Banatinio bijūno ligos ir kenkėjai

Nors banatinis bijūnas yra gana atsparus ir ilgaamžis augalas, kartais jį gali pažeisti įvairios ligos ir kenkėjai. Sėkminga kova su jais priklauso nuo savalaikio problemos atpažinimo ir tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių taikymo. Svarbiausia yra sukurti augalui optimalias augimo sąlygas, nes sveikas ir stiprus bijūnas yra natūraliai atsparesnis daugeliui negandų. Nuolatinis augalų stebėjimas, švaros palaikymas sode ir greita reakcija į pirmuosius simptomus padės išsaugoti šių išskirtinių gėlių sveikatą ir grožį.

Prevencija yra pati geriausia apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Viena svarbiausių prevencinių priemonių yra tinkamos auginimo vietos parinkimas. Būtina užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink kerą, todėl nesodink bijūnų per tankiai. Saulėta vieta taip pat padeda, nes saulės spinduliai greitai nudžiovina lapus po lietaus, taip sumažindami palankias sąlygas grybelinėms ligoms plisti. Taip pat labai svarbus geras dirvožemio drenažas, nes užmirkusios šaknys greitai pradeda pūti.

Kita svarbi prevencinė priemonė yra fitosanitarija. Rudenį, po pirmųjų šalnų, būtina nupjauti visus bijūnų stiebus iki pat žemės ir kruopščiai surinkti visas augalų liekanas bei nukritusius lapus. Šiose liekanose gali žiemoti daugelio ligų sukėlėjų sporos ir kenkėjų kiaušinėliai. Surinktas liekanas reikia sudeginti arba išmesti, bet jokiu būdu nekompostuoti. Švaros palaikymas aplink kerą per visą sezoną taip pat mažina infekcijų riziką.

Subalansuotas tręšimas ir laistymas stiprina augalo imunitetą. Venk pertręšimo azoto trąšomis, nes jos skatina vešlų, bet silpną ir ligoms neatsparų audinių augimą. Užtikrink, kad augalas gautų pakankamai kalio, kuris didina atsparumą ligoms. Laistyk augalą ryte, pildamas vandenį tiesiai ant žemės ir stengdamasis nesušlapinti lapų, kad jie kuo greičiau nudžiūtų.

Dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos

Grybelinės ligos yra dažniausia banatinių bijūnų problema, ypač drėgnais ir vėsiais metais. Viena iš labiausiai paplitusių yra pilkasis kekeras (sukėlėjas Botrytis paeoniae). Ši liga gali pažeisti jaunus ūglius pavasarį, kurie staiga nuvysta ir paruduoja, lyg būtų nušalę. Vėliau liga gali pažeisti lapus, stiebus ir žiedpumpurius, ant kurių atsiranda rudų, pūvančių dėmių, apsitraukiančių pilku pelėsiniu apnašu. Liga ypač greitai plinta lietingu oru.

Kita dažna liga yra lapų dėmėtligės. Jas gali sukelti įvairūs grybai (pvz., Cladosporium paeoniae), o simptomai pasireiškia kaip apskritos arba netaisyklingos formos rudos, purpurinės ar juodos dėmės ant lapų. Laikui bėgant dėmės gali susilieti, o lapai nudžiūti anksčiau laiko. Nors lapų dėmėtligės dažniausiai nenužudo augalo, jos silpnina jį, nes sumažina fotosintezės plotą, ir gadina dekoratyvią išvaizdą.

Miltligė yra dar viena grybelinė liga, kurią lengva atpažinti iš balto, miltuoto apnašo ant lapų ir stiebų. Ji dažniausiai pasireiškia vasaros pabaigoje ir rudenį, ypač kai dienos būna šiltos, o naktys vėsios ir rasotos. Miltligė taip pat retai būna pražūtinga, bet stipriai pažeisti lapai gali deformuotis ir nudžiūti. Ji taip pat alina augalą ir mažina jo dekoratyvumą.

Kovai su grybelinėmis ligomis svarbiausia yra prevencija: gera oro cirkuliacija, rudeninis stiebų nupjovimas ir sunaikinimas. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistas augalo dalis reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti. Esant stipriam ligos išplitimui, gali tekti naudoti fungicidus. Purkšti reikia pagal instrukcijas, geriausia prevenciškai, ypač jei praėjusiais metais augalai sirgo arba orai yra palankūs ligoms plisti.

Kenkėjų atpažinimas ir kontrolė

Nors bijūnai nėra labai dažnai puolami kenkėjų, kartais jie gali pridaryti žalos. Vienas iš dažniausiai ant bijūnų pastebimų vabzdžių yra skruzdėlės. Jas vilioja saldus, lipnus skystis, kurį išskiria žiedpumpuriai. Svarbu žinoti, kad pačios skruzdėlės bijūnams nekenkia ir jų naikinti nereikia. Manoma, kad jos netgi gali būti naudingos, nes nuėda kai kuriuos kitus kenkėjus. Skruzdėlių buvimas ant pumpurų yra normalus reiškinys ir nereiškia, kad augalas serga.

Tačiau kartais skruzdėlės gali būti susijusios su amarais. Amarai yra smulkūs, sultis siurbiantys vabzdžiai, kurie dažniausiai telkiasi ant jaunų ūglių, lapų ir pumpurų. Jie silpnina augalą, deformuoja lapus ir gali platinti virusines ligas. Amarų išskiriamas lipnus skystis, vadinamas „lipčiumi”, vilioja skruzdėles, kurios „gano” ir saugo amarų kolonijas. Pastebėjus amarus, juos galima bandyti nuplauti stipria vandens srove arba purkšti insekticidiniu muilu ar dilgėlių ekstraktu.

