Veigelės sodinimas ir dauginimas yra du esminiai etapai, nuo kurių priklauso sėkmingas šio nuostabaus krūmo auginimas sode. Tinkamas sodinimo laikas, vieta ir technologija padeda tvirtus pagrindus augalo prigijimui ir tolimesniam vystymuisi, o gebėjimas savarankiškai pasidauginti augalą leidžia ne tik sutaupyti, bet ir išsaugoti patikusią veislę. Nors pats procesas nėra sudėtingas, svarbu atkreipti dėmesį į keletą esminių detalių, kurios užtikrins, kad jaunasis augalas greitai adaptuosis naujoje vietoje ir jau netrukus pradės džiuginti savo dekoratyvumu. Sėkmė priklauso nuo kruopštaus pasiruošimo, pradedant nuo kokybiško sodinuko pasirinkimo ir baigiant tinkamu dirvožemio paruošimu. Kruopštus darbas sodinimo etape atsiperka su kaupu ateityje, nes sveikas ir stiprias šaknis išleidęs augalas bus atsparesnis ir reikalaus mažiau priežiūros.
Pirmasis žingsnis yra tinkamos vietos parinkimas. Veigelės geriausiai auga saulėtose arba tik šiek tiek pavėsingose vietose. Gausus apšvietimas yra būtinas norint sulaukti gausaus ir ryškaus žydėjimo, nes šešėlyje augantys krūmai linkę ištįsti, o jų žiedai būna smulkesni ir blankesni. Taip pat svarbu parinkti vietą, apsaugotą nuo stiprių, šaltų vėjų, kurie gali pažeisti jaunus ūglius pavasarį ir pakenkti žiemojimui. Reikėtų vengti žemų, užmirkstančių vietų, kur pavasarį ar po liūčių ilgai telkšo vanduo, nes veigelių šaknys nepakenčia drėgmės pertekliaus.
Kitas svarbus etapas – dirvožemio paruošimas. Veigelės mėgsta derlingą, purų, laidų vandeniui ir orui dirvožemį, kurio reakcija yra neutrali arba silpnai rūgšti (pH 6,0-6,5). Prieš sodinant, pasirinktą plotą reikėtų giliai perkasti, išrinkti piktžolių šaknis ir akmenis. Jei dirvožemis yra sunkus, molingas, jį būtina pagerinti įmaišant stambaus smėlio, komposto ar durpių. Skurdų, smėlingą dirvožemį verta praturtinti kompostu, gerai perpuvusiu mėšlu ar derlingu sodo žemės mišiniu. Tinkamai paruoštas dirvožemis užtikrins gerą drenažą ir aprūpins jauną augalą reikalingomis maistinėmis medžiagomis.
Sodinimo duobė turi būti paruošta iš anksto. Jos dydis turėtų būti maždaug dvigubai didesnis už sodinuko šaknų gumulą – paprastai apie 50-60 cm pločio ir gylio. Duobės dugne rekomenduojama įrengti drenažo sluoksnį iš skaldos, žvyro ar keramzito, ypač jei gruntas yra sunkesnis. Paruoštą duobę iki pusės reikėtų užpildyti derlingu žemės mišiniu, pagamintu iš sodo žemės, komposto ir durpių. Į šį mišinį galima įmaišyti ir kompleksinių mineralinių trąšų, kurios aprūpins augalą maisto medžiagomis pradiniame augimo etape.
Geriausias sodinimo laikas
Optimalus laikas veigelėms sodinti yra pavasaris, kai dirvožemis jau yra pakankamai atšilęs ir praeina stiprių naktinių šalnų pavojus. Pavasarinis sodinimas leidžia augalui per visą vegetacijos sezoną gerai įsišaknyti ir sustiprėti iki artėjančios žiemos. Tai ypač svarbu auginant jautresnių veislių augalus arba regionuose su atšiauresnėmis žiemomis. Pasodinus pavasarį, svarbu užtikrinti reguliarų laistymą, kad jaunos šaknys neperdžiūtų ir galėtų aktyviai augti.
Daugiau straipsnių šia tema
Taip pat veigeles galima sodinti ir rudenį, maždaug rugsėjo mėnesį. Svarbiausia, kad iki dirvožemio įšalo liktų bent 3-4 savaitės. Per šį laiką augalas spėja išleisti naujas smulkias šakneles ir pasiruošti žiemojimui. Rudeninis sodinimas turi privalumą, nes tuo metu dirvožemis paprastai būna drėgnesnis ir augalui reikia mažiau papildomo laistymo. Tačiau rudenį pasodintus jaunus krūmus būtina kruopščiai paruošti žiemai, gausiai mulčiuojant šaknų zoną ir, esant poreikiui, pridengiant antžeminę dalį.
