Tinkamas citrininės pelargonijos laistymas yra vienas iš svarbiausių sėkmingos priežiūros elementų, reikalaujantis atidumo ir supratimo apie šio augalo poreikius. Kadangi citrininė pelargonija yra kilusi iš sausringų Pietų Afrikos regionų, ji yra geriau prisitaikiusi ištverti trumpalaikę sausrą nei perteklinę drėgmę. Būtent perlaistymas yra dažniausia ir pražūtingiausia klaida, kurią daro pradedantieji augintojai. Nuolatinis drėgmės perteklius substrate sukelia šaknų puvinį, nuo kurio augalą išgelbėti būna labai sunku arba visai neįmanoma. Todėl pagrindinė taisyklė, kurią reikia įsiminti, yra laistyti saikingai, bet reguliariai, leidžiant žemei tarp laistymų pradžiūti.
Norint nustatyti, kada augalą reikia lieti, nepakanka vien tik pažiūrėti į žemės paviršių. Geriausias būdas yra patikrinti drėgmę pirštu, įkišant jį į substratą maždaug 2-3 centimetrų gyliu. Jei šiame gylyje žemė yra sausa, vadinasi, atėjo laikas laistyti. Jei dar jaučiama drėgmė, su laistymu reikėtų palaukti dar dieną ar dvi. Laikui bėgant, įgysite patirties ir galėsite nustatyti laistymo poreikį tiesiog pakėlę vazoną – sausos žemės pripildytas vazonas bus kur kas lengvesnis nei drėgnos.
Laistymo dažnumas priklauso nuo daugelio veiksnių: metų laiko, aplinkos temperatūros, šviesos intensyvumo, vazono dydžio ir medžiagos, iš kurios jis pagamintas. Vasarą, kai augalas aktyviai auga, yra šilta ir šviesu, jį reikės laistyti dažniau, kartais net kas kelias dienas. Tuo tarpu rudenį ir žiemą, ramybės periodu, kai augimas sulėtėja, o temperatūra ir šviesos kiekis sumažėja, laistymą reikia ženkliai sumažinti, kartais iki vieno karto per kelias savaites.
Svarbu ir tai, kaip laistoma. Geriausia lieti gausiai, bet retai. Tai reiškia, kad kai jau laistote, sudrėkinkite visą žemės gumulą, kol vandens perteklius pradės tekėti pro drenažo angas į lėkštutę. Po maždaug 15-30 minučių lėkštutėje susikaupusį vandenį būtina išpilti. Palikus augalą stovėti vandenyje, šaknys pradės mirkti ir pūti. Stenkitės pilti vandenį ant žemės, vengdami jo patekimo ant lapų ir stiebų, ypač jei augalas stovi saulėkaitoje, nes tai gali sukelti lapų nudegimus.
Laistymo dažnumas skirtingais metų laikais
Pavasarį ir vasarą, aktyvios vegetacijos laikotarpiu, citrininės pelargonijos vandens poreikis yra didžiausias. Augalas intensyviai augina naujus lapus, ūglius ir ruošiasi žydėjimui, todėl jam reikia daugiau drėgmės. Šiuo metu laistyti reikėtų reguliariai, kai tik pradžiūsta viršutinis substrato sluoksnis. Karštomis ir saulėtomis dienomis, ypač jei augalas laikomas lauke ar ant saulėtos palangės, gali tekti laistyti kas 2-3 dienas. Tačiau net ir vasarą svarbu nepersistengti ir nepaversti žemės pelke.
Daugiau straipsnių šia tema
Rudenį, trumpėjant dienoms ir vėstant orams, augalo augimo tempai natūraliai lėtėja, ruošiantis ramybės periodui. Atitinkamai, reikia palaipsniui mažinti ir laistymo dažnumą. Tarpai tarp laistymų ilgėja, o vandens kiekis taip pat turėtų būti mažesnis. Tai ypač svarbu, jei augalas bus žiemojimui perkeliamas į vėsesnę patalpą. Per didelė drėgmė vėsioje aplinkoje yra tiesus kelias į šaknų ir stiebo pagrindo puvinius, kurie yra pražūtingi.
