Siekiant, kad veigelė augtų sveika, vešli ir kasmet džiugintų gausiu žydėjimu, būtina pasirūpinti tinkamu jos maitinimu. Kaip ir bet kuris kitas augalas, veigelė reikalauja subalansuoto maistinių medžiagų kiekio, kurį gauna iš dirvožemio. Pagrindiniai elementai, būtini jos gyvybinėms funkcijoms, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K), taip pat įvairūs mikroelementai. Tręšimas yra procesas, kurio metu dirvožemis papildomas šiomis medžiagomis, taip užtikrinant optimalias sąlygas augalo vystymuisi. Tinkamai parinktos trąšos ir teisingas tręšimo laikas yra raktas į sėkmę, leidžiantis ne tik paskatinti įspūdingą žydėjimą, bet ir sustiprinti augalo imunitetą bei atsparumą nepalankioms aplinkos sąlygoms. Supratimas, kokių medžiagų ir kada augalui reikia labiausiai, padės išvengti tręšimo klaidų ir pasiekti geriausių rezultatų.
Pagrindinis maistinių medžiagų šaltinis veigelėms yra gerai paruoštas, derlingas dirvožemis. Todėl tinkamas tręšimas prasideda dar prieš sodinant augalą. Sodinimo duobę rekomenduojama užpildyti derlingu komposto, perpuvusio mėšlo ir sodo žemės mišiniu. Šis organinis pagrindas aprūpins jauną augalą visomis būtinomis medžiagomis pirmaisiais augimo metais. Vėliau, augalui augant ir plečiantis, dirvožemis palaipsniui nuskursta, todėl jį reikia periodiškai papildyti. Organinės trąšos ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo laidumą ir drėgmės imlumą.
Veigelės tręšimo režimas priklauso nuo jos amžiaus ir augimo fazės. Jauniems krūmams, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo, svarbiausia yra gerai įsišaknyti ir suformuoti tvirtą pagrindą. Todėl jiems labiau tinka subalansuotos trąšos su nedideliu azoto kiekiu. Suaugusiems, jau gausiai žydintiems krūmams, maistinių medžiagų poreikis yra didesnis, ypač pavasarį ir žydėjimo metu. Būtent tada tręšimas duoda didžiausią naudą, skatindamas naujų ūglių augimą ir gausų žiedų formavimąsi.
Tręšimo dažnumas priklauso nuo dirvožemio derlingumo ir naudojamų trąšų tipo. Skurdžiose, smėlingose dirvose augančius krūmus reikės tręšti dažniau nei augančius derlingame priemolyje. Paprastai veigeles pakanka tręšti 2-3 kartus per sezoną. Pirmasis tręšimas atliekamas anksti pavasarį, antrasis – prieš žydėjimą arba jo pradžioje, o trečiasis (nebūtinas) – po žydėjimo, siekiant sustiprinti augalą. Svarbu atsiminti, kad geriau patręšti mažiau, nei pertręšti, nes maistinių medžiagų perteklius gali būti žalingas.
Tręšimas pavasarį
Pavasarinis tręšimas yra pats svarbiausias, nes jis suteikia augalui energijos po žiemos ramybės ir skatina intensyvų augimą. Šis tręšimas atliekamas anksti pavasarį, kai tik nutirpsta sniegas ir pradeda brinkti pumpurai. Šiuo laikotarpiu veigelėms labiausiai reikia azoto (N), kuris yra atsakingas už žaliosios masės – lapų ir ūglių – augimą. Gausi ir sveika lapija yra būtina fotosintezei, kuri aprūpina augalą energija visam sezonui.
Daugiau straipsnių šia tema
Pirmajam pavasariniam tręšimui puikiai tinka kompleksinės mineralinės trąšos, skirtos žydintiems krūmams, kuriose azoto, fosforo ir kalio santykis yra subalansuotas, bet azotas šiek tiek dominuoja. Taip pat galima naudoti organines trąšas, pavyzdžiui, gerai perpuvusį mėšlą ar kompostą. Organika paskleidžiama aplink krūmą ir atsargiai įterpiama į viršutinį dirvožemio sluoksnį. Organinės trąšos veikia lėčiau, bet ilgiau, palaipsniui atiduodamos maistines medžiagas ir gerindamos dirvožemio kokybę.
