Veigelės žiemojimas

Sėkmingas veigelės peržiemojimas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių jos ilgaamžiškumą ir pavasarinio žydėjimo gausumą, ypač regionuose su atšiauresnėmis ar permainingomis žiemomis. Nors daugelis veigelių veislių yra gana atsparios šalčiui, tinkamas pasiruošimas šaltajam metų laikui gali ženkliai padidinti jų šansus ne tik išgyventi, bet ir pavasarį nubusti stiprioms ir sveikoms. Pasiruošimas žiemai nėra vienkartinis veiksmas, o veiksmų kompleksas, prasidedantis dar vasaros pabaigoje ir apimantis tinkamą tręšimą, laistymą, genėjimą ir, esant poreikiui, fizinę apsaugą nuo šalčio. Supratimas, kaip padėti augalui natūraliai pasiruošti ramybės periodui ir apsaugoti jautriausias jo dalis, yra būtinas kiekvienam sodininkui, norinčiam ilgus metus džiaugtis šiuo nuostabiu krūmu.

Veigelės atsparumas šalčiui priklauso nuo kelių veiksnių. Pirmiausia, tai yra konkrečios veislės genetinės savybės. Egzistuoja daugybė veislių, kurių atsparumas šalčiui skiriasi – nuo labai atsparių, galinčių be problemų žiemoti net ir šaltesnio klimato zonose, iki lepesnių, kurioms reikalinga papildoma apsauga. Todėl renkantis augalą savo sodui, svarbu atsižvelgti į jo atsparumo zoną ir pritaikyti ją prie savo vietovės klimato sąlygų. Taip pat svarbus yra augalo amžius ir bendra būklė. Jauni, neseniai pasodinti krūmai yra jautresni šalčiui nei subrendę, gerai įsišakniję augalai.

Pasiruošimas žiemai prasideda nuo teisingos priežiūros vegetacijos metu. Sveikas, gerai pamaitintas ir laiku palaistytas augalas sukaupia daugiau maistinių medžiagų ir yra stipresnis, todėl geriau ištveria žiemos sunkumus. Ypač svarbu antroje vasaros pusėje ir rudenį vengti tręšimo azoto turinčiomis trąšomis. Azotas skatina naujų ūglių augimą, kurie nespėja sumedėti ir pasiruošti šalčiams, todėl neišvengiamai nušąla. Vietoj to, rudenį augalą reikėtų tręšti fosforo ir kalio trąšomis, kurios skatina medienos brendimą ir didina atsparumą šalčiui.

Rudens pabaigoje, nukritus lapams, bet prieš užšąlant žemei, būtina atlikti keletą svarbių darbų. Pirmiausia, reikia kruopščiai sutvarkyti aplinką aplink krūmą – surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus. Tai padeda sumažinti ligų sukėlėjų ir kenkėjų, kurie gali žiemoti lapų nuokritose, plitimo riziką. Po to rekomenduojama atlikti gausų, drėgmę kaupiantį laistymą, ypač jei ruduo buvo sausas. Drėgmės atsargos dirvožemyje apsaugos šaknis nuo išdžiūvimo per besnieges ir vėjuotas žiemas.

Mulčiavimas – šaknų apsauga

Mulčiavimas yra vienas iš svarbiausių ir efektyviausių būdų apsaugoti veigelės šaknų sistemą nuo žiemos šalčių. Šaknys yra jautriausia augalo dalis, todėl jų apsauga yra prioritetas. Storas organinio mulčio sluoksnis veikia kaip izoliacinė antklodė, kuri lėtina dirvožemio įšalimą, apsaugo nuo staigių temperatūros svyravimų ir padeda išlaikyti drėgmę. Tai ypač svarbu jaunų, pirmaisiais-antraisiais metais po pasodinimo augančių krūmų atveju, kurių šaknys dar nėra giliai įsiskverbusios į žemę.

Mulčiuoti reikėtų vėlai rudenį, kai dirvožemio paviršius jau pradeda šiek tiek įšalti, bet dar nėra visiškai sušalęs. Per anksti uždėtas storas mulčio sluoksnis gali pritraukti peles ir kitus graužikus, ieškančius šiltos vietos žiemojimui, kurie gali apgraužti krūmo kamieną. Mulčiavimo medžiaga pilama aplink krūmo pagrindą, suformuojant 10-20 cm aukščio kauburėlį. Svarbu, kad mulčias tiesiogiai nesiliestų su pačiu kamienu, paliekant nedidelį oro tarpą, kad būtų išvengta kamieno pagrindo šutimo atlydžių metu.

Kaip mulčiavimo medžiagą galima naudoti įvairias organines medžiagas. Puikiai tinka sausos durpės, kompostas, perpuvęs mėšlas, pjuvenos, medžių lapai (geriausia ąžuolo ar klevo, nes jie lėčiau pūva), smulkinta medžio žievė. Nerekomenduojama naudoti šiaudų, nes jie labai vilioja graužikus. Pavasarį, kai žemė atšyla ir praeina didesnių šalnų pavojus, mulčio kauburėlį reikėtų atsargiai atitraukti nuo kamieno ir paskleisti aplink krūmą plonesniu sluoksniu.

