Citrininės pelargonijos priežiūra

Citrinvė pelargonija, dažnai vadinama citrinine pelargonija, yra ne tik akį traukiantis, bet ir nuostabų aromatą skleidžiantis augalas, kurio priežiūra nereikalauja išskirtinių pastangų, tačiau tam tikrų žinių vis dėlto prireiks. Norint džiaugtis vešliu ir sveiku augalu, svarbu užtikrinti tinkamas augimo sąlygas, pradedant nuo vietos parinkimo ir baigiant reguliaria priežiūra vegetacijos laikotarpiu. Šis augalas puikiai jaučiasi tiek kambaryje ant palangės, tiek vasarą lauke – balkone ar terasoje, kur jo skleidžiamas citrinos kvapas atbaido uodus. Tinkama priežiūra leis augalui sukaupti pakankamai jėgų ne tik augimui, bet ir gausiam žydėjimui, nors jo žiedai ir nėra tokie įspūdingi kaip kitų pelargonijų rūšių.

Sėkmingai citrininės pelargonijos priežiūrai būtina atsižvelgti į jos kilmę, kuri lemia pagrindinius poreikius. Šie augalai yra kilę iš Pietų Afrikos, todėl jiems reikia daug šviesos ir šilumos, tačiau jie taip pat yra prisitaikę ištverti ir trumpalaikes sausras. Dėl šios priežasties vienas iš esminių priežiūros aspektų yra saikingas laistymas ir geras drenažas, apsaugantis šaknis nuo puvinio. Augalas geriausiai augs lengvame ir puriam substrate, kuris gerai praleidžia vandenį ir orą. Reguliarus tręšimas aktyvaus augimo periodu suteiks augalui visas būtinas maistines medžiagas.

Tinkama priežiūra apima ne tik laistymą ir tręšimą, bet ir reguliarų augalo formavimą. Genėjimas yra svarbus norint išlaikyti kompaktišką ir tankią krūmo formą, skatinti šakojimąsi bei gausesnį žydėjimą. Pašalinus senus ir pageltusius lapus, ne tik pagerinama estetinė augalo išvaizda, bet ir užkertamas kelias galimoms ligoms plisti. Taip pat svarbu stebėti augalą dėl galimų kenkėjų, kurie, nors ir retai puola šią pelargoniją dėl jos specifinio kvapo, kartais gali pridaryti žalos.

Galiausiai, norint užtikrinti ilgalaikį citrininės pelargonijos gyvavimą, būtina pasirūpinti tinkamu jos žiemojimu. Artėjant šaltajam metų laikui, lauke augančias pelargonijas reikia perkelti į vėsią, bet šviesią patalpą, kurioje temperatūra nenukristų žemiau nulio. Žiemojimo laikotarpiu augalo augimas sulėtėja, todėl gerokai sumažinamas laistymas ir visiškai nutraukiamas tręšimas. Sėkmingai peržiemojęs augalas pavasarį vėl atgis ir džiugins savo vešlumu bei aromatu.

Auginimo vieta ir sąlygos

Citrininei pelargonijai reikia parinkti kuo šviesesnę vietą, kurioje ji gautų bent kelias valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną. Geriausiai tinka pietinė, pietrytinė ar pietvakarinė palangė, kur augalas galės mėgautis saulės voniomis. Esant šviesos trūkumui, augalo stiebai pradeda tįsti, lapai smulkėja, praranda intensyvų aromatą, o pats krūmas tampa retas ir ne toks dekoratyvus. Vasarą augalą galima drąsiai išnešti į lauką – balkoną, terasą ar net į sodą, tačiau svarbu jį palaipsniui pratinti prie tiesioginių saulės spindulių, kad būtų išvengta lapų nudegimų.

