Paprastasis hiacintoidas yra augalas, puikiai prisitaikęs prie vidutinių platumų klimato, todėl jo žiemojimas atvirame grunte paprastai nesukelia jokių sunkumų. Jo tėvynėje, Vakarų Europos miškuose, žiemos būna drėgnos ir ne itin atšiaurios, tačiau per ilgus auginimo metus šis augalas įrodė savo atsparumą ir šaltesnėmis sąlygomis. Nepaisant to, tam tikros priežiūros priemonės rudenį gali padėti svogūnėliams geriau pasiruošti šalčiams ir užtikrinti sėkmingą vegetacijos pradžią pavasarį. Sėkmingas peržiemojimas yra gyvybiškai svarbus, nes būtent žiemos ramybės periodu svogūnėlyje vyksta sudėtingi procesai, lemiantys būsimo žydėjimo kokybę. Šiame straipsnyje aptarsime natūralų hiacintoidų pasiruošimą žiemai ir praktinius patarimus, kaip padėti jiems saugiai ištverti šaltąjį metų laiką.
Pasiruošimas žiemai prasideda ne rudenį, o iškart po žydėjimo, vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje. Šiuo laikotarpiu, kol lapai dar žali, vyksta intensyvi fotosintezė, kurios metu pagamintos maistinės medžiagos keliauja į svogūnėlį ir yra kaupiamos atsargoms. Kuo ilgiau lapai išlieka sveiki ir žali, tuo daugiau energijos sukaupia svogūnėlis. Būtent šios atsargos yra būtinos ne tik tam, kad svogūnėlis išgyventų žiemą, bet ir tam, kad pavasarį turėtų pakankamai jėgų išleisti lapus ir žiedus. Dėl šios priežasties jokiu būdu negalima nupjauti ar kitaip pažeisti lapų, kol jie patys natūraliai nenugelsta ir nenudžiūsta.
Vasaros viduryje, kai lapai visiškai nunyksta, augalas pereina į gilų ramybės periodą. Šiuo metu jo gyvybiniai procesai sulėtėja iki minimumo. Svogūnėlis, pasislėpęs po žeme, laukia rudens vėsos, kuri jam yra signalas pradėti auginti naujas šaknis. Šaknų augimas rudenį yra labai svarbus etapas, nes būtent jos įtvirtina svogūnėlį dirvoje ir pavasarį pradės tiekti vandenį bei maistines medžiagas. Todėl rudeninis svogūnėlių sodinimas ir persodinimas turi būti atliktas pakankamai anksti, kad jie spėtų įsišaknyti iki dirvos įšalimo.
Natūralus atsparumas šalčiui yra užkoduotas hiacintoidų genetikoje. Svogūnėlyje esančios medžiagos, veikiant žemai temperatūrai, virsta savotišku „antifrizu”, kuris neleidžia ląstelėms sušalti į ledą ir žūti. Dirvožemis taip pat veikia kaip natūralus izoliatorius, apsaugantis svogūnėlius nuo staigių oro temperatūros svyravimų. Sniego danga yra dar viena svarbi natūrali apsauga. Storokas puraus sniego sluoksnis puikiai izoliuoja šilumą ir neleidžia dirvožemiui giliai įšalti net esant dideliems šalčiams.
Tačiau besniegės ir vėjuotos žiemos, kai oro temperatūra smarkiai nukrenta, gali būti pavojingos net ir šalčiui atspariems augalams. Būtent tokioms situacijoms ir yra skirtos papildomos apsaugos priemonės, kurias gali pritaikyti kiekvienas sodininkas. Tinkamas rudeninis paruošimas padeda sumažinti riziką ir užtikrinti, kad pavasarį sulauksite gausaus žydėjimo, nepriklausomai nuo žiemos išdaigų.
Daugiau straipsnių šia tema
Natūralus pasiruošimas žiemai
Paprastojo hiacintoido gyvavimo ciklas yra tobulai sinchronizuotas su metų laikų kaita, ir jo pasiruošimas žiemai yra natūralus, instinktyvus procesas. Vasaros pabaigoje ir rudenį, kai dienos trumpėja ir temperatūra krenta, svogūnėlyje prasideda svarbūs biocheminiai pokyčiai. Cukrūs ir kitos organinės medžiagos, sukauptos per vegetacijos periodą, yra transformuojamos į formas, kurios didina ląstelių sulčių koncentraciją ir mažina jų užšalimo temperatūrą. Šis procesas, vadinamas augalų grūdinimusi, yra esminis sėkmingam peržiemojimui.
