Uoginė jonažolė yra laikoma pakankamai atspariu šalčiui krūmu, tačiau sėkmingas peržiemojimas priklauso nuo kelių svarbių veiksnių, įskaitant augalo amžių, auginimo regiono klimato sąlygas ir tinkamą rudens priežiūrą. Nors subrendę ir gerai įsišakniję augalai dažniausiai puikiai ištveria žiemą be jokios specialios apsaugos, jauniems ar jautresnėse vietose augantiems krūmams gali prireikti papildomo dėmesio. Tinkamas paruošimas ramybės periodui padės ne tik išsaugoti augalą, bet ir užtikrins, kad pavasarį jis greitai atžels ir džiugins gausiu žydėjimu. Svarbiausi rudens darbai apima laistymo ir tręšimo koregavimą, sanitarinį valymą bei, esant poreikiui, mulčiavimą ar pridengimą.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje. Nuo rugpjūčio mėnesio reikėtų nustoti tręšti augalą azoto turinčiomis trąšomis. Azotas skatina naujų ūglių augimą, o rudenį augantys ūgliai yra minkšti, nesumedėję ir labai jautrūs šalčiui. Vėlyvą vasarą ar ankstyvą rudenį galima patręšti kalio ir fosforo trąšomis, kurios stiprina šaknų sistemą ir padeda ūgliams geriau subręsti bei pasiruošti šalčiams. Šie elementai didina augalo ląstelių sulčių koncentraciją, todėl jos sunkiau užšąla.
Laistymo režimas rudenį taip pat keičiasi. Vėstant orams ir didėjant kritulių kiekiui, augalo vandens poreikis natūraliai sumažėja, todėl laistyti reikia vis rečiau. Tačiau labai svarbu nepalikti augalo žiemoti išdžiūvusioje žemėje. Jei ruduo yra sausas, vėlai rudenį, prieš pat užšąlant dirvai, būtina atlikti gausų, vadinamąjį drėgmę kaupiantį laistymą. Gausiai sudrėkintas dirvožemis apsaugo šaknis nuo išdžiūvimo žiemos metu, kai šaltas vėjas ir saulė garina drėgmę, o iš įšalusios žemės augalas jos pasisavinti negali.
Nukritus lapams, labai svarbu sutvarkyti aplinką aplink krūmą. Reikia kruopščiai surinkti ir sunaikinti (geriausia sudeginti) visus nukritusius lapus. Tai ypač svarbu, jei vasarą augalas sirgo grybinėmis ligomis, pavyzdžiui, rūdimis. Ant nukritusių lapų lieka žiemoti ligų sukėlėjų sporos, kurios pavasarį vėl gali užkrėsti jaunus lapelius. Švari aplinka aplink augalą taip pat sumažina kenkėjų, kurie gali žiemoti augalų liekanose, populiaciją.
Rudeninis genėjimas uoginei jonažolei paprastai nerekomenduojamas. Stiprus genėjimas gali paskatinti naujų pumpurų brinkimą, kurie bus pažeisti pirmųjų stipresnių šalnų. Sanitarinį genėjimą, kai šalinamos ligotos ar pažeistos šakos, galima atlikti, tačiau pagrindinius formavimo ir atjauninimo darbus geriau atidėti iki ankstyvo pavasario, kol augalas dar bus ramybės būsenoje. Vienintelė išimtis – galima šiek tiek patrumpinti per ilgas, išsikraipiusias šakas, kurias gali sulaužyti sniego svoris.
Daugiau straipsnių šia tema
Mulčiavimas kaip apsaugos priemonė
Mulčiavimas yra vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių būdų apsaugoti uoginės jonažolės šaknų sistemą nuo žiemos šalčių. Šaknys yra jautriausia augalo dalis šalčiui, ypač jaunų, neseniai pasodintų krūmų. Storas mulčio sluoksnis veikia kaip izoliacinė antklodė, kuri lėtina dirvožemio įšalimą, apsaugo nuo staigių temperatūros svyravimų ir padeda išlaikyti drėgmę. Tai ypač svarbu besniegėmis, bet šaltomis žiemomis, kai dirvožemis gali giliai įšalti.
Mulčiuoti geriausia vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius jau šiek tiek įšąla. Per anksti uždėtas mulčias gali privilioti peles ir kitus graužikus, kurie po juo gali įsirengti lizdus ir apgraužti augalo šaknies kaklelį. Be to, per ankstyvas mulčiavimas lėtina dirvos atvėsimą ir gali sutrikdyti natūralų augalo pasiruošimo ramybei procesą. Tinkamiausias laikas yra po pirmųjų stipresnių šalnų, kai oro temperatūra stabiliai laikosi žemiau nulio.
Kaip mulčią galima naudoti įvairias organines medžiagas: durpes, kompostą, sausus medžių lapus, pušų spyglius, smulkintą žievę ar medžio drožles. Mulčio sluoksnis turėtų būti gana storas, apie 10-15 centimetrų. Jį reikia paskleisti aplink krūmo pagrindą, tačiau svarbu palikti nedidelį tarpą aplink patį stiebą, kad būtų užtikrinta oro cirkuliacija ir išvengta puvimo. Mulčias turėtų dengti plotą, maždaug atitinkantį krūmo lajos projekciją.
