Tinkamas tręšimas yra būtinas norint užtikrinti sveiką azijinių lelijų augimą, atsparumą ligoms ir, svarbiausia, gausų bei ryškų žydėjimą. Nors šios gėlės nėra itin reiklios, subalansuotas maistinių medžiagų tiekimas padeda joms atskleisti visą savo potencialą. Svarbiausi elementai lelijoms yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K), tačiau joms taip pat reikia ir įvairių mikroelementų. Supratimas, kada, kuo ir kaip tręšti, leidžia sodininkams džiaugtis išskirtinio grožio žiedais visą sezoną.
Azijinių lelijų tręšimo poreikis prasideda dar prieš sodinimą, tinkamai paruošiant dirvą. Prieš sodinant svogūnėlius, dirvą rekomenduojama praturtinti organinėmis medžiagomis. Geriausiai tam tinka gerai perpuvęs kompostas arba subrendęs mėšlas. Organinės trąšos ne tik aprūpina augalus būtinomis maistinėmis medžiagomis, bet ir pagerina dirvožemio struktūrą, padidindamos jo laidumą vandeniui ir orui bei skatindamos naudingų mikroorganizmų veiklą. Įterpus organinių medžiagų ruošiant lysvę, sukuriama puiki starto aikštelė sveikam lelijų augimui.
Vegetacijos metu lelijoms reikalingas papildomas tręšimas, ypač jei dirvožemis nėra labai derlingas. Pirmasis tręšimas atliekamas pavasarį, kai tik pasirodo pirmieji daigai. Šiuo ankstyvuoju augimo etapu augalams reikia subalansuotų trąšų, kuriose yra visų trijų pagrindinių elementų (N-P-K), kad būtų skatinamas tvirtų stiebų ir lapų augimas. Galima naudoti universalias kompleksines trąšas, skirtas žydinčioms gėlėms.
Antrasis tręšimas yra svarbus žiedpumpurių formavimosi metu. Šiame etape lelijoms reikia daugiau fosforo ir kalio. Fosforas yra atsakingas už žiedų formavimąsi ir šaknų sistemos vystymąsi, o kalis stiprina augalų audinius, didina atsparumą ligoms ir sausrai bei prisideda prie ryškesnių žiedų spalvų. Todėl šiam tręšimui reikėtų rinktis trąšas su didesniu P ir K kiekiu, pavyzdžiui, specializuotas trąšas žydinčioms ar svogūninėms gėlėms.
Trąšų tipai ir pasirinkimas
Rinkoje yra daugybė skirtingų trąšų tipų, todėl svarbu išsirinkti tinkamiausias azijinėms lelijoms. Mineralinės trąšos yra greito poveikio ir greitai aprūpina augalus reikalingomis medžiagomis. Jos gali būti granuliuotos arba skystos. Granuliuotas trąšas paprastai išberiamos aplink augalus ir įterpiamos į viršutinį dirvos sluoksnį. Skystos trąšos ištirpinamos vandenyje ir naudojamos laistymui – tai leidžia maistinėms medžiagoms greičiau pasiekti šaknis.
Daugiau straipsnių šia tema
Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, biohumusas ar granuliuotas mėšlas, veikia lėčiau, bet ilgiau. Jos palaipsniui išskiria maistines medžiagas, maitindamos augalus visą sezoną. Be to, organika gerina dirvožemio sveikatą ir biologinį aktyvumą. Idealus variantas yra derinti abu trąšų tipus: naudoti organines trąšas dirvai gerinti ir kaip pagrindinį maisto šaltinį, o vegetacijos metu papildomai tręšti mineralinėmis trąšomis, kai augalams reikia greito maistinių medžiagų papildymo.
