Atlasinis kedras, kilęs iš atšiaurių Atlaso kalnų, yra gana gerai prisitaikęs ištverti žemos temperatūros iššūkius, tačiau sėkmingas jo žiemojimas, ypač jauname amžiuje ir mūsų klimato sąlygomis, reikalauja tam tikro pasiruošimo. Žiema šiam visžaliam medžiui kelia keletą specifinių pavojų: ne tik šaltį, bet ir stiprius vėjus, fiziologinę sausrą, sunkaus sniego naštą ir pavasarinės saulės nudegimus. Tinkamai paruošus medį rudens pabaigoje, galima ženkliai sumažinti šių rizikų poveikį ir užtikrinti, kad pavasarį jis pasitiks sveikas, gyvybingas ir nepraradęs savo dekoratyvumo. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kaip atlasinis kedras ruošiasi žiemai natūraliai ir kaip mes galime jam padėti sėkmingai peržiemoti.
Fiziologinis pasiruošimas žiemai
Artėjant žiemai, trumpėjant dienoms ir vėstant orams, atlasiniame kedre, kaip ir kituose spygliuočiuose, vyksta sudėtingi fiziologiniai procesai, padedantys jam pasiruošti ramybės periodui ir atlaikyti šalčius. Šis procesas, vadinamas grūdinimusi, yra laipsniškas ir gyvybiškai svarbus medžio išlikimui. Vienas iš pagrindinių pokyčių yra ląstelių sulčių koncentracijos didėjimas. Medis kaupia cukrus ir kitas tirpias medžiagas savo ląstelėse, kurios veikia kaip natūralus antifrizas, mažindamos vandens užšalimo temperatūrą ir apsaugodamos ląstelių struktūras nuo ledo kristalų daromos žalos.
Taip pat keičiasi ląstelių membranų sudėtis – jos tampa elastingesnės ir pralaidesnės vandeniui. Tai leidžia vandeniui pasišalinti iš ląstelių į tarpląstelinius tarpus, kur jam užšalus padaroma mažiau žalos, nei jei ledas susidarytų pačiose ląstelėse. Šis dehidratacijos procesas yra viena iš pagrindinių adaptacijos prie šalčio strategijų. Medžio augimas visiškai sustoja, ir jis pereina į ramybės būseną, arba dormanciją, kurios metu jo metabolizmas sulėtėja iki minimumo, taupant energiją.
Svarbus pasiruošimo etapas yra ir spyglių adaptacija. Jų paviršius pasidengia storesniu vaškiniu sluoksniu, kuris padeda sumažinti vandens garinimą (transpiraciją) per žiemą. Nors transpiracija žiemą yra daug lėtesnė nei vasarą, ji vis tiek vyksta, ypač saulėtomis ir vėjuotomis dienomis. Dėl šios priežasties labai svarbu, kad medis į žiemą išeitų sukaupęs pakankamai drėgmės atsargų, nes įšalus žemei, šaknys nebegali papildyti prarasto vandens kiekio.
Mūsų, kaip sodininkų, užduotis yra padėti medžiui sėkmingai praeiti šiuos pasiruošimo etapus. Svarbu rudenį netręšti medžio azoto trąšomis, kurios skatintų naują augimą ir trukdytų grūdinimuisi. Taip pat, jei ruduo sausas, būtina medį gausiai palaistyti prieš pat dirvožemio įšalimą. Šis vadinamasis „įkrovimo” laistymas užtikrina, kad medis turės pakankamai vandens atsargų visam žiemos periodui ir išvengs fiziologinės sausros, kuri yra viena didžiausių grėsmių visžaliams augalams žiemą.
Daugiau straipsnių šia tema
Jaunų medelių apsauga nuo šalčio ir vėjo
Jauni atlasinio kedro medeliai, ypač pirmuosius 2-3 metus po pasodinimo, yra daug jautresni žiemos pavojams nei subrendę medžiai. Jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi, o kamienas ir šakos yra plonesni ir labiau pažeidžiami. Todėl jiems reikalinga papildoma apsauga. Viena iš svarbiausių priemonių yra šaknų zonos mulčiavimas. Rudenį, atvėsus orams, bet dar neįšalus žemei, aplink medelio pagrindą reikia paskleisti storą, 10-15 cm sluoksnį organinio mulčio – pušų žievės, durpių, komposto ar sausų lapų.
Mulčias veikia kaip izoliacinė antklodė, apsauganti negilias šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo. Jis padeda palaikyti stabilesnę dirvožemio temperatūrą ir apsaugo nuo reiškinio, vadinamo „iškilnojimu”, kai dėl šalčio ir atlydžių ciklų iš dirvožemio iškeliami jauni, silpnai įsitvirtinę augalai. Svarbu prisiminti, kad mulčias neturi liestis su pačiu medelio kamienu – palik kelių centimetrų tarpą, kad būtų užtikrinta oro cirkuliacija ir išvengta kamieno puvimo.
Stiprūs, šalti žiemos vėjai yra dar vienas pavojus, nes jie labai išdžiovina spyglius. Atvirose, vėjuotose vietose pasodintus jaunus kedrus verta apsaugoti nuo vėjo. Tam galima pastatyti laikinas užuovėjas iš tankaus audinio, pritvirtinto prie kuolų, iš labiausiai vėjuotos (dažniausiai šiaurės vakarų) pusės. Taip pat visą medelį galima apgaubti agrotekstile ar specialiu augalų apsaugos maišu. Svarbu, kad danga būtų laidi orui ir nesiliestų glaudžiai su šakomis, kad nesikauptų drėgmė ir būtų užtikrinta ventiliacija.
