikalauja jauni, pirmaisiais metais pasodinti katilėliai, taip pat lepesnės, iš pietesnių kraštų kilusios veislės. Jų šaknų sistema dar nėra pakankamai tvirta, todėl jie yra jautresni šalčiui. Taip pat papildomai apsaugoti reikėtų augalus, augančius atvirose, vėjuotose vietose. Tinkamas mulčiavimas ir pridengimas padeda sukurti stabilesnį mikroklimatą aplink šaknis ir apsaugo augalus nuo nepalankių žiemos sąlygų.

Pasiruošimo žiemai darbus reikėtų pradėti vėlai rudenį, tačiau neskubėti. Per anksti pridengti augalai gali pradėti šusti ir pūti, ypač jei ruduo yra ilgas ir šiltas. Geriausia pridengimo darbus atlikti tuomet, kai dirvos paviršius jau pradeda šalti ir nusistovi pastovi neigiama temperatūra, paprastai lapkričio mėnesį. Šiame straipsnyje detaliau aptarsime pagrindinius katilėlių paruošimo žiemai etapus.

Rudeninis genėjimas

Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių pasiruošimo žiemai darbų yra rudeninis katilėlių genėjimas. Šią procedūrą reikėtų atlikti vėlai rudenį, po pirmųjų stipresnių šalnų, kai antžeminė augalo dalis pradeda gelsti, ruduoti ir džiūti. Genėjimas padeda palaikyti tvarką gėlyne ir, svarbiausia, sumažina ligų bei kenkėjų plitimo riziką, nes dauguma jų žiemoja būtent augalų liekanose. Nereikėtų skubėti ir nupjauti dar žaliuojančių stiebų, nes kol augalas žalias, jame vis dar vyksta fotosintezė ir kaupiamos maisto medžiagos šaknyse kitų metų augimui.

Naudojant aštrų sekatorių ar sodo žirkles, visi katilėlių stiebai nupjaunami paliekant maždaug 5-10 cm aukščio stagarus virš žemės paviršiaus. Toks aukštis yra optimalus – jis padeda sulaikyti sniegą aplink augalą, kuris veikia kaip papildoma izoliacija, tačiau netrukdo pavasarį atželti naujiems ūgliams. Nupjautas augalų dalis būtina surinkti ir pašalinti iš gėlyno.

Nupjautų stiebų ir lapų nerekomenduojama dėti į kompostą, ypač jei vasarą pastebėjote ligų, pavyzdžiui, miltligės ar rūdžių, požymių. Ligų sukėlėjai gali sėkmingai peržiemoti komposto dėžėje ir pavasarį vėl išplisti po sodą. Geriausias ir saugiausias būdas sunaikinti potencialiai užkrėstas augalų liekanas – jas sudeginti arba išmesti į buitinių atliekų konteinerį.

Kai kurios visžalės ar pusiau visžalės katilėlių rūšys, pavyzdžiui, kai kurios kiliminės veislės, rudenį nėra visiškai nupjaunamos. Joms atliekamas tik sanitarinis genėjimas – pašalinami pažeisti, sudžiūvę lapai ir nužydėję žiedynkočiai. Jų lapų skrotelė išlieka dekoratyvi ir žiemą, jei yra pakankamai sniego.

Mulčiavimas ir jo svarba

Mulčiavimas yra bene svarbiausia procedūra, apsauganti katilėlių šaknis nuo žiemos pavojų. Mulčio sluoksnis veikia kaip antklodė, kuri padeda išlaikyti stabilesnę dirvožemio temperatūrą, apsaugo šaknis nuo staigių atšalimų ir atodrėkių, kurie gali būti pavojingesni už pastovų šaltį. Be to, mulčias neleidžia dirvožemiui per daug įšalti, o pavasarį – per greitai atšilti, taip apsaugodamas augalus nuo per ankstyvo vegetacijos pradžios ir galimų vėlyvų pavasario šalnų.

Mulčiuoti reikėtų pradėti tuomet, kai dirvos paviršius jau yra šiek tiek įšalęs. Per ankstyvas mulčiavimas gali pakenkti – po mulčio sluoksniu gali susidaryti per daug drėgmės, augalai gali pradėti šusti, pūti, o šiltoje ir drėgnoje aplinkoje gali įsiveisti pelės, kurios mėgsta graužti augalų šaknis. Geriausias laikas mulčiavimui yra stabiliai atšalus orams, dažniausiai lapkričio antroje pusėje.

Kaip mulčią galima naudoti įvairias purias, orui laidžias organines medžiagas. Puikiai tinka sausos durpės, kompostas, perpuvęs mėšlas, sausi medžių lapai (išskyrus ąžuolo ir graikinio riešuto, kuriuose yra augimą slopinančių medžiagų), smulkinta medžių žievė ar spygliai. Mulčio sluoksnis turėtų būti maždaug 5-10 cm storio, priklausomai nuo augalo jautrumo ir numatomos žiemos atšiaurumo. Augalo centrą, iš kurio pavasarį augs nauji ūgliai, reikėtų užberti plonesniu sluoksniu arba palikti visai neužbertą, kad būtų išvengta šutimo.