Žiema yra ramybės metas, kai citrininės pelargonijos gyvybiniai procesai sulėtėja iki minimumo. Jei augalas žiemoja tinkamomis sąlygomis, t.y., vėsioje (5-10 °C) ir šviesioje patalpoje, laistyti jį reikia labai retai – maždaug kartą per 3-4 savaites. Laistoma tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų šaknų sistema. Žemė tarp laistymų turi visiškai išdžiūti. Jei augalas žiemoja šiltesniame kambaryje, jį reikės laistyti šiek tiek dažniau, tačiau vis tiek gerokai rečiau nei vasarą.
Pavasarį, kai augalas pradeda busti iš žiemos miego ir ima leisti naujus lapelius, laistymą reikia palaipsniui atnaujinti. Pradėti reikėtų nuo nedidelių vandens kiekių, pamažu didinant laistymo dažnumą ir gausumą, kol pasiekiamas vasaros režimas. Staigus ir gausus laistymas po žiemos ramybės gali sukelti augalui stresą ir pakenkti pamažu bundantiems šaknims. Svarbiausia stebėti augalą ir reaguoti į jo poreikius.
Vandens kokybė ir temperatūra
Citrininei pelargonijai, kaip ir daugeliui kambarinių augalų, geriausiai tinka minkštas vanduo. Kietas, daug kalcio ir magnio druskų turintis vandentiekio vanduo ilgainiui gali sukelti dirvožemio įdruskėjimą, pakeisti jo pH ir apsunkinti maisto medžiagų įsisavinimą. Dėl to ant vazono ir žemės paviršiaus gali atsirasti baltų apnašų. Jei įmanoma, laistymui geriausia naudoti lietaus, tirpsmo ar filtruotą vandenį.
Daugiau straipsnių šia tema
Jei naudojamas vandentiekio vanduo, jį reikėtų tinkamai paruošti. Paprasčiausias būdas – palaikyti vandenį atvirame inde bent 24 valandas. Per šį laiką išgaruos didžioji dalis chloro, kuris yra kenksmingas augalams, o dalis kietųjų druskų nusės ant indo dugno. Taip pat vandenį galima virinti – virinimo metu druskos taip pat nusėda, o vanduo suminkštėja. Prieš laistant, tiek palaikytą, tiek virintą vandenį reikia atvėsinti iki kambario temperatūros.
Vandens temperatūra yra dar vienas svarbus aspektas. Niekada nelaistykite augalų lediniu vandeniu tiesiai iš čiaupo. Staigus temperatūros šokas gali pažeisti jautrias šaknų ląsteles, sukelti augalui stresą ir sutrikdyti jo augimą. Geriausia, kai laistymui naudojamo vandens temperatūra yra artima kambario temperatūrai arba šiek tiek šiltesnė. Tai užtikrina, kad šaknys galės efektyviai pasisavinti vandenį ir jame ištirpusias maistines medžiagas.
Laistymo technika taip pat svarbi. Stenkitės lieti vandenį tolygiai per visą substrato paviršių, kad sudrėktų visas šaknų gumulas, o ne tik viena jo dalis. Tam puikiai tinka laistytuvas su ilgu ir plonu snapeliu, leidžiančiu pasiekti žemę po lapais. Venkite dažno ir paviršutiniško laistymo, kai sudrėkinamas tik viršutinis žemės sluoksnis. Toks laistymas skatina augalą auginti paviršines šaknis, o gilesni sluoksniai lieka sausi, dėl ko augalas tampa mažiau atsparus sausrai.
Perlaistymo ir drėgmės trūkumo požymiai
Atpažinti perlaistymo ir drėgmės trūkumo požymius yra labai svarbu, norint laiku imtis priemonių ir išsaugoti augalą. Vienas akivaizdžiausių perlaistymo ženklų yra geltonuojantys ir vystantys apatiniai lapai. Skirtingai nuo drėgmės trūkumo, perlaistymo atveju lapai tampa minkšti, suglebę, tarsi vandeningi, o ne sausi ir trapūs. Stiebo pagrindas gali patamsėti ir suminkštėti – tai jau rimtas puvinio požymis, rodantis, kad pažeista ne tik šaknys, bet ir stiebas.
