Azijinių lelijų šviesos poreikis

Tinkamas apšvietimas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių azijinių lelijų sveikatą, augimo spartą ir žydėjimo kokybę. Šios gėlės yra kilusios iš atvirų pievų ir miško proskynų, todėl natūraliai yra prisitaikiusios prie gausios saulės šviesos. Norint, kad azijinės lelijos gerai jaustųsi sode, vešliai augtų ir džiugintų gausiais, ryškiaspalviais žiedais, būtina joms parinkti vietą, kurioje būtų patenkintas jų šviesos poreikis. Saulės šviesa yra pagrindinis energijos šaltinis fotosintezei, procesui, kurio metu augalas gamina maistines medžiagas, būtinas augimui ir žydėjimui.

Idealios sąlygos azijinėms lelijoms – tai vieta, kurioje jos gauna bent šešias valandas tiesioginės saulės šviesos per dieną. Geriausia, jei saulė apšviečia augalus pirmoje dienos pusėje, kai ji nėra tokia kaitri. Popietės saulė, ypač karštuose regionuose, gali būti per intensyvi ir sukelti stresą augalams, todėl lengvas šešėlis karščiausiomis valandomis yra naudingas. Visą dieną trunkantis pavėsis šioms lelijoms yra netinkamas.

Šviesos trūkumas yra viena iš dažniausių priežasčių, kodėl azijinės lelijos prastai auga arba nežydi. Augdamos pavėsyje, lelijos linkusios tįsti į viršų, ieškodamos šviesos. Dėl to jų stiebai tampa silpni, ilgi ir trapūs, nesugebantys išlaikyti žiedų svorio ir linkę išgulti. Lapai būna smulkesni, blyškesnės spalvos, o žiedai, jei tokių išvis susiformuoja, būna menkesni, ne tokie ryškūs ir jų skaičius gerokai mažesnis.

Svarbu atsižvelgti ne tik į tiesioginės saulės valandų skaičių, bet ir į bendrą apšvietimo intensyvumą. Pavyzdžiui, vieta po retu medžio lajos vainiku, pro kurį prasiskverbia filtruota saulės šviesa, gali būti geresnė nei visiška paunksmė, tačiau vis tiek neprilygs atvirai, saulėtai vietai. Planuojant gėlyną, reikia įvertinti, kaip keisis apšvietimas per dieną ir per visą sezoną, atsižvelgiant į saulės trajektoriją ir aplinkinių medžių bei pastatų metamus šešėlius.

Optimalios vietos parinkimas

Tinkamos vietos parinkimas yra sėkmingo auginimo pagrindas. Prieš sodinant lelijas, verta vieną dieną stebėti pasirinktą plotą ir pasižymėti, kiek valandų ir kuriuo paros metu jį apšviečia tiesioginė saulė. Rytinė saulė yra švelnesnė ir naudingesnė augalams, nes ji greitai nudžiovina rasą nuo lapų, taip sumažindama grybinių ligų riziką. Pietinė arba pietvakarinė pusė, kur saulė šviečia didžiąją dienos dalį, taip pat yra puikus pasirinkimas.

Reikėtų vengti sodinti lelijas šiaurinėje pastatų pusėje ar po tankiais, visžaliais medžiais, kur nuolat tvyro gilus šešėlis. Nors azijinės lelijos gali ištverti dalinį pavėsį (4-6 valandos saulės per dieną), jų žydėjimas tokiomis sąlygomis nebus toks įspūdingas. Jei saulėtos vietos sode trūksta, galima bandyti sukurti šviesesnę aplinką, pavyzdžiui, apgenint apatines medžių šakas ir taip padidinant šviesos srautą.

Sodinant lelijas gėlyne kartu su kitais augalais, reikia atsižvelgti į jų aukštį ir vešlumą. Aukštesni augalai, pasodinti pietinėje pusėje nuo lelijų, mes joms šešėlį. Todėl lelijas geriausia sodinti priekiniame arba viduriniame gėlyno plane, priklausomai nuo jų veislės aukščio, o aukštesnius augalus – už jų. Taip užtikrinama, kad visi augalai gaus pakankamai šviesos.

Įdomus faktas yra tai, kad azijinės lelijos mėgsta, kai jų „galva” yra saulėje, o „kojos” – pavėsyje. Tai reiškia, kad augalo viršutinė dalis su lapais ir žiedais turi gauti daug saulės, o dirva aplink šaknis ir svogūnėlį turėtų būti apsaugota nuo perkaitimo. Šį efektą galima pasiekti mulčiuojant dirvos paviršių arba šalia pasodinus žemų, kiliminių daugiamečių augalų, kurie pridengtų žemę, bet neužstotų saulės pačioms lelijoms.