Trąšas reikėtų barstyti aplink krūmo vainiko perimetrą, o ne prie pat kamieno, nes ten yra daugiausiai siurbiamųjų šaknų. Po tręšimo granuliuotomis mineralinėmis trąšomis ar organika, augalą būtina gausiai palaistyti. Vanduo padeda ištirpdyti trąšas ir nunešti maistines medžiagas iki šaknų. Sausos trąšos, paliktos dirvos paviršiuje be laistymo, neduos jokios naudos, o jų koncentracija gali net pakenkti paviršinėms šaknims.
Antrasis pavasarinis tręšimas gali būti atliekamas prieš pat žydėjimą, maždaug gegužės mėnesį. Šiam tręšimui geriau rinktis trąšas, kuriose yra daugiau fosforo (P) ir kalio (K). Fosforas yra atsakingas už žiedpumpurių formavimąsi ir šaknų sistemos vystymąsi, o kalis didina augalo atsparumą ligoms, sausrai ir stiprina žiedų spalvą. Šis tręšimas užtikrins gausų, ilgai trunkantį ir ryškų žydėjimą.
Tręšimas vasarą ir rudenį
Vasarą, po pirmosios žydėjimo bangos, veigelę galima patręšti dar kartą, siekiant paskatinti antrą, ne tokį gausų, žydėjimą ir sustiprinti augalą. Šiam tręšimui tinka kalio ir fosforo trąšos. Tai gali būti medžio pelenai, kurie yra puikus kalio ir mikroelementų šaltinis, arba specializuotos mineralinės trąšos, skirtos vasaros periodui. Tręšiant pelenais, juos reikėtų išbarstyti aplink krūmą ir įterpti į dirvą. Svarbu vengti azoto trąšų antroje vasaros pusėje, nes jos skatintų naujų ūglių augimą, kurie nespėtų subręsti iki žiemos ir nušaltų.
Daugiau straipsnių šia tema
Jei augalas atrodo sveikas, vešlus ir gausiai žydi, papildomas vasarinis tręšimas gali būti ir nereikalingas, ypač jei pavasarį buvo įterpta pakankamai organinių trąšų. Perteklinis tręšimas gali duoti priešingą efektą – augalas augins daug lapų, bet žydės menkai. Todėl svarbu stebėti augalo būklę ir tręšti tik esant poreikiui. Maisto medžiagų trūkumo požymiai gali būti pageltę lapai, smulkūs žiedai, lėtas augimas.
Rudeninis tręšimas yra skirtas ne augimo skatinimui, o pasiruošimui žiemai. Šiuo laikotarpiu, paprastai rugsėjo-spalio mėnesiais, naudojamos fosforo ir kalio trąšos. Šie elementai padeda sumedėti ūgliams, stiprina šaknų sistemą ir didina augalo atsparumą šalčiui. Azoto trąšos rudenį yra griežtai draudžiamos, nes jos išprovokuotų augimą ir susilpnintų augalo žiemkentiškumą.
Puikus rudeninio tręšimo variantas yra kalio sulfatas arba superfosfatas. Taip pat galima aplink krūmą paskleisti sluoksnį komposto ar durpių. Šios organinės medžiagos veiks ne tik kaip trąša, bet ir kaip mulčias, apsaugantis šaknis nuo įšalo. Tinkamai rudenį pamaitintas augalas sėkmingai peržiemos ir pavasarį turės pakankamai jėgų naujam augimo sezonui.
Organinės ir mineralinės trąšos
Renkantis trąšas veigelėms, galima naudoti tiek organines, tiek mineralines trąšas, o geriausių rezultatų pasiekiama derinant abi rūšis. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar durpės, yra natūralus maistinių medžiagų šaltinis. Jos ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, aktyvina mikroorganizmų veiklą, didina humuso kiekį. Organika veikia lėtai, palaipsniui atpalaiduodama maistines medžiagas, todėl pertręšimo rizika yra minimali.
