Pajūrinė žilė, daugiametis augalas, kilęs iš švelnaus klimato Viduržemio jūros regiono, Lietuvos sąlygomis dažnai auginamas kaip vienmetis. Tačiau, esant tinkamoms sąlygoms ir suteikus deramą priežiūrą, šis įspūdingas sidabralapis augalas gali sėkmingai peržiemoti ir džiuginti savo grožiu ne vienerius metus. Sėkmingas žiemojimas priklauso nuo daugelio veiksnių: auginimo vietos, žiemos atšiaurumo, sniego dangos storio ir, žinoma, nuo sodininko pastangų tinkamai paruošti augalą šalčiams. Išsaugoti pajūrinę žilę per žiemą yra iššūkis, tačiau tikrai įmanomas. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kaip paruošti pajūrinę žilę žiemojimui grunte, kaip išsaugoti vazonuose auginamus augalus ir kokie pavojai jų tyko šaltuoju metų laiku.
Pajūrinės žilės atsparumas šalčiui priklauso nuo konkrečios veislės, tačiau dauguma jų gali ištverti trumpalaikius šalčius iki -10°C ar net -15°C, ypač jei yra sniego danga. Sniegas yra geriausias natūralus izoliatorius, apsaugantis augalus nuo speigų ir staigių temperatūros svyravimų. Didžiausias pavojus kyla besniegėmis, vėjuotomis ir labai šaltomis žiemomis, kai šaltis gali giliai įsiskverbti į dirvą ir pažeisti šaknų sistemą. Taip pat pavojingas yra pavasario atlydžių ir vėlesnių šalnų kaitaliojimasis, kuris gali pakenkti jau busti pradedančiam augalui.
Pasiruošimas žiemai turėtų prasidėti dar vasaros pabaigoje. Nuo rugpjūčio pabaigos ar rugsėjo pradžios reikėtų nutraukti bet kokį augalų tręšimą, ypač azoto trąšomis. Vėlyvas tręšimas skatina naujų, gležnų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti iki šalčių ir yra labai jautrūs šalčiui. Leisk augalui natūraliai sulėtinti augimą ir pradėti ruoštis ramybės periodui. Taip pat svarbu sumažinti laistymą, leidžiant dirvai šiek tiek pradžiūti. Per didelė drėgmė rudenį gali paskatinti šaknų puvinius, kurie susilpnins augalą prieš žiemą.
Rudenį, prieš prasidedant šalčiams, nerekomenduojama genėti pajūrinės žilės. Nors seni, pageltę lapai neatrodo labai estetiškai, visa antžeminė augalo dalis tarnauja kaip papildoma apsauga šaknų sistemai nuo šalčio. Genėjimą geriau atlikti pavasarį, kai jau bus aišku, kurios augalo dalys sėkmingai peržiemojo, o kurios apšalo. Prieš pat užšąlant žemei, galima atlikti sanitarinį valymą – atsargiai pašalinti pūvančias ar ligotas augalo dalis, kad jos netaptų infekcijos židiniu po žiemos danga.
Pati svarbiausia pasiruošimo dalis – augalų pridengimas. Tačiau skubėti dengti augalų nereikėtų. Per ankstyvas pridengimas, kol orai dar gana šilti, gali sukelti augalų šutimą ir puvimą. Geriausia palaukti pirmųjų stipresnių šalnų (iki -5°C), kurios šiek tiek užgrūdins augalą. Tinkamiausias laikas dengti yra tada, kai nusistovi pastovi neigiama temperatūra ir žemės paviršius šiek tiek įšąla. Tai paprastai būna lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje.
