Nors persiklapio katilėlis nėra vienas iš tų sodo augalų, kurie reikalautų intensyvaus tręšimo, subalansuotas maistinių medžiagų tiekimas yra būtinas norint užtikrinti jo gyvybingumą, atsparumą ligoms ir, žinoma, gausų bei ilgai trunkantį žydėjimą. Šis augalas geriausiai klesti derlingoje, humusingoje dirvoje, kuri natūraliai aprūpina jį dauguma reikalingų elementų. Tačiau laikui bėgant, ypač jei dirvožemis nėra idealus, maistinių medžiagų atsargos išsenka, todėl apgalvotas papildomas tręšimas tampa svarbia priežiūros dalimi. Svarbiausia yra saikas ir tinkamas laikas – pertręšimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos.
Pagrindinis persiklapio katilėlio mitybos principas yra organinių medžiagų gausa dirvožemyje. Geriausias būdas tai užtikrinti – prieš sodinant gausiai įterpti gerai perpuvusio komposto ar mėšlo. Organinės trąšos ne tik praturtina dirvą azotu, fosforu, kaliu ir mikroelementais, bet ir gerina jos struktūrą, vandens bei oro pralaidumą. Kasmetinis mulčiavimas kompostu pavasarį veikia kaip lėto atpalaidavimo trąša, palaipsniui maitinanti augalą viso vegetacijos sezono metu ir dažnai to visiškai pakanka, kad augalas jaustųsi puikiai.
Jei augalas auginamas skurdesnėje dirvoje arba pastebimi maisto medžiagų trūkumo požymiai, galima naudoti papildomas trąšas. Svarbu pasirinkti subalansuotas, kompleksines trąšas, kuriose azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K) santykis būtų harmoningas. Per didelis azoto kiekis skatins vešlų lapų augimą, tačiau tai įvyks žydėjimo sąskaita – žiedų bus mažiau, o stiebai gali tapti silpni ir išlinkę. Todėl žydintiems augalams skirtos trąšos, kuriose fosforo ir kalio kiekis yra didesnis, yra tinkamesnis pasirinkimas.
Tręšimo laikas yra ne mažiau svarbus nei pačios trąšos. Papildomai tręšti persiklapio katilėlį reikėtų aktyvios vegetacijos laikotarpiu. Pirmą kartą tai galima daryti pavasarį, kai augalas pradeda intensyviai augti. Antrą kartą – prieš pat žydėjimą arba jo pradžioje, kad augalas turėtų pakankamai jėgų suformuoti gausius ir ryškius žiedus. Vasaros pabaigoje ir rudenį tręšti, ypač azoto trąšomis, nebereikėtų, kad augalas ne augintų naujų ūglių, o ruoštųsi žiemos ramybės periodui.
Pagrindinės maistinės medžiagos ir jų vaidmuo
Norint sėkmingai tręšti, svarbu suprasti, kokį vaidmenį atlieka pagrindinės maistinės medžiagos. Azotas (N) yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – lapų ir stiebų vystymąsi. Jis būtinas augalui pavasarį, vegetacijos pradžioje. Tačiau, kaip minėta, jo perteklius gali pakenkti žydėjimui. Kompostas ir kitos organinės trąšos yra puikus lėto atpalaidavimo azoto šaltinis.
Daugiau straipsnių šia tema
Fosforas (P) yra gyvybiškai svarbus šaknų sistemos vystymuisi, žiedpumpurių formavimuisi ir sėklų brendimui. Pakankamas fosforo kiekis užtikrina stiprias šaknis ir gausų žydėjimą. Šio elemento trūkumas gali pasireikšti silpnu žydėjimu ir rausvu ar violetiniu lapų atspalviu. Kaulamilčiai ar specializuotos žydinčių augalų trąšos yra geri fosforo šaltiniai.
Kalis (K) stiprina bendrą augalo atsparumą ir sveikatą. Jis reguliuoja vandens apykaitą ląstelėse, padeda augalui lengviau pakelti sausrą, karštį ir šalčius. Taip pat kalis yra svarbus žiedų spalvos intensyvumui ir bendrai augalo tvirtumui. Medžio pelenai (saikingai, nes didina dirvos pH) arba kalio sulfatas gali būti naudojami kaip kalio šaltinis.
Be šių trijų pagrindinių makroelementų, augalams reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip geležis, manganas, boras, cinkas. Nors jų reikia nedideliais kiekiais, jų trūkumas gali sukelti rimtų augimo sutrikimų, pavyzdžiui, lapų chlorozę (pageltimą). Geros kokybės kompostas ar kompleksinės trąšos paprastai aprūpina augalą visais reikalingais mikroelementais, todėl atskirai jais tręšti prireikia retai.
Tręšimo laikas ir dažnumas
Optimalus tręšimo laikas yra glaudžiai susijęs su persiklapio katilėlio augimo ciklu. Pagrindinis tręšimas atliekamas pavasarį. Atšilus orams ir augalui pradedant leisti naujus ūglius, dirvą aplink jį galima pamulčiuoti brandžiu kompostu arba patręšti lėto atpalaidavimo granuliuotomis kompleksinėmis trąšomis. Tai suteiks augalui energijos startą ir užtikrins maisto medžiagų tiekimą keliems ateinantiems mėnesiams.