Subrendusių, senų veigelių krūmų, priklausančių atsparioms veislėms, mulčiuoti nebūtina, nebent jie auga labai atviroje, vėjų perpučiamoje vietoje arba prognozuojama labai šalta ir besniegė žiema. Sniegas yra geriausias natūralus izoliatorius, todėl jei žiemą yra daug sniego, jis puikiai apsaugo augalų šaknis. Tačiau negalima pasikliauti vien sniegu, todėl jaunų ir jautrių augalų mulčiavimas yra tiesiog privalomas.

Antžeminės dalies apsauga

Daugeliu atvejų, ypač auginant šalčiui atsparias veisles, pakanka tik šaknų zonos mulčiavimo. Tačiau jaunus augalus, lepesnes veisles arba krūmus, augančius ypač nepalankiomis sąlygomis (pvz., vėjuotoje vietoje), gali prireikti apsaugoti ir antžeminę dalį. Pagrindiniai pavojai antžeminei daliai žiemą yra ne tik šaltis, bet ir stiprus vėjas, kuris džiovina šakas, bei kaitri pavasario saulė, galinti sukelti žievės įtrūkimus dėl staigių temperatūros svyravimų dieną ir naktį.

Vienas paprasčiausių ir efektyviausių pridengimo būdų yra eglišakės. Jomis apdedamas krūmo pagrindas ir aprišamos šakos. Eglišakės gerai sulaiko sniegą, kuris yra puiki izoliacinė medžiaga, apsaugo nuo aštraus vėjo ir saulės, bet tuo pačiu leidžia augalui kvėpuoti ir apsaugo nuo iššutimo atlydžių metu. Šis metodas ypač tinka neaukštiems, jauniems krūmeliams.

Kitas populiarus metodas – apvynioti krūmą specialia agrotekstile (agrodanga). Svarbu pasirinkti baltos spalvos, orui laidžią medžiagą. Krūmo šakas prieš tai reikėtų atsargiai surišti virvele, kad jis taptų kompaktiškesnis. Po to augalas apvyniojamas vienu ar keliais agrodangos sluoksniais ir apačioje pritvirtinamas prie žemės. Nereikėtų naudoti polietileno plėvelės ar kitų orui nelaidžių medžiagų, nes po jomis kaupiasi drėgmė, o atlydžių metu augalas gali pradėti šusti ir pūti.

Aukštesniems krūmams galima sukonstruoti specialius rėmus iš lentų ar kuoliukų, kurie vėliau apdengiami ta pačia agrodanga ar eglišakėmis. Toks karkasas sukuria oro tarpą tarp augalo ir dangos, suteikdamas dar geresnę apsaugą. Svarbu prisiminti, kad pridengti augalus reikia tik nusistovėjus stabiliems, nedideliems šalčiams (apie -5°C…-7°C). Per ankstyvas pridengimas gali pakenkti, nes augalas dar nebus pilnai perėjęs į ramybės būseną.

Pavasarinis atidengimas

Ne mažiau svarbus nei pridengimas yra ir savalaikis dangų nuėmimas pavasarį. Su šiuo darbu negalima nei per daug skubėti, nei delsti. Per anksti atidengtas augalas gali nukentėti nuo vėlyvųjų pavasario šalnų, kurios yra ypač pavojingos jau pradėjusiems sprogti pumpurams. Be to, po žiemos dar neatšilus šaknims, bet saulei jau kaitinant šakas, augalas gali patirti fiziologinę sausrą – lapai pradeda garinti drėgmę, o šaknys dar negali jos paimti iš įšalusios žemės.

Geriausia augalus atidengti palaipsniui, apsiniaukusią, nevėjuotą dieną. Iš pradžių galima nuimti dalį dangos arba pradurti joje angas vėdinimui, kad augalas pamažu priprastų prie kintančių sąlygų. Visiškai dangas reikėtų nuimti tada, kai dirvožemis jau yra atšilęs ir praeina stiprių naktinių šalnų pavojus. Paprastai tai daroma balandžio mėnesį, priklausomai nuo konkrečių oro sąlygų.

Nuėmus dangas, reikia atidžiai apžiūrėti krūmą. Pirmiausia reikėtų atitraukti mulčią nuo kamieno pagrindo, kad jis nešustų. Tada atliekamas sanitarinis genėjimas – išpjaunamos visos per žiemą apšalusios, nudžiūvusios, nulūžusios ar ligotos šakos. Apšalusios šakos atpažįstamos iš patamsėjusios, susiraukšlėjusios žievės ir negyvybingos medienos pjūvyje. Genėti reikia iki sveikos, gyvos medienos, kuri yra šviesios spalvos.

Po visų šių procedūrų augalą naudinga patręšti pavasarinėmis trąšomis, kuriose gausu azoto. Tai suteiks jam jėgų atsigauti po žiemos ir pradėti aktyvų augimą. Taip pat svarbu stebėti dirvožemio drėgmę ir, esant poreikiui, palaistyti. Tinkamai prižiūrėtas po žiemos, krūmas greitai atsigaus ir netrukus vėl džiugins savo žaluma ir žiedais.