Kalbant apie paprastojo hiacintoido priežiūrą, terminai „genėjimas” ar „nupjovimas” gali skambėti kiek neįprastai, nes šie augalai nėra medžiai ar krūmai, kuriems reikalingas reguliarus formavimas. Tačiau tam tikri savalaikiai veiksmai, susiję su peržydėjusių žiedų ir nunykusių lapų pašalinimu, yra svarbi priežiūros dalis, turinti didelės įtakos augalo sveikatai, estetinei išvaizdai ir būsimam žydėjimui. Neteisingai ar netinkamu laiku atlikti pjovimo darbai gali padaryti daugiau žalos nei naudos, atimant iš augalo gyvybiškai svarbią energiją. Todėl būtina suprasti, kodėl, kada ir kaip tvarkyti šiuos pavasarinius augalus pasibaigus jų žydėjimo apogėjui. Šiame straipsnyje išsamiai paaiškinsime visas su paprastojo hiacintoido „genėjimu” susijusias subtilybes.
Pirmiausia, svarbu pabrėžti, kad paprastieji hiacintoidai nereikalauja jokio formuojamojo genėjimo. Jų natūralus augimo būdas – laisvas, vešlus keras – yra pats gražiausias ir tinkamiausias. Bet kokie bandymai „apkarpyti” ar „sulyginti” lapus vegetacijos metu būtų didelė klaida, kuri pažeistų augalą ir sutrikdytų jo vystymąsi. Visi veiksmai, kuriuos galima pavadinti genėjimu, yra susiję tik su nuvytusių augalo dalių pašalinimu, siekiant tam tikrų tikslų: pagerinti estetinį vaizdą, kontroliuoti plitimą ar nukreipti augalo energiją į svogūnėlio auginimą.
Pagrindinis principas, kurį turi žinoti kiekvienas sodininkas, yra tas, kad augalo lapai yra jo maitinimo organas. Būtent lapuose vyksta fotosintezė, kurios metu sukuriama energija, kaupiama svogūnėlyje kitų metų augimui. Nupjovus lapus per anksti, augalas netenka galimybės pasigaminti maisto atsargų. Dėl to svogūnėlis nusilpsta, o kitais metais žydėjimas gali būti labai menkas arba jo visai nebūti. Ši taisyklė yra pati svarbiausia ir jos būtina besąlygiškai laikytis.
Taigi, hiacintoidų priežiūra po žydėjimo reikalauja kantrybės. Nors pageltę ir džiūstantys lapai gali atrodyti netvarkingai, juos būtina palikti ramybėje tol, kol jie visiškai nunyks natūraliai. Tik tada, kai lapai lengvai atsiskiria nuo pagrindo juos patraukus, galima juos surinkti ir pašalinti. Šis procesas yra natūrali augalo gyvavimo ciklo dalis, ir bet koks bandymas jį pagreitinti atsilieps neigiamai.
Supratus šiuos pagrindinius principus, galima pereiti prie konkrečių veiksmų – peržydėjusių žiedynų šalinimo ir nunykusių lapų tvarkymo. Šie du procesai atliekami skirtingu laiku ir turi skirtingus tikslus, todėl svarbu juos atskirti ir teisingai įgyvendinti, siekiant maksimalios naudos augalui ir gėlynui.
Daugiau straipsnių šia tema
Kodėl ir kada reikia genėti hiacintoidus
Kaip jau minėta, „genėjimas” hiacintoidų atveju reiškia dviejų tipų veiksmus: peržydėjusių žiedynų šalinimą ir nudžiūvusių lapų tvarkymą. Šių veiksmų tikslai ir laikas yra skirtingi. Peržydėjusių žiedynų šalinimas, dar vadinamas deadheading, nėra būtina procedūra, tačiau gali būti naudinga dėl kelių priežasčių. Pagrindinis tikslas – nukreipti augalo energiją. Užuot eikvojęs jėgas sėklų brandinimui, augalas visą energiją gali skirti svogūnėlio auginimui ir stiprinimui. Tai ypač svarbu jauniems, neseniai pasodintiems ar silpnesniems augalams.
Peržydėjusių žiedynų pašalinimas taip pat padeda kontroliuoti augalų plitimą. Paprastieji hiacintoidai lengvai dauginasi sėklomis ir gali greitai išplisti po visą sodą, kartais net tapdami agresyvūs ir išstumdami kitus augalus. Jei norima išlaikyti juos tik tam tikroje gėlyno vietoje ir išvengti nepageidaujamo pasisėjimo, peržydėjusius žiedynus būtina nupjauti, kol dar nesubrendo sėklos. Tačiau jei siekiama sukurti natūralų, laukinį miško vaizdą ir leidžiama augalams laisvai plisti, žiedynus reikėtų palikti.