Pavasarį, kai dirva atšyla ir nebelieka stiprių šalnų pavojaus, mulčią reikia atsargiai atgrėbti nuo augalo centro, kad saulės spinduliai galėtų sušildyti žemę ir paskatintų augimo pradžią. Dalį mulčio galima palikti aplink augalą – jis taps puikia organine trąša ir padės išsaugoti drėgmę dirvožemyje vasarą.

Pridengimas nuo šalčio ir saulės

Be mulčiavimo, jautresnes katilėlių veisles, jaunus augalus ar augančius vėjuotose vietose, gali prireikti papildomai pridengti. Ši apsauga ypač svarbi besniegėmis žiemomis, kai nėra natūralios sniego dangos. Pridengimui geriausiai tinka orui laidžios medžiagos, kurios apsaugo nuo vėjo ir šalčio, bet leidžia augalui kvėpuoti. Viena iš geriausių ir labiausiai paplitusių pridengimo medžiagų yra eglių ar pušų šakos (eglišakiai). Jos gerai sulaiko sniegą, sukuria oro tarpą, apsaugo nuo vėjo ir apledėjimo.

Eglišakiais augalai apdengiami vėlai rudenį, kai dirva jau pradeda šalti. Šakos klojamos ant mulčiuotų augalų, sukuriant purų, erdvų gaubtą. Negalima naudoti sunkių, tankių medžiagų, kurios prispaustų augalą prie žemės ir trukdytų oro cirkuliacijai, nes tai gali sukelti iššutimą. Visiškai netinka polietileno plėvelė, nes po ja kaupiasi kondensatas, o atšilus orui, augalai greitai perkaista ir žūsta.

Pavasarį, ypač kovo mėnesį, kai saulė tampa vis aktyvesnė, spygliuočių šakos atlieka dar vieną svarbią funkciją – apsaugo visžalių katilėlių lapus ir jaunus, pradedančius kaltis ūglius nuo apdeginimo. Šiuo laikotarpiu dirva dar dažnai būna įšalusi, šaknys negali paimti vandens, o saulė ir vėjas intensyviai garina drėgmę iš antžeminės dalies. Eglišakiai sukuria šešėlį ir apsaugo augalus nuo šio fiziologinio streso.

Pridengimo medžiagas reikia nuimti palaipsniui, pavasarį, kai dirva jau atitirpusi ir praėjo didžiausių šalnų pavojus. Geriausia tai daryti apsiniaukusią dieną, kad augalai po žiemos palaipsniui priprastų prie saulės spindulių. Nuėmus dangą, reikia apžiūrėti augalus, pašalinti pažeistas ar supuvusias dalis ir supurenti dirvą aplink juos.

Žiemojimas vazonuose

Vazonuose ar konteineriuose auginamų katilėlių žiemojimas reikalauja ypatingo dėmesio. Dirvožemis mažoje talpoje peršąla daug greičiau ir giliau nei atvirame grunte, todėl šaknų sistema yra labiau pažeidžiama šalčio. Palikti katilėlius žiemoti vazonuose lauke be jokios apsaugos yra labai rizikinga, ypač Lietuvos klimato sąlygomis. Yra keli būdai, kaip apsaugoti vazonuose augančius katilėlius.

Vienas iš patikimiausių būdų – įkasti vazoną į žemę darže ar gėlyne. Vazonas įkasamas taip, kad jo viršutinis kraštas būtų lygus su žemės paviršiumi. Iš viršaus augalas mulčiuojamas ir pridengiamas eglišakiais, kaip ir grunte augantys augalai. Tokiu būdu dirvožemio temperatūra aplink šaknis išlieka stabilesnė, panaši į gruntinių augalų. Pavasarį vazonas iškasamas.

Kitas būdas – perkelti vazonus į vėsią, nešildomą patalpą, kurios temperatūra žiemą svyruoja tarp 0 ir +5 °C. Tam tinka rūsys, garažas, veranda ar nešildomas šiltnamis. Prieš perkeliant, antžeminė augalo dalis nupjaunama. Žiemojimo metu augalus reikia palaistyti labai retai, tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų žemė – maždaug kartą per mėnesį ar dar rečiau. Per didelė drėgmė šaltoje patalpoje gali sukelti puvinį.

Jei nėra galimybės įkasti vazonų ar perkelti į patalpą, galima bandyti juos apšiltinti. Vazonas statomas ant putplasčio ar medinės lentos, kad būtų izoliuotas nuo šaltos žemės. Pats vazonas apvyniojamas keliomis sluoksniais agroplėvelės, maišiniu audiniu, kartonu ar kita izoliacine medžiaga. Tarpą tarp vazono ir izoliacinės medžiagos galima užpildyti sausais lapais ar durpėmis. Augalo viršus mulčiuojamas ir pridengiamas eglišakiais. Svarbu užtikrinti, kad į apšiltintą vazoną nepatektų per daug drėgmės.