Kiti perlaistymo simptomai yra augimo sulėtėjimas, nemalonus puvėsių kvapas, sklindantis iš vazono, ir pelėsio atsiradimas ant žemės paviršiaus. Jei įtariate, kad perlaistėte augalą, pirmiausia nutraukite laistymą ir leiskite substratui gerai išdžiūti. Jei situacija rimta, reikėtų išimti augalą iš vazono, apžiūrėti šaknis, pašalinti visas pajuodusias ir minkštas dalis, apibarstyti pjūvių vietas medžio anglimi ir persodinti į naują, sausą ir purų substratą. Po persodinimo laistyti labai saikingai.
Drėgmės trūkumo požymiai yra gana akivaizdūs. Pirmiausia augalas praranda turgorą – lapai ir jauni ūgliai nuleipsta, atrodo pavytę. Lapų kraštai gali pradėti džiūti, ruduoti ir suktis. Skirtingai nuo perlaistymo, kai gelsta apatiniai lapai, dėl drėgmės trūkumo gali gelsti ir kristi lapai iš įvairių augalo dalių. Augimas visiškai sustoja, o žiedpumpuriai, jei jų yra, nudžiūsta ir nukrenta taip ir neišsiskleidę.
Pastebėjus drėgmės trūkumo požymius, augalą reikia nedelsiant, bet atsargiai palieti. Nereikėtų pilti didelio kiekio vandens iš karto, ypač jei žemė visiškai išdžiūvusi ir susitraukusi, nes vanduo gali tiesiog prabėgti pro tarpus tarp žemės gumulo ir vazono sienelių, nesudrėkindamas šaknų. Tokiu atveju geriau laistyti palaipsniui, mažomis porcijomis, arba panardinti visą vazoną į indą su vandeniu ir palaikyti, kol substratas pilnai prisigers drėgmės. Po to leisti vandens pertekliui gerai nuvarvėti.
Drenažo svarba
Geras drenažas yra būtina sąlyga norint išvengti perlaistymo ir užtikrinti sveiką citrininės pelargonijos šaknų sistemos vystymąsi. Drenažas atlieka kelias svarbias funkcijas: leidžia vandens pertekliui laisvai ištekėti iš vazono, apsaugo nuo drėgmės užsistovėjimo šaknų zonoje ir užtikrina geresnę oro cirkuliaciją substrate. Be tinkamo drenažo net ir laikantis teisingo laistymo režimo, kyla didelė šaknų puvinio rizika.
Svarbiausias drenažo elementas – tai skylutės vazono dugne. Renkantis vazoną, visada įsitikinkite, kad jis turi bent vieną, o geriau – kelias drenažo angas. Jei patikęs dekoratyvinis vazonas jų neturi, jį galima naudoti kaip gaubtą, į vidų įstatant paprastą plastikinį vazoną su skylutėmis. Taip vandens perteklius galės ištekėti į išorinį vazoną, iš kurio jį bus lengva pašalinti. Nerekomenduojama sodinti augalo tiesiai į indą be drenažo angų.
Papildomam drenažui pagerinti, prieš pilant substratą, vazono dugne rekomenduojama suformuoti maždaug 2-3 centimetrų storio drenažo sluoksnį. Tam puikiai tinka keramzitas, smulkios skaldos gabalėliai, molio šukės ar net putplasčio gabalėliai. Šis sluoksnis neleidžia smulkioms substrato dalelėms užkimšti drenažo angų ir sukuria oro tarpą, kuris apsaugo šaknis nuo tiesioginio sąlyčio su vandeniu, galinčiu susikaupti lėkštelėje.
Pats substratas taip pat turi būti laidus vandeniui. Kaip minėta anksčiau, įprastą durpių mišinį reikėtų pagerinti struktūrą gerinančiais priedais, tokiais kaip perlitas, vermikulitas ar smėlis. Šios medžiagos neleidžia žemei susigulėti ir sukietėti, išlaiko ją purią ir laidžią orui bei vandeniui. Tinkamai paruoštas substratas ir geras drenažas yra pagrindas, leidžiantis net ir mažiau patyrusiam augintojui sėkmingai reguliuoti drėgmės režimą ir džiaugtis sveiku augalu.