Šviesos trūkumo pasekmės

Pagrindinis ir akivaizdžiausias šviesos trūkumo požymis yra etioliacija – augalo tįsimas link šviesos šaltinio. Augalas, bandydamas pasiekti daugiau šviesos, eikvoja energiją stiebo ilginimui lapų ir žiedų sąskaita. Stiebai tampa ploni, silpni, o atstumai tarp lapų (tarpubambliai) padidėja. Tokie stiebai dažnai nesugeba išlaikyti savo svorio, ypač kai susiformuoja žiedai, ir išlinksta ar net lūžta.

Šviesos stygius tiesiogiai veikia žydėjimą. Fotosintezės procesui reikalinga saulės energija, o jei jos trūksta, augalas pagamina per mažai maistinių medžiagų, reikalingų žiedpumpurių formavimui. Dėl to lelijos gali visai nežydėti, arba žiedai būna labai smulkūs, negausūs, o jų spalvos – blyškios ir neišraiškingos. Šviesos trūkumas ypač neigiamai veikia svogūnėlio vystymąsi po žydėjimo, kai kaupiamos atsargos kitiems metams, todėl problema gali tapti ilgalaikė.

Be to, pavėsyje augantys augalai yra labiau pažeidžiami ligų. Dėl prastos oro cirkuliacijos ir nuolatinės drėgmės ant lapų, nes jų nenudžiovina saulė, susidaro idealios sąlygos plisti grybinėms ligoms, tokioms kaip pilkasis puvinys ar miltligė. Nusilpęs augalas taip pat tampa lengvesniu grobiu įvairiems kenkėjams.

Jei pastebite, kad jūsų lelijos tįsta, silpnai žydi ar dažnai serga, pirmiausia reikėtų įvertinti jų augimo vietos apšvietimą. Gali būti, kad anksčiau buvusi saulėta vieta bėgant metams tapo pavėsinga dėl išaugusių kaimyninių medžių ar pastatytų naujų statinių. Tokiu atveju geriausias sprendimas – rudenį arba ankstyvą pavasarį persodinti lelijas į saulėtesnę sodo vietą.

Prisitaikymas prie dalinio pavėsio

Nors azijinės lelijos yra sauliamėgės, jos yra gana adaptyvios ir gali augti bei žydėti ir dalinio pavėsio sąlygomis. Daliniu pavėsiu laikoma vieta, kuri gauna nuo 4 iki 6 valandų tiesioginės saulės per dieną. Tokiomis sąlygomis augančios lelijos gali būti šiek tiek aukštesnės ir ne taip gausiai žydėti kaip augančios pilnoje saulėje, tačiau vis tiek gali atrodyti dekoratyviai. Svarbu, kad tos kelios saulės valandos būtų kuo intensyvesnės.

Norint kompensuoti šviesos trūkumą, galima imtis tam tikrų agrotechninių priemonių. Pavėsyje augančioms lelijoms labai svarbi derlinga ir puri dirva, kad jos galėtų lengvai pasisavinti maistines medžiagas ir kompensuoti lėtesnę fotosintezę. Taip pat svarbu vengti pertręšimo azotu, kuris dar labiau skatintų stiebų tįsimą. Vietoj to, reikėtų naudoti trąšas su didesniu fosforo ir kalio kiekiu, skatinančias žydėjimą ir stiprinančias augalą.

Pavėsingesnėse vietose ypač svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją, todėl augalus reikėtų sodinti rečiau nei saulėtoje vietoje. Tai padės greičiau nudžiūti lapams ir sumažins grybinių ligų riziką. Taip pat gali prireikti atramų aukštesniems ir silpnesniems stiebams, kad jie neišgultų.

Kai kurios azijinių lelijų veislės yra tolerantiškesnės pavėsiui nei kitos. Renkantis veisles auginimui ne pačioje saulėčiausioje vietoje, verta pasidomėti jų savybėmis. Paprastai tamsesnių spalvų (raudonos, bordo) lelijos geriau toleruoja dalinį pavėsį nei šviesių (geltonos, oranžinės) spalvų veislės, nes jų pigmentai gali efektyviau sugerti šviesą. Tačiau tai nėra griežta taisyklė, todėl visada geriausia remtis konkrečios veislės aprašymu.