Temperatūros režimas taip pat yra svarbus sėkmingam auginimui. Vegetacijos laikotarpiu, pavasarį ir vasarą, optimali temperatūra yra tarp 18 ir 25 laipsnių Celsijaus. Augalas puikiai toleruoja ir aukštesnę temperatūrą, tačiau tokiu atveju gali prireikti dažnesnio laistymo. Svarbu vengti skersvėjų ir staigių temperatūros svyravimų, kurie gali sukelti augalui stresą ir pakenkti jo vystymuisi. Rudenį ir žiemą, ramybės periodu, temperatūrą reikėtų palaipsniui mažinti.

Oro drėgmė citrininei pelargonijai nėra itin svarbus veiksnys, nes augalas yra prisitaikęs prie sausesnio klimato. Ji puikiai jaučiasi įprastomis kambario sąlygomis ir nereikalauja papildomo drėkinimo ar lapų purškimo. Priešingai, per didelė oro drėgmė, ypač vėsiose patalpose, gali sudaryti palankias sąlygas grybelinėms ligoms, tokioms kaip pilkasis puvinys, vystytis. Todėl svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalą, ypač žiemojimo metu.

Vazonėlio parinkimas ir substratas taip pat turi didelės įtakos augalo gerovei. Vazonas neturėtų būti per didelis, nes tai gali paskatinti drėgmės užsistovėjimą ir šaknų puvimą. Geriausia rinktis tokį, kuris yra vos keliais centimetrais didesnis už augalo šaknų gumulą, ir būtinai su drenažo skylutėmis dugne. Substratas turi būti lengvas, purus ir gerai pralaidus vandeniui. Puikiai tinka specializuotas mišinys pelargonijoms arba universalus durpių substratas, sumaišytas su perlitu ar smėliu, siekiant pagerinti jo struktūrą ir laidumą.

Laistymas ir oro drėgmė

Citrininei pelargonijai, kaip ir daugeliui sukulentinių savybių turinčių augalų, saikingas laistymas yra gyvybiškai svarbus. Pagrindinė taisyklė – leisti viršutiniam žemės sluoksniui (maždaug 2-3 cm gylio) visiškai išdžiūti prieš laistant vėl. Perlaistymas yra viena dažniausių šių augalų žūties priežasčių, nes nuolat drėgnoje terpėje šaknys pradeda pūti. Vasarą, aktyvaus augimo metu, laistyti reikia dažniau, priklausomai nuo oro temperatūros ir vazono dydžio, tačiau visada laikantis minėtos taisyklės. Rudenį ir žiemą, augalui perėjus į ramybės būseną, laistymas gerokai retinamas.

Vandens kokybė taip pat turi reikšmės. Geriausia naudoti minkštą, kambario temperatūros vandenį. Idealiai tinka lietaus vanduo, tačiau jei tokios galimybės nėra, galima naudoti ir vandentiekio vandenį, prieš tai jį palaikius atvirame inde bent parą, kad išgaruotų chloras ir nusėstų kalkės. Laistant svarbu stengtis, kad vanduo nepatektų ant lapų, ypač jei augalas stovi saulėkaitoje, nes tai gali sukelti nudegimus. Vandens perteklių, susikaupusį lėkštelėje po laistymo, būtina išpilti maždaug po pusvalandžio.

Nors citrininė pelargonija gerai toleruoja sausą orą, kartais oro drėgmės svyravimai gali turėti įtakos jos būklei. Pavyzdžiui, centrinio šildymo sezono metu oras patalpose tampa itin sausas, o tai gali paskatinti lapų galiukų džiūvimą. Nors purkšti lapų nerekomenduojama dėl galimos grybelinių ligų rizikos, oro drėgmę aplink augalą galima padidinti kitais būdais. Galima šalia pastatyti indą su vandeniu arba naudoti specialų oro drėkintuvą. Taip pat padeda augalų grupavimas – keli augalai kartu sukuria palankesnį mikroklimatą.