Rudenį, paprastai rugsėjo-spalio mėnesiais, svogūnėlis pabunda iš vasaros ramybės ir pradeda auginti naujas šaknis. Šis procesas vyksta po žeme, todėl yra nematomas, bet labai svarbus. Naujos, baltos ir tvirtos šaknys įsitvirtina dirvožemyje ir yra pasiruošusios pavasarį, vos tik dirva atšils, pradėti siurbti vandenį ir maistines medžiagas. Jei rudenį trūksta drėgmės, svogūnėliams gali būti sunku įsišaknyti. Dėl to naujai pasodintus arba sausoje vietoje augančius hiacintoidus rudenį, jei nėra lietaus, rekomenduojama kartą gausiai palaistyti.
Nors lapai pasirodys tik pavasarį, žiedų užuomazgos kitų metų žydėjimui susiformuoja svogūnėlyje dar vasaros pabaigoje. Jų tolesniam vystymuisi reikalingas tam tikras šalto periodo (žemos teigiamos temperatūros) laikas. Tai vadinama jarovizacija. Būtent šis šalčio poveikis „užprogramuoja” augalą žydėti pavasarį. Jei svogūnėliai negauna reikiamo šalčio periodo, jie pavasarį gali išleisti tik lapus, bet nežydėti. Tai paaiškina, kodėl hiacintoidų negalima auginti šiltuose kraštuose, kur nėra žiemos.
Sodininko užduotis rudenį yra sudaryti kuo palankesnes sąlygas šiems natūraliems procesams vykti. Tai apima augavietės sutvarkymą, piktžolių pašalinimą, kad jos nekonkuruotų dėl maistinių medžiagų, ir, svarbiausia, dirvožemio paviršiaus apsaugą. Tinkamai prižiūrimi augalai patys puikiai pasiruošia žiemai, o mūsų pagalba jiems tik padeda sumažinti galimų nepalankių veiksnių, tokių kaip besniegė žiema, poveikį.
Daugiau straipsnių šia tema
Mulčiavimas kaip apsaugos priemonė
Mulčiavimas yra pati svarbiausia ir efektyviausia priemonė, padedanti paprastiesiems hiacintoidams sėkmingai peržiemoti. Tai yra dirvožemio paviršiaus padengimas organinių ar neorganinių medžiagų sluoksniu. Hiacintoidams geriausiai tinka organinis mulčias: kompostas, durpės, gerai perpuvęs mėšlas, medžių lapai, smulkinta žievė ar spygliai. Mulčiavimas atliekamas vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius jau pradeda šalti. Nereikėtų mulčiuoti per anksti, kai žemė dar šilta, nes tai gali išprovokuoti per ankstyvą augimą arba sudaryti palankias sąlygas veistis pelėms ir kitiems graužikams.
Pagrindinė mulčio funkcija žiemą – ne šildyti, o izoliuoti, t.y. apsaugoti dirvožemį nuo staigių temperatūros svyravimų. Storas mulčio sluoksnis (apie 5-10 cm) veikia kaip antklodė, kuri lėtina dirvožemio įšalimą ir atitirpimą. Tai ypač svarbu besniegėmis žiemomis, kai plika žemė gali labai giliai įšalti, pažeisdama augalų šaknis. Taip pat mulčias apsaugo svogūnėlius nuo iškilnojimo, kuris gali įvykti pavasarį dėl dirvožemio judėjimo šąlant ir atitirpstant.
Be apsauginės funkcijos, organinis mulčias turi ir kitų privalumų. Per žiemą ir pavasarį jis lėtai pūva, praturtindamas dirvožemį humusu ir maistinėmis medžiagomis. Pavasarį, nutirpus sniegui, mulčias padeda sulaikyti drėgmę dirvoje, kuri yra labai reikalinga bundantiems augalams. Be to, jis slopina piktžolių dygimą, todėl pavasarį bus mažiau ravėjimo darbų. Taigi, rudeninis mulčiavimas yra investicija, kuri atsiperka kelis kartus.
Kaip mulčią galima naudoti ir nukritusius medžių lapus. Tai yra pats natūraliausias ir pigiausias būdas, imituojantis sąlygas miške. Lapus galima tiesiog sugrėbti ant gėlyno. Kad vėjas jų neišnešiotų, ant viršaus galima uždėti keletą eglių ar pušų šakų. Svarbu nenaudoti lapų iš sergančių medžių (pvz., vaismedžių, sirgusių rauplėmis), nes juose gali žiemoti ligų sukėlėjai.