Renkantis mineralines trąšas, svarbu atkreipti dėmesį į N-P-K (azoto, fosforo, kalio) santykį. Pavasarį, augimo pradžioje, tinka subalansuotos trąšos, pavyzdžiui, su santykiu 10-10-10. Prieš žydėjimą ir po jo geriau rinktis trąšas su mažesniu azoto kiekiu ir didesniu fosforo bei kalio kiekiu, pavyzdžiui, 5-10-10 ar panašias. Per didelis azoto kiekis, ypač antroje vasaros pusėje, skatina vešlią lapiją, bet kenkia žydėjimui ir silpnina svogūnėlių brendimą bei pasiruošimą žiemai.
Taip pat galima naudoti lėto atpalaidavimo trąšas. Tai yra specialios granulės, padengtos membrana, kuri palaipsniui išskiria maistines medžiagas per kelis mėnesius. Tokias trąšas pakanka įterpti į dirvą vieną kartą pavasarį, ir jos aprūpins lelijas visomis reikalingomis medžiagomis per visą augimo sezoną. Tai labai patogus sprendimas tiems, kurie neturi laiko ar galimybių tręšti augalų reguliariai.
Tręšimo laikas ir metodai
Tinkamas tręšimo laikas yra toks pat svarbus kaip ir tinkamų trąšų pasirinkimas. Pirmasis tręšimas, kaip minėta, atliekamas pavasarį, kai daigai pasiekia apie 10-15 cm aukštį. Antrasis – kai pradeda formuotis žiedpumpuriai. Trečias, paskutinis tręšimas, gali būti atliekamas iškart po žydėjimo. Šis tręšimas, kuriame dominuoja kalis, padeda svogūnėliams sukaupti maisto atsargas, sustiprėti ir geriau pasiruošti žiemai. Vėliau rudenį lelijų tręšti nebereikėtų, kad nebūtų skatinamas naujas augimas prieš šalčius.
Daugiau straipsnių šia tema
Naudojant sausas, granuliuotas trąšas, jas reikėtų tolygiai paskleisti aplink augalus, stengiantis, kad granulės nepatektų ant lapų ar stiebų, nes gali juos nudeginti. Paskleidus trąšas, jas reikia švelniai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį ir gausiai palieti. Laistymas padeda trąšoms ištirpti ir greičiau pasiekti augalų šaknis. Visada laikykitės ant pakuotės nurodytų normų, nes per didelė trąšų koncentracija gali pakenkti ar net sunaikinti augalus.
Skystas trąšas, ištirpintas vandenyje, naudoti yra saugiau ir efektyviau, nes maistinės medžiagos pasisavinamos greičiau. Trąšų tirpalu laistykite drėgną dirvą, o ne sausą. Jei žemė labai sausa, pirmiausia ją palaistykite švariu vandeniu, ir tik tada – trąšų tirpalu. Tai apsaugos šaknis nuo galimo nudeginimo. Tręšiant per lapus (purškiant trąšų tirpalu), maistinės medžiagos pasisavinamos ypač greitai, tačiau tai turėtų būti tik papildoma priemonė, o ne pagrindinis tręšimo būdas.
Svarbu stebėti augalų išvaizdą, nes ji gali signalizuoti apie maistinių medžiagų trūkumą ar perteklių. Pavyzdžiui, pageltę apatiniai lapai gali rodyti azoto trūkumą, o silpnas žydėjimas ir melsvai violetinis lapų atspalvis – fosforo stygių. Išblyškę, deformuoti lapai ar bendras augalo silpnumas taip pat gali būti netinkamo tręšimo pasekmė. Atidus augalų stebėjimas leidžia laiku koreguoti tręšimo planą ir užtikrinti optimalią jų mitybą.
Maistinių medžiagų pertekliaus ir trūkumo požymiai
Maistinių medžiagų trūkumas gali neigiamai paveikti azijinių lelijų augimą ir išvaizdą. Azoto trūkumas pasireiškia lėtesniu augimu, smulkesniais lapais ir bendru augalo blyškumu. Pirmiausia pradeda gelsti apatiniai, senesni lapai, nes augalas mobilizuoja azotą iš jų į jaunesnes dalis. Fosforo trūkumas stabdo augimą, lapai gali įgauti tamsiai žalią ar net violetinį atspalvį, o žydėjimas būna vėlyvas ir menkas. Kalio trūkumas dažniausiai pasireiškia lapų kraštų džiūvimu ir rudavimu, tarsi jie būtų apdeginti.