Daugiau straipsnių šia tema
Augalų dengimo būdai grunte
Norint sėkmingai išsaugoti pajūrinę žilę grunte, būtina apsaugoti jos jautriausią dalį – šaknų sistemą. Geriausias būdas tai padaryti yra mulčiavimas. Prieš prasidedant didesniems šalčiams, dirvą aplink augalą reikia padengti storu (10–15 cm) purios, orui laidžios medžiagos sluoksniu. Tam puikiai tinka sausos durpės, medžių lapai, pjuvenos, kompostas ar smulkinta žievė. Mulčias veikia kaip antklodė, lėtinanti dirvožemio įšalimą ir apsauganti šaknis nuo staigių temperatūros pokyčių.
Be šaknų zonos mulčiavimo, svarbu pridengti ir antžeminę augalo dalį. Geriausia danga yra eglišakės. Jos puikiai apsaugo nuo žvarbaus žiemos vėjo ir sulaiko sniegą, kuris, kaip minėta, yra puikus izoliatorius. Be to, eglišakės yra laidžios orui, todėl po jomis nesikaupia drėgmė ir augalas neužšunta atlydžių metu. Reikėtų vengti naudoti polietileno plėvelę ar kitas orui nepralaidžias medžiagas, nes po jomis susidaro šiltnamio efektas, augalas gali per anksti pradėti vegetuoti, o susikaupęs kondensatas sukelti puvinius.
Kitas geras dengimo būdas – naudoti agrotekstilę (agroplėvelę). Tai speciali, orui ir drėgmei laidi medžiaga, apsauganti augalus nuo šalčio. Galima sukonstruoti nedidelius karkasus virš augalų ir ant jų užtempti kelis agrotekstilės sluoksnius. Tai sukuria oro tarpą, kuris veikia kaip papildoma izoliacija. Svarbu gerai pritvirtinti agrotekstilės kraštus prie žemės, kad jos nenupūstų vėjas. Šis metodas ypač tinka, jei auginate ištisą pajūrinių žilių eilę ar lysvę.
Pavasarį, kai saulė pradeda šildyti stipriau ir sniegas nutirpsta, skubėti nuimti dangų nereikėtų. Pavasarinė saulė gali būti apgaulinga, o naktimis dar dažnai pasitaiko stiprių šalnų. Per anksti atidengtas augalas gali patirti stresą dėl didelių dienos ir nakties temperatūrų skirtumų, taip pat gali nudegti nuo ryškios saulės. Dangas reikia nuimti palaipsniui, per kelias dienas, geriausia apsiniaukusią dieną. Iš pradžių galima nuimti dalį eglišakių ar agrotekstilės, leidžiant augalui pamažu priprasti prie naujų sąlygų. Galutinai dangos nuimamos tada, kai nebelieka stiprių šalnų pavojaus.
Daugiau straipsnių šia tema
Žiemojimas vazonuose ir konteineriuose
Augalus, auginamus vazonuose, išsaugoti per žiemą yra ir lengviau, ir sudėtingiau. Lengviau, nes vazoną galima perkelti į saugesnę vietą. Sudėtingiau, nes šaknų sistema vazone yra daug labiau pažeidžiama šalčio nei grunte. Plonos vazono sienelės neapsaugo nuo šalčio, todėl žemė inde gali visiškai peršalti, o tai yra pražūtinga šaknims. Palikti pajūrinės žilės vazoną tiesiog lauke per žiemą prilygtų mirties nuosprendžiui.
Geriausias būdas išsaugoti vazoninius augalus – perkelti juos į vėsią, bet nuo šalčio apsaugotą patalpą. Tam idealiai tinka nešildomas garažas, rūsys, įstiklinta lodžija ar veranda, kur temperatūra žiemą laikosi tarp 0°C ir +10°C. Patalpa turėtų būti šviesi, nes pajūrinė žilė yra visžalis augalas ir jai reikia šviesos net ir ramybės periodu. Prieš įnešant į patalpą, reikėtų patikrinti, ar augalas neužpultas kenkėjų, ir, jei reikia, apdoroti insekticidais.