Konteineriuose auginamų hiacintoidų žiemojimas
Hiacintoidų auginimas konteineriuose yra puikus būdas papuošti balkonus ir terasas, tačiau jų žiemojimas reikalauja daugiau dėmesio nei augančių grunte. Mažame žemės tūryje šaknys ir svogūnėliai yra kur kas labiau pažeidžiami šalčio, nes juos nuo aplinkos temperatūros skiria tik plona vazono sienelė. Palikti konteinerius per žiemą lauke be jokios apsaugos yra labai rizikinga – dirvožemis juose gali visiškai peršalti, o tai pražudys svogūnėlius.
Vienas patikimiausių būdų peržiemoti konteineriuose auginamus hiacintoidus – įkasti juos į žemę sode ar darže. Konteinerį reikia įkasti taip, kad jo viršutinis kraštas būtų lygus su žemės paviršiumi. Iš viršaus augalą galima papildomai pamulčiuoti durpėmis ar lapais. Žemė veiks kaip natūralus izoliatorius ir apsaugos šaknis nuo šalčio. Pavasarį, kai dirva atitirps, konteinerį bus galima iškasti ir vėl pastatyti į norimą vietą.
Jei nėra galimybės įkasti konteinerio, jį reikia perkelti į vėsią, nešildomą patalpą, kurioje temperatūra žiemą laikosi stabili, tarp 0°C ir +5°C. Tam puikiai tinka rūsys, garažas, nešildomas šiltnamis ar įstiklintas balkonas. Svarbu, kad patalpa būtų tamsi, kad augalai nepradėtų per anksti augti. Per žiemą dirvožemį konteineryje reikia retkarčiais, maždaug kartą per mėnesį, šiek tiek palieti, kad visiškai neišdžiūtų šaknys ir svogūnėliai.
Kitas variantas – palikti konteinerius lauke, bet juos gerai apšiltinti. Konteinerį galima pastatyti į didesnę dėžę ir tarpus pripildyti sausų durpių, pjuvenų, lapų ar putplasčio granulių. Patį vazoną taip pat galima apvynioti keliais sluoksniais agrotekstilės, burbulinės plėvelės ar senų audeklų. Svarbu apšiltinti ne tik šonus, bet ir padėti konteinerį ant izoliacinės medžiagos (pvz., putplasčio plokštės), kad šaltis neitų iš apačios. Iš viršaus augalą taip pat reikėtų pamulčiuoti. Tokiu būdu apsaugotus augalus geriausia statyti prie namo sienos, užuovėjoje.
Pavasarinis atidengimas ir pirmieji darbai
Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir nebelieka stiprių šalčių pavojaus, ateina laikas palaipsniui nuimti žieminę apsaugą. Nereikėtų skubėti visiškai atidengti augalų, ypač jei mulčio sluoksnis storas. Per anksti nuėmus mulčią, ankstyvos pavasario šalnos gali pakenkti pradedantiems kaltis daigams. Geriausia tai daryti palaipsniui, per kelis kartus, leidžiant augalams pamažu priprasti prie besikeičiančių sąlygų.
Pirmiausia reikėtų nuimti eglių šakas (jei jos buvo naudotos) ir dalį storesnio mulčio sluoksnio. Ploną, gerai suirusio komposto ar lapų sluoksnį galima palikti – jis taps puikia trąša ir toliau saugos dirvožemį nuo išdžiūvimo bei slopins piktžoles. Kai daigai jau gerai matomi ir sustiprėję, galima atsargiai supurenti dirvos paviršių aplink juos. Tai pagerins oro patekimą į šaknų zoną ir palengvins drėgmės įsiskverbimą.
Pavasarį atidengus augalus, svarbu įvertinti jų būklę po žiemos. Jei pastebima, kad kai kurie svogūnėliai buvo iškilnoti šalčio, juos reikia atsargiai įspausti atgal į žemę. Šiuo metu taip pat yra tinkamas laikas pirmam tręšimui, jei dirvožemis nėra labai derlingas. Galima pabarstyti lėto veikimo kompleksinių trąšų arba palieti organinių trąšų tirpalu.
Konteineriuose žiemojusius augalus taip pat reikia pamažu pratinti prie lauko sąlygų. Išnešus iš rūsio, juos pirmiausia reikėtų keletą dienų palaikyti pavėsyje, apsaugotoje nuo vėjo vietoje, ir tik po to perkelti į saulėtesnę vietą. Staigus temperatūros ir šviesos pokytis gali sukelti augalams stresą. Atšilus orams, reikia pradėti reguliariai juos laistyti. Tinkamai peržiemoję ir prižiūrimi hiacintoidai netrukus atsidėkos nuostabiu mėlynų žiedų kilimu.