Mikroelementų, tokių kaip geležis, magnis ar manganas, trūkumas taip pat turi savo specifinius požymius. Geležies trūkumas sukelia chlorozę – jaunų lapų gyslos lieka žalios, o audinys tarp jų pagelsta. Magnio trūkumo atveju chlorozė pasireiškia ant senesnių lapų, dažnai atsiranda dryžuotas ar marmurinis raštas. Šiuos trūkumus galima greitai pašalinti naudojant specialias trąšas su mikroelementais.
Tačiau ne mažiau pavojingas yra ir maistinių medžiagų perteklius, dar vadinamas „pertręšimu”. Per didelis trąšų kiekis, ypač mineralinių, gali „nudeginti” augalų šaknis, sutrikdyti vandens pasisavinimą ir sukelti augalo vytimą, net jei dirva yra drėgna. Lapų kraštai gali paruduoti ir džiūti, o ant dirvos paviršiaus gali susidaryti baltas druskų apnašas. Per didelis azoto kiekis, kaip minėta, skatina lapijos augimą žydėjimo sąskaita ir daro augalus jautresnius ligoms.
Susidūrus su pertręšimo simptomais, pirmiausia reikia gausiai praplauti dirvą švariu vandeniu. Gausus laistymas padeda išplauti druskų perteklių iš šaknų zonos. Po to reikėtų padaryti pertrauką tręšime, leidžiant augalui atsigauti. Ateityje reikėtų sumažinti trąšų normas arba tręšti rečiau. Visada geriau tręšti šiek tiek mažiau, nei viršyti rekomenduojamas normas – tai viena iš pagrindinių sėkmingos augalų priežiūros taisyklių.
Natūralūs tręšimo būdai
Sodininkai, kurie pirmenybę teikia ekologinei žemdirbystei, gali sėkmingai auginti azijines lelijas naudodami tik natūralias trąšas. Kompostas yra viena iš geriausių ir universaliausių organinių trąšų. Jis ne tik aprūpina augalus visomis būtinomis maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina humuso kiekį ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Kompostą galima naudoti ruošiant dirvą sodinimui ir kaip mulčią vegetacijos metu.
Medžio pelenai yra puikus kalio ir kalcio šaltinis. Jie taip pat turi daug mikroelementų ir šiek tiek mažina dirvožemio rūgštingumą. Pelenus galima išbarstyti aplink lelijas pavasarį arba po žydėjimo, švelniai įterpiant į dirvą. Tačiau su pelenais reikia elgtis atsargiai – jų negalima naudoti dideliais kiekiais, nes per daug sušarminama dirva gali sutrikdyti kitų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, geležies, pasisavinimą.
Žolių raugas yra dar viena puiki skysta organinė trąša. Jį galima pasigaminti užmerkus įvairias piktžoles (ypač tinka dilgėlės ir taukinės) vandenyje ir palikus rūgti kelias savaites. Gautą skystį reikia praskiesti vandeniu santykiu maždaug 1:10 ir naudoti lelijų laistymui. Žolių rauge gausu azoto, kalio ir kitų naudingų elementų, kurie lengvai pasisavinami. Ši trąša ypač tinka augimo pradžioje, pavasarį.
Kaulamilčiai ir kraujamilčiai taip pat yra vertingos organinės trąšos. Kaulamilčiai yra lėto veikimo fosforo ir kalcio šaltinis, kuris ypač naudingas svogūnėlių ir šaknų sistemos vystymuisi. Juos geriausia įterpti į dirvą sodinant svogūnėlius. Kraujamilčiai yra greitai veikiantis azoto šaltinis, tinkamas naudoti pavasarį, skatinant augimą. Tačiau naudojant šias trąšas, svarbu neviršyti normų ir atsižvelgti į bendrą dirvožemio derlingumą.