Pavasarį, nutirpus sniegui ir pradėjus šilti orams, mulčio sluoksnį reikia atsargiai atitraukti nuo augalo pagrindo. Negalima to daryti per anksti, kol dar galima stiprių šalnų grėsmė, tačiau ir delsti neverta. Laiku nenuimtas storas mulčio sluoksnis lėtina dirvožemio atšilimą ir gali vėlinti augalo vegetacijos pradžią. Dalis mulčio, ypač komposto ar durpių, gali būti palikta ir lengvai įterpta į dirvą kaip organinė trąša.
Daugiau straipsnių šia tema
Jaunų augalų apsauga
Jauni, pirmaisiais ar antraisiais metais po pasodinimo augantys uoginės jonažolės krūmai yra jautresni šalčiui nei subrendę augalai. Jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi ir giliai įsiskverbusi, todėl juos būtina kruopščiau paruošti žiemai. Be jau minėto mulčiavimo, jauniems augalams gali prireikti ir papildomo antžeminės dalies pridengimo, ypač jei auginami atviresnėje, vėjuotoje vietoje ar atšiauresnio klimato zonoje.
Vienas iš populiariausių pridengimo būdų yra eglišakių naudojimas. Eglių ar pušų šakos puikiai sulaiko sniegą, kuris yra geriausia natūrali izoliacija. Be to, jos yra pralaidžios orui, todėl po jomis augalas „nekvėpuoja” ir nesikaupia perteklinė drėgmė, kuri gali sukelti iššutimą atlydžių metu. Eglišakėmis apdedamas visas krūmas, suformuojant nedidelį „namelį”. Tai apsaugo ne tik nuo šalčio, bet ir nuo aštrios žiemos saulės, kuri gali nudeginti jaunus ūglius.
Kitas variantas – naudoti specialias agroplėvelės dangas. Svarbu rinktis baltą, orui pralaidžią agroplėvelę. Ja apvyniojamas krūmas, suformuojant laisvą gaubtą. Negalima plėvelės vynioti per daug standžiai, reikia palikti oro tarpą tarp augalo ir dangos. Agroplėvelės apačią reikėtų prispausti akmenimis ar žemėmis, kad jos nenupūstų vėjas. Šis būdas gerai apsaugo nuo šalto vėjo ir temperatūros svyravimų.
Pridengti augalus reikėtų tik nusistovėjus stabiliems šalčiams, kai temperatūra nukrenta žemiau -5 °C. Per ankstyvas pridengimas gali pakenkti augalui, nes po danga susidaro šiltnamio efektas, augalas gali pradėti busti, o paskui staigiai atšalus – nušalti. Pavasarį dangas reikia nuimti palaipsniui, debesuotą dieną, kad augalas po truputį priprastų prie tiesioginių saulės spindulių ir pasikeitusios temperatūros.
Žiemos pavojai ir kaip jų išvengti
Be šalčio, žiemą augalams gresia ir kiti pavojai. Vienas iš jų – sniego slėgis. Gausus ir šlapias sniegas gali išlaužyti krūmo šakas. Norint to išvengti, galima prieš žiemą atsargiai surišti krūmo šakas virvele, kad jis taptų kompaktiškesnis. Po gausaus snygio taip pat patartina atsargiai nupurtyti sniego perteklių nuo šakų. Ypač pavojingas yra ant sniego susidarantis ledo sluoksnis po atlydžių ir vėlesnių šalčių.
Kitas pavojus – graužikai, pavyzdžiui, pelės, kiškiai ar stirnos. Pelės ypač mėgsta žiemoti po puriu mulčio ar sniego sluoksniu ir gali apgraužti krūmo žievę prie pat šaknies kaklelio. Kiškiai ir stirnos gali nugraužti jaunų ūglių viršūnes. Norint apsisaugoti nuo graužikų, galima naudoti specialius plastikinius ar metalinius tinklelius, kuriais apvyniojamas kamieno pagrindas. Taip pat padeda įvairūs repelentai arba tiesiog sodo aptvėrimas.
Fiziologinė sausra yra dar viena dažna žiemos problema. Ji kyla tada, kai saulė ir vėjas garina drėgmę iš augalo antžeminės dalies, o šaknys negali jos papildyti iš įšalusios žemės. Tai ypač pavojinga ankstyvą pavasarį, kai saulė jau kaitina, o dirva dar yra įšalusi. Geriausia prevencija – jau minėtas gausus rudeninis laistymas. Taip pat padeda mulčiavimas, kuris lėtina dirvožemio įšalimą, ir augalų pridengimas nuo saulės ir vėjo.
Atlydžiai žiemos viduryje gali būti labai apgaulingi. Jų metu augalas gali „pamanyti”, kad atėjo pavasaris, ir pradėti busti. Po to staigiai grįžę šalčiai gali pažeisti jau pabudusius pumpurus. Deja, šio proceso kontroliuoti neįmanoma. Tačiau sveikas, gerai paruoštas žiemai augalas yra daug atsparesnis tokiems temperatūros svyravimams ir turi daugiau šansų pavasarį atsigauti net ir po nedidelių pažeidimų.