Straubliukai (pvz., tripsai) yra dar vieni smulkūs kenkėjai, galintys pažeisti bijūnų žiedus. Jie siurbia sultis iš žiedlapių, todėl ant jų atsiranda sidabriškų dryžių ir dėmių, o stipriai pažeisti pumpurai gali deformuotis arba visai neprasiskleisti. Tripsų kontrolė yra sudėtinga, nes jie slepiasi žiedo viduje. Svarbu reguliariai šalinti ir naikinti pažeistus žiedus.

Šaknų gumbiniai nematodai yra mikroskopinės kirmėlės, gyvenančios dirvožemyje ir pažeidžiančios augalų šaknis. Ant pažeistų šaknų susidaro gumbai, augalas skursta, prastai auga ir menkai žydi. Tai yra rimta problema, su kuria kovoti labai sunku. Geriausia prevencija – sodinti tik sveikus, patikrintus daigus. Pastebėjus nematodų pažeidimus, pažeistą augalą geriausia iškasti ir sunaikinti, o toje vietoje kelis metus neauginti bijūnų ir kitų jautrių augalų.

Prevencinės priemonės ir augalų imuniteto stiprinimas

Kaip jau minėta, prevencija yra efektyvesnė nei gydymas. Stiprus augalo imunitetas yra pirmoji gynybos linija. Jį užtikrina optimalios auginimo sąlygos: pakankamai saulės, derlingas ir gerai drenuojamas dirvožemis, subalansuotas tręšimas ir tinkamas laistymas. Venk streso veiksnių, tokių kaip per gilus sodinimas, dažnas persodinimas ar mechaniniai pažeidimai, nes nusilpęs augalas yra lengvesnis ligų ir kenkėjų taikinys.

Sėjomaina ir tinkama kaimynystė taip pat gali padėti. Nors bijūnai vienoje vietoje auginami ilgai, svarbu nesodinti naujų bijūnų ten, kur seni augo ir sirgo, nebent būtų pakeistas visas dirvožemis. Augalų įvairovė sode taip pat naudinga. Auginant šalia bijūnų augalus, kurie pritraukia naudingus vabzdžius (boružes, auksaakes), galima natūraliai kontroliuoti amarų populiaciją. Medetkos, serenčiai, pasodinti šalia, gali padėti atbaidyti nematodus.

Reguliari augalų apžiūra yra būtina. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėk savo bijūnus – lapų viršų ir apačią, stiebus, pumpurus. Kuo anksčiau pastebėsi problemą, tuo lengviau bus ją suvaldyti, kol ji neišplito. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius ar kenkėjus, nedelsiant imkis veiksmų – pašalink pažeistas dalis, surink kenkėjus rankomis ar panaudok atitinkamas priemones.

Galima naudoti ir natūralias, augalų imunitetą stiprinančias priemones. Periodiškas purškimas dilgėlių, asiūklio ar česnako ištraukomis gali padidinti augalų atsparumą grybelinėms ligoms. Asiūklio nuovire esantis silicis stiprina ląstelių sieneles, todėl grybų hifams sunkiau įsiskverbti į augalo audinius. Šios priemonės veikia profilaktiškai ir yra nekenksmingos aplinkai.

Ekologiški ir cheminiai apsaugos metodai

Susidūrus su ligomis ar kenkėjais, galima rinktis iš ekologiškų ir cheminių apsaugos metodų. Ekologiški metodai yra draugiškesni aplinkai, naudingiems vabzdžiams ir žmogaus sveikatai. Prie jų priskiriamas rankinis kenkėjų rinkimas, pažeistų augalų dalių šalinimas, purškimas įvairiais augaliniais nuovirais ir ekstraktais (dilgėlių, česnakų, svogūnų lukštų). Amarams naikinti efektyvus purškimas žaliuoju muilu ar ūkiško muilo tirpalu.

Biologinės kontrolės priemonės taip pat yra ekologiškas metodas. Tai naudingų organizmų, pavyzdžiui, grobuoniškų vabzdžių (boružės, auksaakės) ar parazitinių vapsvų, priviliojimas arba išleidimas į sodą, kad jie naikintų kenkėjus. Taip pat galima naudoti mikrobiologinius preparatus, kurių sudėtyje yra kenkėjams ar ligų sukėlėjams patogeniškų bakterijų ar grybų. Šie metodai reikalauja daugiau žinių, bet yra labai veiksmingi ir tvarūs.

Cheminiai apsaugos metodai (pesticidai: fungicidai – nuo ligų, insekticidai – nuo vabzdžių) turėtų būti naudojami tik kraštutiniu atveju, kai kiti metodai yra neveiksmingi ir kyla grėsmė augalo gyvybei. Naudojant chemines priemones, būtina griežtai laikytis gamintojo instrukcijų, neviršyti rekomenduojamų normų ir naudoti asmenines apsaugos priemones. Svarbu purkšti vakare, kai nebėra bičių ir kitų apdulkintojų, kad jiems nepakenktum.

Renkantis apsaugos metodą, svarbu įvertinti situacijos rimtumą. Dėl kelių dėmelių ant lapų ar kelių amarų tikrai neverta griebtis chemijos. Dažnai pakanka paprasčiausių mechaninių priemonių ir kantrybės. Integruota augalų apsauga, derinanti prevenciją, biologinius, mechaninius ir, tik esant būtinybei, cheminius metodus, yra pats protingiausias ir tvariausias kelias į sveiką sodą.