Ši danga atlieka ir kitą svarbią funkciją – apsaugo nuo intensyvios žiemos pabaigos ir ankstyvo pavasario saulės. Kai saulė jau stipriai šildo, o žemė dar tebėra įšalusi, spygliai pradeda aktyviai garinti drėgmę, kurios šaknys negali kompensuoti. Tai sukelia spyglių nudegimą ir parudavimą. Apsauginis gaubtas sušvelnina saulės poveikį ir padeda medžiui lengviau pereiti šį kritinį laikotarpį. Dangalus reikia nuimti pavasarį, kai dirvožemis atitirpsta ir nebelieka stiprių šalnų pavojaus.
Daugiau straipsnių šia tema
Sniego ir ledo keliamos grėsmės
Sniegas žiemą gali būti ir draugas, ir priešas. Purus sniegas, užklojęs žemę aplink medį, veikia kaip puikus natūralus izoliatorius, apsaugantis šaknis nuo šalčio. Tačiau sunkus, šlapias sniegas gali tapti rimta problema. Didelis jo kiekis, susikaupęs ant šakų, sukuria didžiulę naštą, dėl kurios šakos gali lenktis, lūžti ar netgi deformuotis visa medžio laja. Ypač pažeidžiamos yra horizontaliai augančios šakos ir tankią lają turintys medžiai.
Po gausaus snygio, ypač jei sniegas yra šlapias, rekomenduojama atsargiai jį nupurtyti nuo šakų. Tai daryti reikia labai švelniai, naudojant šluotą ar ilgą lazdą, braukiant per šakas iš apačios į viršų, kad jos būtų keliamos, o ne spaudžiamos žemyn. Niekada nekratyk šakų ir netrankyk per kamieną, nes sušalusios šakos yra labai trapios ir gali lengvai lūžti. Svarbu laiku pašalinti sniego perteklių, kol jis nesukietėjo ir neapledėjo.
Lijundra ir apledėjimas yra dar pavojingesni nei sniegas. Ledo sluoksnis, padengęs šakas, gali būti labai sunkus ir sukelti didelių pažeidimų. Deja, saugiai pašalinti ledą nuo šakų yra praktiškai neįmanoma. Bet kokie bandymai jį nudaužyti ar nutirpdyti greičiausiai padarys daugiau žalos nei naudos. Tokiu atveju geriausia tiesiog palikti medį ramybėje ir tikėtis, kad šakos atlaikys svorį. Jei matoma, kad kuri nors didelė šaka yra kritiškai išlinkusi, galima pabandyti ją laikinai paremti iš apačios.
Prevenciškai galima formuoti medį nuo jaunystės, kad jis turėtų stiprų centrinį kamieną ir tvirtas, geru kampu augančias šakas. Taip pat galima apsvarstyti galimybę surišti jaunų, ypač koloninių formų, medžių šakas, kad jos neišsvirtų į šonus nuo sniego svorio. Tai daroma laisvai apvyniojant lają virve ar tinklu. Tačiau svarbiausia yra reguliarus stebėjimas po žiemos audrų ir savalaikis reagavimas į sniego keliamą pavojų.
Pavasariniai pavojai po žiemos
Sėkmingai peržiemojus, pavasarį atlasinio kedro laukia nauji iššūkiai, susiję su perėjimu iš ramybės būsenos į aktyvų augimą. Vienas didžiausių pavojų, kaip jau minėta, yra pavasariniai saulės nudegimai. Net jei medelis buvo pridengtas, nuėmus dangalus per anksti, staigus saulės ir temperatūros pokytis gali sukelti stresą. Dangalus geriausia nuimti apsiniaukusią dieną, kad medis turėtų laiko palaipsniui prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.
Kitas pavasarinis pavojus yra vėlyvosios šalnos. Kai medis jau pradeda vegetaciją ir sprogsta nauji, švelnūs ūgliai, staigi šalna gali juos negrįžtamai pažeisti. Nors subrendę kedrai yra atsparūs, jauni ūgliai yra labai jautrūs. Jei prognozuojamos stiprios šalnos jau prasidėjus augimui, jaunus medelius galima laikinai pridengti per naktį agrotekstile. Tačiau dažniausiai medis pats susidoroja su nedideliais pažeidimais ir vėliau išleidžia naujus ūglius iš šoninių pumpurų.
Pavasarį, atitirpus žemei, svarbu įvertinti per žiemą padarytą žalą. Atidžiai apžiūrėk medį, ar nėra nulūžusių ar įtrūkusių šakų. Visas pažeistas, nudžiūvusias ar nušalusias šakas reikia išgenėti atliekant sanitarinį genėjimą. Tai ne tik pagerins medžio išvaizdą, bet ir užkirs kelią ligų plitimui per pažeistas vietas. Pjūvius daryk aštriais įrankiais ties sveika medienos dalimi.
Atšilus orams ir atitirpus dirvožemiui, galima atnaujinti laistymą, jei pavasaris sausas. Taip pat tai yra tinkamas metas patręšti medį lėto atpalaidavimo trąšomis, kad jis gautų energijos naujam augimo sezonui. Nuimk apsauginį mulčio sluoksnį nuo kamieno pagrindo, kad žievė galėtų kvėpuoti ir džiūti. Tinkama priežiūra pavasarį padės medžiui greitai atsigauti po žiemos streso ir sėkmingai pradėti naują gyvavimo ciklą.