Daugiau straipsnių šia tema
Antrasis tręšimas gali būti atliekamas prieš pat žydėjimą, maždaug vėlyvą pavasarį arba vasaros pradžioje. Šiuo etapu augalui reikia daugiausia energijos žiedų formavimui. Tam puikiai tinka skystos trąšos, skirtos žydintiems augalams, kuriose yra daugiau fosforo ir kalio. Skystas trąšas augalas pasisavina greičiau, todėl efektas būna greitesnis. Tręšiama pagal gamintojo nurodytas normas, paprastai kas 2-4 savaites žydėjimo metu.
Svarbu netręšti augalo per sausras ar esant dideliems karščiams. Trąšos, ypač mineralinės, gali „nudeginti” augalo šaknis, jei dirvožemis yra sausas. Todėl prieš tręšiant skystomis ar biriomis trąšomis, dirvą reikia gerai sulaistyti. Geriausia tręšti apsiniaukusią dieną arba vakare.
Po žydėjimo, vasaros antroje pusėje, tręšimą reikėtų nutraukti. Augalas pamažu pereina į ramybės fazę ir ruošiasi žiemai. Papildomas tręšimas, ypač azoto trąšomis, skatintų naujų, silpnų ūglių augimą, kurie nespėtų subręsti ir greičiausiai nušaltų per žiemą. Tai tik be reikalo alintų augalą ir mažintų jo atsparumą šalčiui.
Organinės ir mineralinės trąšos
Sodininkai gali rinktis tarp organinių ir mineralinių trąšų, o geriausias rezultatas dažnai pasiekiamas derinant abu tipus. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas, yra natūralus pasirinkimas. Jos ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, skatina mikroorganizmų veiklą ir didina humuso kiekį. Organinės trąšos veikia lėtai, palaipsniui atpalaiduodamos maistines medžiagas, todėl pertręšimo rizika yra minimali.
Kompostas yra universali ir pati vertingiausia organinė trąša. Jį galima naudoti kaip mulčią pavasarį arba įterpti į dirvą sodinant. Brandus kompostas aprūpina persiklapio katilėlį visomis būtinomis maistinėmis medžiagomis subalansuotu pavidalu. Tai yra tvarus ir ekologiškas būdas palaikyti dirvožemio derlingumą ilgalaikėje perspektyvoje.
Mineralinės (sintetinės) trąšos yra greito veikimo ir koncentruotos. Jos leidžia greitai aprūpinti augalą konkrečiomis trūkstamomis maistinėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, jei pastebimas akivaizdus fosforo trūkumas, galima patręšti superfosfatu. Tačiau mineralines trąšas reikia naudoti atsargiai ir griežtai laikantis normų, nes perdozavimas gali pakenkti augalui ir dirvožemiui, sukelti druskų kaupimąsi.
Geriausia strategija yra derinti abu metodus. Organinės trąšos turėtų sudaryti mitybos pagrindą, užtikrinant gerą dirvožemio būklę. Mineralinės trąšos gali būti naudojamos kaip greita pagalba arba papildomas stimulas tam tikrais augimo etapais, pavyzdžiui, prieš žydėjimą. Toks integruotas požiūris užtikrins, kad tavo persiklapio katilėlis gaus viską, ko jam reikia, ir klestės ilgus metus.
Maisto medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku pastebėti mitybos sutrikimus. Maisto medžiagų trūkumas dažniausiai pasireiškia lapų spalvos pokyčiais. Azoto trūkumas sukelia bendrą lapų pageltimą, ypač senesnių, apatinių. Augalas auga lėtai, atrodo skurdus. Fosforo trūkumas gali lemti tamsiai žalią ar net purpurinį lapų atspalvį ir silpną žydėjimą.
Kalio trūkumas dažnai pasireiškia lapų kraštų pageltimu ir parudavimu, tarsi jie būtų apdeginti. Geležies trūkumas sukelia chlorozę – jaunų lapų gyslos lieka žalios, o plotai tarp jų pagelsta. Šiuos požymius svarbu atpažinti, kad būtų galima laiku patręšti augalą tinkamomis trąšomis ir atstatyti maistinių medžiagų balansą.
Tačiau ne mažiau pavojingas yra ir maisto medžiagų perteklius. Pernelyg gausus tręšimas mineralinėmis trąšomis gali sukelti druskų kaupimąsi dirvožemyje, o tai „nudegina” šaknis. Augalas gali staiga nuvysti, lapų galiukai ir kraštai paruduoti ir nudžiūti. Per didelis azoto kiekis, kaip jau minėta, skatina lapų augimą žydėjimo sąskaita, o stiebai tampa trapūs.
Pastebėjus pertręšimo požymius, pirmiausia reikia nutraukti bet kokį tręšimą. Jei augalas auga grunte, galima bandyti kelis kartus gausiai palaistyti, kad druskų perteklius išsiplautų į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Vazonంలో auginamą augalą galima persodinti į naują substratą. Geriausias būdas išvengti šių problemų – tręšti saikingai ir atsižvelgti į konkretaus augalo ir dirvožemio būklę.