Kompostas yra viena vertingiausių organinių trąšų, kurią galima pasigaminti patiems. Jis puikiai tinka tiek dirvožemio gerinimui prieš sodinimą, tiek periodiniam tręšimui mulčiuojant. Perpuvęs mėšlas taip pat yra puikus pasirinkimas, tačiau svarbu naudoti tik gerai perpuvusį, nes šviežias mėšlas gali nudeginti augalo šaknis. Medžio pelenai yra geras kalio ir mikroelementų šaltinis, mažinantis dirvožemio rūgštingumą, tačiau juos reikėtų naudoti saikingai.
Mineralinės trąšos yra greito poveikio, koncentruotas maistinių medžiagų šaltinis. Jos gali būti paprastos (turinčios vieną pagrindinį elementą, pvz., amonio salietra, superfosfatas) arba kompleksinės (turinčios kelis elementus). Veigelėms patogiausia naudoti kompleksines trąšas, skirtas žydintiems dekoratyviniams krūmams, nes jų sudėtis yra specialiai subalansuota. Naudojant mineralines trąšas, labai svarbu griežtai laikytis gamintojo nurodytų normų, nes perdozavimas gali pakenkti augalui ir aplinkai.
Geriausia strategija yra derinti organines ir mineralines trąšas. Pavyzdžiui, rudenį ir pavasarį dirvožemį galima praturtinti kompostu, o vegetacijos metu, esant poreikiui, papildomai patręšti greito poveikio mineralinėmis trąšomis. Toks integruotas požiūris užtikrina ilgalaikį dirvožemio derlingumą ir greitą pagalbą augalui, kai jam labiausiai reikia maistinių medžiagų.
Maisto medžiagų trūkumo požymiai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku pastebėti maistinių medžiagų trūkumą. Kiekvieno elemento stoka pasireiškia specifiniais simptomais. Azoto trūkumas yra vienas dažniausių. Jo požymiai – lėtas augimas, smulkūs ir blyškiai žali ar net gelsvi lapai. Pirmiausia pradeda gelsti apatiniai, senesni lapai, nes augalas azotą iš jų perkelia į jaunus ūglius. Krūmas atrodo silpnas, negyvybingas, menkai šakojasi.
Fosforo trūkumas pasireiškia rečiau. Esant jo stokai, augimas taip pat sulėtėja, o lapai gali įgauti neįprastą tamsiai žalią, melsvą ar net purpurinį atspalvį. Žydėjimas būna vėlyvas, menkas, žiedai smulkūs. Fosforo trūkumas ypač neigiamai veikia šaknų sistemos vystymąsi, todėl augalas tampa mažiau atsparus sausrai ir kitoms nepalankioms sąlygoms.
Kalio trūkumas dažniausiai pasireiškia lapų kraštų džiūvimu. Iš pradžių lapų pakraščiai pagelsta, o vėliau paruduoja ir atrodo lyg apdeginti. Šis reiškinys vadinamas „kraštiniu nudegimu”. Augalas tampa jautresnis grybinėms ligoms, prasčiau ištveria sausrą ir šalčius. Žiedų spalva gali būti ne tokia intensyvi, o patys žiedai greičiau nuvysta.
Pastebėjus šiuos ar kitus neįprastus požymius, pirmiausia reikėtų įvertinti visus galimus veiksnius – laistymo režimą, apšvietimą, ligas ar kenkėjus. Jei kitos problemos atmetamos, tikėtina, kad augalui trūksta tam tikrų maistinių medžiagų. Tokiu atveju tikslinis tręšimas kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis ir mikroelementų (geležies, magnio, boro ir kt.), padės greitai ištaisyti situaciją. Reguliarus dirvožemio praturtinimas organika yra geriausia profilaktinė priemonė prieš maisto medžiagų trūkumą.