Svarbu stebėti patį augalą, nes jis dažnai signalizuoja apie laistymo klaidas. Jei lapai tampa vangūs, praranda stangrumą, tačiau žemė vazone sausa – augalui trūksta drėgmės. Tačiau jei lapai gelsta, tampa minkšti, o žemė nuolat drėgna – tai aiškus perlaistymo požymis. Tokiu atveju reikia nedelsiant nutraukti laistymą ir leisti substratui gerai išdžiūti, o esant rimtam šaknų pažeidimui, gali tekti augalą persodinti į naują, sausą gruntą.

Tręšimas ir maistinės medžiagos

Aktyvaus augimo periodu, kuris tęsiasi nuo pavasario iki rudens pradžios, citrininę pelargoniją reikia reguliariai tręšti, kad ji turėtų pakankamai jėgų augti, formuoti naujus lapus ir žiedus. Tręšti reikėtų maždaug kas dvi savaites, naudojant specializuotas kompleksines trąšas, skirtas žydintiems augalams arba pelargonijoms. Svarbu atkreipti dėmesį į trąšų sudėtį – jose turėtų vyrauti fosforas (P) ir kalis (K), kurie skatina žydėjimą ir stiprina augalą, o azoto (N) turėtų būti saikingai, nes jo perteklius skatina vešlų lapijos augimą žydėjimo sąskaita.

Tręšimo taisyklės yra paprastos, bet svarbios. Niekada netręškite sauso augalo, nes koncentruotas trąšų tirpalas gali nudeginti šaknis. Prieš tręšiant, augalą reikia palieti nedideliu kiekiu švaraus vandens, ir tik tada tręšti praskiestomis trąšomis pagal gamintojo nurodytas rekomendacijas. Geriau tręšti silpnesniu tirpalu, bet dažniau, nei pertręšti vienu kartu. Pertręšimas gali sukelti lapų kraštų rudavimą, augimo sulėtėjimą ir bendrą augalo nusilpimą.

Rudenį, artėjant ramybės periodui, tręšimą reikia palaipsniui retinti, o žiemą – visiškai nutraukti. Augalui ilsintis, jo metabolizmas sulėtėja, todėl maistinių medžiagų poreikis drastiškai sumažėja. Tręšimas žiemos metu gali sutrikdyti natūralų augalo ciklą ir netgi jam pakenkti, skatindamas silpnų, ištįsusių ūglių augimą tamsiuoju metų laiku. Tręšimą atnaujinti reikėtų tik pavasarį, kai augalas pradeda rodyti pirmuosius atbudimo ženklus – ima leisti naujus lapelius.

Be pagrindinių makroelementų (azoto, fosforo, kalio), citrininei pelargonijai svarbūs ir mikroelementai, tokie kaip geležis, magnis, boras. Dažniausiai kokybiškų kompleksinių trąšų sudėtyje jų būna pakankamai. Magnio trūkumą gali išduoti lapų pageltimas tarp gyslų (chlorozė). Tokiu atveju galima papildomai patręšti magnio sulfato tirpalu. Vis dėlto, svarbiausia yra subalansuota mityba, todėl reguliarus tręšimas kompleksinėmis trąšomis yra geriausias būdas užtikrinti, kad augalas gautų visų jam reikalingų medžiagų.

Genėjimas ir formavimas

Reguliarus genėjimas yra būtinas norint palaikyti gražią, kompaktišką citrininės pelargonijos formą ir skatinti jos šakojimąsi. Negailestingai karpomas augalas išleidžia daugiau šoninių ūglių, todėl krūmas tampa tankesnis ir vešlesnis. Geriausias laikas genėjimui yra pavasaris, kai augalas atbunda po žiemos miego ir pradeda aktyviai augti. Taip pat galima genėti ir rudenį, ruošiant augalą žiemojimui, tačiau pavasarinis genėjimas duoda geresnių rezultatų formuojant vainiką.

Genėjimo metu reikėtų pašalinti visus silpnus, ištįsusius, pažeistus ar į krūmo vidų augančius ūglius. Sveikus stiebus reikėtų patrumpinti maždaug trečdaliu, kerpant virš lapo arba miegančios akutės, nukreiptos į išorę. Tai skatins naujų šakelių augimą išorėn, o ne į krūmo centrą, taip užtikrinant gerą oro cirkuliaciją ir apšvietimą visoms augalo dalims. Genėjimui naudokite aštrų ir švarų įrankį – sekatorių ar peilį, kad pjūvio vieta būtų lygi ir greičiau gytų.