Žiemojimo patalpoje metu augalo priežiūra turi būti minimali. Laistyti reikia labai retai, tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų substratas. Paprastai pakanka palaistyti kartą per 3–4 savaites ar net rečiau. Perlaistymas žiemą yra ypač pavojingas, nes vėsioje aplinkoje drėgmė garuoja lėtai, o šaknys yra neaktyvios, todėl greitai gali prasidėti puvinys. Tręšti žiemos metu kategoriškai negalima. Pavasarį, kai dienos ilgėja ir augalas pradeda rodyti augimo ženklus, laistymą galima palaipsniui didinti.
Jei neturi galimybės perkelti vazonų į patalpą, galima bandyti juos išsaugoti lauke. Tokiu atveju vazoną reikia maksimaliai apšiltinti. Mažesnius vazonus galima įkasti į žemę sode iki pat vazono krašto. Žemė veiks kaip natūralus izoliatorius. Didesnius vazonus, kurių negalima įkasti, reikia pastatyti ant putplasčio ar medinės lentos, kad nešaltų iš apačios, o patį vazoną apvynioti keliais sluoksniais burbulinės plėvelės, agrotekstilės, senų audeklų ar putplasčio. Iš viršaus augalą taip pat reikėtų pridengti eglišakėmis ar agrotekstile. Svarbu, kad apšiltinimo medžiagos neperšlaptų.
Pavasarinis atgaivinimas
Pavasaris yra kritinis metas sėkmingai peržiemojusiems augalams. Nuėmus dangas, augalas gali atrodyti ne itin patraukliai: dalis lapų gali būti pageltę, parudavę ar tiesiog nudžiūvę. Tai normalu. Svarbiausia, kad augalo pagrindas ir šaknys būtų gyvos. Pirmasis darbas pavasarį – atlikti genėjimą. Aštriu sekatoriumi reikia iškirpti visas apšalusias, pajuodusias ir nudžiūvusias augalo dalis. Nebijok genėti stipriai, nukerpant augalą iki 10–15 cm aukščio nuo žemės. Tai paskatins naujų, stiprių ūglių augimą iš augalo pagrindo ir padės suformuoti gražų, tankų kerą.
Po genėjimo, kai dirva jau šiek tiek įšilusi, galima patręšti augalą. Pirmasis tręšimas po žiemos turėtų būti atliktas naudojant kompleksines trąšas, kurios suteiks augalui reikalingą energijos postūmį naujam augimo sezonui. Tačiau nepersistenk, nes pajūrinė žilė nemėgsta pertręšimo. Po tręšimo augalą reikėtų palaistyti. Atnaujinus vegetaciją, svarbu palaikyti saikingą drėgmę, ypač jei pavasaris sausas.
Vazoninius augalus, žiemojusius patalpoje, taip pat reikia paruošti grįžimui į lauką. Pavasarį, kai nebelieka stiprių šalnų pavojaus, pradėk palaipsniui pratinti augalą prie lauko sąlygų. Iš pradžių išnešk vazoną į lauką tik kelioms valandoms, pastatydamas jį pavėsyje, apsaugotoje nuo vėjo vietoje. Kasdien ilgink buvimo lauke laiką ir palaipsniui pratink prie tiesioginių saulės spindulių. Šis grūdinimo procesas turėtų trukti apie savaitę. Staigus perkėlimas iš patalpos į saulėkaitą gali sukelti lapų nudegimus.
Po žiemos taip pat verta patikrinti vazoninio augalo substrato būklę. Jei augalas tame pačiame vazone auga jau kelis metus, pavasaris yra geras laikas jį persodinti į šviežią, purų substratą. Persodinant galima šiek tiek apgenėti šaknis ir pašalinti senas ar pažeistas. Po persodinimo augalą gerai paliek. Tinkamai atgaivinta po žiemos, pajūrinė žilė greitai atgaus savo dekoratyvumą ir visą vasarą vėl puoš gėlyną ar terasą.