Trečia priežastis šalinti nuvytusius žiedus – estetika. Nors tai yra skonio reikalas, daugelis sodininkų mano, kad gėlynas atrodo tvarkingiau ir gražiau be džiūstančių žiedkočių. Kada tai daryti? Geriausias laikas šalinti peržydėjusius žiedynus yra tada, kai dauguma žiedų ant stiebo jau nuvyto ir prarado savo dekoratyvumą. Nereikia laukti, kol stiebas visiškai nudžius.
Visiškai kitokia situacija yra su lapais. Lapų nupjovimas atliekamas tik tada, kai jie visiškai pagelsta ir nudžiūsta natūraliai. Paprastai tai įvyksta vasaros pradžioje arba viduryje. Skubėti jokiu būdu negalima. Kol bent dalis lapo yra žalia, jame vyksta fotosintezė ir maisto medžiagų gamyba. Nupjovus žalius ar tik pradedančius gelsti lapus, smarkiai pakenkiama augalui. Todėl pagrindinė taisyklė yra kantrybė – lapus šaliname tik tada, kai jie tampa sausi ir lengvai pasišalina.
Daugiau straipsnių šia tema
Peržydėjusių žiedų pašalinimas
Peržydėjusių žiedų šalinimo procesas yra labai paprastas. Tam prireiks aštraus sekatoriaus, žirklių ar tiesiog pirštų. Nuvytusį žiedkotį reikia nupjauti arba nulaužti kuo arčiau pagrindo, prie pat lapų skrotelės. Svarbu stengtis nepažeisti lapų, nes jie yra gyvybiškai svarbūs tolesniam augalo vystymuisi. Nupjautus žiedkočius galima mesti į komposto dėžę, nebent yra įtarimų dėl ligų – tokiu atveju juos geriau sunaikinti.
Šią procedūrą reikėtų atlikti atsižvelgiant į savo tikslus. Jei auginate retesnę veislę ir norite, kad jos svogūnėlis kuo greičiau sustiprėtų ir užaugintų dukterinių svogūnėlių, žiedynų šalinimas yra labai rekomenduotinas. Visa energija, kuri būtų panaudota sėkloms, bus nukreipta į svogūnėlio augimą. Taip pat, jei jūsų gėlynas yra griežtai suplanuotas ir nenorite, kad hiacintoidai išplistų už jiems skirtos ribos, sėklų brendimo prevencija yra būtina.
Kita vertus, jei jūsų tikslas yra natūralistinis sodas, kuriame augalai elgiasi panašiai kaip gamtoje, leiskite jiems brandinti sėklas. Subrendusios sėklų dėžutės pačios atsidarys ir išbarstys sėklas aplinkui. Per kelerius metus iš šių sėklų išaugs nauji augalai, ir jūsų hiacintoidų kilimas taps tankesnis ir platesnis. Tai yra puikus būdas be didelių pastangų padidinti augalų skaičių ir sukurti įspūdingą pavasarinį reginį. Daugelis sodininkų specialiai palieka žiedynus, kad pasiektų būtent tokį efektą.
Taigi, sprendimas, ar šalinti peržydėjusius žiedus, priklauso tik nuo jūsų individualių poreikių ir sodo stiliaus. Nėra vieno teisingo atsakymo. Svarbiausia yra suprasti šio veiksmo pasekmes – energijos nukreipimą į svogūnėlį ir plitimo sustabdymą, arba leidimą augalui natūraliai daugintis ir plėstis.
Lapų tvarkymas po žydėjimo
Kaip jau ne kartą pabrėžta, lapų tvarkymas yra pati jautriausia ir svarbiausia dalis. Svarbiausia taisyklė – niekada nepjauti žalių lapų. Pasibaigus žydėjimui, lapai tęsia savo darbą dar mažiausiai šešias savaites, o kartais ir ilgiau. Per šį laiką jie pagamina visas maisto medžiagas, kurios bus reikalingos augalui išgyventi ramybės periodą ir žydėti kitą pavasarį. Bet koks šio proceso sutrikdymas yra žalingas.
Nors gelstantys ir palaipsniui nykstantys lapai gali atrodyti netvarkingai, su tuo reikia susitaikyti. Jokiu būdu negalima jų surišti į kuokštus ar pynutes, kaip kartais daroma su narcizų lapais. Surišti lapai gauna mažiau šviesos, sutrinka oro cirkuliacija, todėl fotosintezė sulėtėja, o augalas gali būti labiau pažeidžiamas ligų. Hiacintoidų lapams reikia leisti laisvai gulėti ant žemės ir natūraliai atlikti savo funkciją iki pat pabaigos.
Geras būdas paslėpti neestetiškai atrodančius lapus – iš anksto suplanuoti gėlyno kompoziciją. Šalia hiacintoidų galima pasodinti vėliau vegetaciją pradedančių daugiamečių augalų, tokių kaip melsvės, astilbės, snapučiai ar paparčiai. Kai hiacintoidų lapai pradeda gelsti, šie kaimyniniai augalai jau būna išauginę vešlią lapiją, kuri natūraliai pridengia nykstančius lapus. Taip gėlynas išlieka dekoratyvus visą sezoną, o hiacintoidai gali netrukdomi užbaigti savo gyvavimo ciklą.