Be pagrindinio formavimo genėjimo, per visą vegetacijos sezoną naudinga reguliariai nugnybti ūglių viršūnėles. Ši procedūra, vadinama pintavimu, neleidžia stiebams pernelyg ištįsti ir skatina gausų šakojimąsi. Kuo daugiau šakelių turės augalas, tuo daugiau lapų jis augins ir atrodys dekoratyviau. Taip pat reikėtų nuolat šalinti peržydėjusius žiedynus, nes tai skatina naujų žiedų formavimąsi ir neleidžia augalui eikvoti energijos sėklų brandinimui.

Nupjautus ūglius galima panaudoti augalo dauginimui. Tai puikus būdas ne tik atjauninti seną krūmą, bet ir pasidauginti mėgstamų augalų. Genėjimas taip pat yra svarbi profilaktinė priemonė nuo ligų ir kenkėjų. Pašalinus senus, pageltusius lapus ir sutankėjusius ūglius, pagerėja oro cirkuliacija, todėl sumažėja rizika atsirasti grybelinėms infekcijoms. Sveikas ir gerai suformuotas augalas yra kur kas atsparesnis nepalankiems aplinkos veiksniams.

Žiemojimas ir ramybės periodas

Sėkmingas citrininės pelargonijos peržiemojimas yra raktas į jos ilgaamžiškumą ir gausų žydėjimą ateinančiais metais. Artėjant rudeniui ir vėstant orams, lauke vasarojusį augalą reikia paruošti grįžimui į patalpas. Tai reikėtų padaryti prieš pirmąsias šalnas, nes net ir nedidelis minusas gali būti pražūtingas šiam šilumamėgiam augalui. Prieš įnešant į vidų, atidžiai apžiūrėkite augalą, ar nėra kenkėjų, ir, jei reikia, profilaktiškai nupurkškite tinkamu preparatu.

Ideali vieta žiemojimui – šviesi ir vėsi patalpa, kurioje temperatūra svyruoja tarp 5 ir 10 laipsnių Celsijaus. Tai gali būti įstiklintas balkonas, veranda, šviesus rūsys ar tiesiog vėsesnė kambario dalis toliau nuo radiatorių. Šviesa yra būtina, kad augalas visiškai nenunumirtų, tačiau vėsa pristabdo jo augimą ir leidžia jam pereiti į ramybės būseną. Jei patalpa bus per šilta ir tamsi, augalas pradės leisti silpnus, ištįsusius ir blyškius ūglius, kurie pavasarį turės būti pašalinti.

Ramybės periodu drastiškai keičiasi augalo priežiūra. Laistyti reikia labai saikingai, vos kartą per kelias savaites, tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų žemės gumulas. Laistoma tik tada, kai substratas yra beveik visiškai sausas. Tręšimas šiuo laikotarpiu yra visiškai nutraukiamas, nes augalas nenaudoja maistinių medžiagų. Taip pat reikėtų reguliariai pašalinti džiūstančius ir geltonuojančius lapus, kad būtų išvengta puvinio ir ligų plitimo.

Pavasarį, ilgėjant dienoms ir kylant temperatūrai, citrininė pelargonija pamažu bunda. Tai ženklas, kad reikia atnaujinti įprastą priežiūrą. Augalą galima perkelti į šiltesnę ir šviesesnę vietą, palaipsniui didinti laistymą. Prieš pradedant aktyvų augimą, pats laikas atlikti pavasarinį genėjimą – pašalinti per žiemą ištįsusius ūglius ir suformuoti gražų krūmą. Po genėjimo galima pradėti ir tręšti, iš pradžių silpnesniu trąšų tirpalu, palaipsniui didinant koncentraciją iki įprastos normos.