Kai lapai visiškai pagelsta, paruduoja ir nudžiūsta, juos galima lengvai pašalinti. Dažniausiai jie tiesiog atsiskiria nuo svogūnėlio juos švelniai patraukus. Surinktus lapus galima kompostuoti. Jei lapai netrukdo, juos galima palikti suirti vietoje – tai bus papildoma organinė trąša dirvožemiui, panašiai kaip vyksta miško paklotėje. Šis kantrus laukimas yra geriausia, ką galite padaryti dėl savo augalų sveikatos.
Klaidos, kurių reikia vengti tvarkant augalus
Didžiausia ir dažniausiai daroma klaida – per ankstyvas lapų nupjovimas. Dažnai sodininkai, norėdami greičiau sutvarkyti gėlyną po pavasarinio žydėjimo, nupjauna dar žalius ar tik pradedančius gelsti lapus. Tai prilygsta augalo badui – jis negauna galimybės sukaupti energijos atsargų. Po tokios procedūros kitais metais augalas gali arba visai nežydėti, arba žydėti labai silpnai. Kartojant šią klaidą kelis metus iš eilės, galima visiškai pražudyti augalą.
Antra klaida – lapų surišimas ar supinimas. Nors tai gali atrodyti kaip tvarkingas sprendimas, jis yra žalingas. Surišti lapai negauna pakankamai šviesos visame savo paviršiuje, o tai mažina fotosintezės efektyvumą. Be to, tankiame kuokšte kaupiasi drėgmė, nėra oro judėjimo, todėl susidaro palankios sąlygos plisti grybelinėms ligoms. Leiskite lapams gulėti natūraliai.
Trečia klaida – bandymas nupjauti lapus su vejapjove, jei hiacintoidai auga vejoje. Jei norite auginti hiacintoidus pievelėje, turite būti pasirengę nepjauti tos vietos tol, kol augalų lapai visiškai nenunyks. Tai reiškia, kad maždaug iki liepos vidurio toje vietoje bus aukštesnė ir netvarkingesnė žolė. Jei tai nepriimtina, geriau rinktis kitą vietą hiacintoidams auginti.
Ketvirta klaida – palikti sergančių augalų dalis. Jei pastebėjote, kad ant žiedkočių ar lapų yra ligų (pvz., pilkojo puvinio) požymių, tokias dalis reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti (sudeginti arba išmesti į buitinių atliekų konteinerį), o ne kompostuoti. Palikus sergančias dalis, ligų sukėlėjai gali išplisti po visą gėlyną ir užkrėsti kitus augalus. Po darbo su sergančiais augalais būtina dezinfekuoti įrankius.
Pasiruošimas ramybės periodui
Teisingai atlikti „genėjimo” darbai padeda augalui sklandžiai pereiti į ramybės periodą. Pašalinus peržydėjusius žiedynus (jei buvo nuspręsta tai daryti) ir leidžiant lapams natūraliai nunykti, užtikrinama, kad svogūnėlis bus stiprus, sveikas ir pilnas maisto atsargų. Kai antžeminė dalis visiškai nunyksta, augalas pereina į vasaros ramybės būseną, kuri trunka iki rudens. Šiuo metu jam nebereikia nei laistymo, nei tręšimo.
Sutvarkius nudžiūvusius lapus, augavietę galima mulčiuoti plonu komposto sluoksniu. Tai padės išlaikyti dirvožemio drėgmę, slopins piktžoles ir palaipsniui praturtins dirvą maistinėmis medžiagomis. Taip pat šiuo metu, kai augalai „miega”, yra puikus laikas planuoti ir atlikti persodinimą ar dauginimą dalijant kerus, jei tai reikalinga. Kadangi antžeminės dalies jau nebėra, svarbu tiksliai žinoti, kur yra svogūnėliai, kad jų nepažeistumėte.
Šiuo laikotarpiu atsilaisvinusią vietą gėlyne galima išnaudoti sodinant vienmetes gėles, kurios žydės vasarą ir rudenį. Svarbu tik kasti duobutes atsargiai, kad nepažeistumėte po žeme esančių hiacintoidų svogūnėlių. Toks planavimas leidžia išlaikyti gėlyno dekoratyvumą per visą sezoną.
Galiausiai, tinkamas augalų tvarkymas po žydėjimo yra neatsiejama sėkmingos priežiūros dalis. Tai reikalauja šiek tiek kantrybės ir supratimo apie augalo biologiją, tačiau rezultatas – sveiki, gyvybingi ir kasmet gausiai žydintys augalai – atperka visas pastangas. Prisiminkite, kad svarbiausia yra leisti gamtai atlikti savo darbą ir neskubinti procesų, kurie yra būtini augalo gerovei.