Vasarą sodinti veigeles, ypač su atvira šaknų sistema, nerekomenduojama. Karštis ir intensyvi saulė sukelia augalui didelį stresą, jam sunku prigyti, o lapai greitai praranda drėgmę. Augalus, augintus vazonuose (su uždara šaknų sistema), teoriškai galima sodinti visą sezoną, tačiau net ir tokiu atveju karščiausiais vasaros mėnesiais to geriau vengti. Jei vis dėlto tenka sodinti vasarą, būtina užtikrinti labai kruopštų ir reguliarų laistymą bei bent pirmąsias savaites apsaugoti augalą nuo tiesioginių saulės spindulių.
Renkantis sodinimo laiką, svarbu atsižvelgti ir į konkrečios vietovės klimato sąlygas. Šaltesniuose regionuose saugesnis yra pavasarinis sodinimas, suteikiantis augalui daugiau laiko aklimatizuotis. Švelnesnio klimato zonose rudeninis sodinimas gali būti netgi pranašesnis, nes augalas pradeda vegetaciją anksčiau pavasarį. Bet kuriuo atveju, svarbiausia yra ne tik pasirinkti tinkamą laiką, bet ir kokybiškai atlikti patį sodinimo procesą.
Sodinimo procesas žingsnis po žingsnio
Prieš pradedant sodinti, būtina tinkamai paruošti patį sodinuką. Jei augalas yra su atvira šaknų sistema, prieš sodinimą jo šaknis reikėtų pamirkyti vandenyje bent kelias valandas, kad prisigertų drėgmės. Taip pat verta apžiūrėti šaknis ir aštriu sekatoriumi patrumpinti pažeistas ar pernelyg ilgas šaknis. Jei sodinukas yra vazone, jį reikia gausiai palieti, kad šaknų gumulas lengvai išsiimtų. Susivėlusį šaknų gumulą rekomenduojama šiek tiek papurenti rankomis, kad šaknys lengviau skverbtųsi į naują dirvožemį.
Daugiau straipsnių šia tema
Paruoštą sodinuką statome į duobės centrą ant supilto derlingo žemės kauburėlio, atsargiai išskleidžiant šaknis į šonus. Svarbu atkreipti dėmesį į sodinimo gylį – šaknies kaklelis (vieta, kur šaknys pereina į kamieną) turi būti lygus su žemės paviršiumi arba vos keliais centimetrais giliau. Per gilus sodinimas gali sukelti kamieno puvimą ir stabdyti augimą, o per seklus – išdžiovinti šaknis. Laikydami sodinuką tinkamame aukštyje, palaipsniui užpilame duobę paruoštu žemės mišiniu, karts nuo karto lengvai jį suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų.
Pasodinus augalą, aplink jį iš žemės suformuojamas nedidelis volas, kuris sulaikys vandenį laistant. Po to krūmą būtina gausiai palaistyti, išliejant bent 10-15 litrų vandens. Vanduo padeda žemei geriau priglusti prie šaknų ir pašalina likusius oro tarpus. Vandeniui susigėrus, dirvožemio paviršių aplink augalą reikėtų pamulčiuoti. Mulčias (durpės, kompostas, medžio žievė) padės ilgiau išlaikyti drėgmę, neleis augti piktžolėms ir apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų.
Paskutinis sodinimo etapas – jaunojo krūmo apgenėjimas. Rekomenduojama visas šakas patrumpinti maždaug trečdaliu jų ilgio. Nors iš pradžių gali atrodyti gaila, toks genėjimas yra labai naudingas. Jis subalansuoja antžeminės dalies ir transportavimo metu šiek tiek pažeistos šaknų sistemos santykį, sumažina drėgmės garinimą per lapus ir skatina augalą leisti naujus, stiprius ūglius nuo pat pagrindo. Taip suformuojamas tankesnis ir gražesnis krūmas.
Dauginimas auginiais
Veigelių dauginimas auginiais yra populiariausias ir efektyviausias būdas gauti naujų augalų, identiškų motininiam krūmui. Šiam tikslui geriausiai tinka vasaros, arba pusiau sumedėję, auginiai. Juos reikėtų ruošti birželio pabaigoje arba liepos pradžioje, kai šių metų ūgliai jau yra pakankamai tvirti, bet dar ne visiškai sumedėję. Auginius geriausia pjauti anksti ryte, kai augalas yra prisotintas drėgmės. Renkamės sveikus, stiprius, tiesius ūglius ir nupjauname juos aštriu peiliu ar sekatoriumi.
Paruoštas auginys turėtų būti apie 10-15 cm ilgio ir turėti bent 2-3 poras lapų. Apatiniai lapai pašalinami visiškai, o viršutinėje dalyje paliekami 1-2 lapai, kuriuos reikėtų perpjauti perpus, siekiant sumažinti drėgmės garinimą. Apatinis pjūvis daromas įstrižai, tiesiai po lapų mazgu, nes būtent šioje vietoje aktyviausiai formuojasi šaknys. Prieš sodinant, auginio galą galima pamirkyti į specialius šaknijimąsi skatinančius miltelius, nors veigelės dažnai gerai įsišaknija ir be jų.
Paruoštus auginius sodiname į purų, drėgną ir laidų substratą. Tam puikiai tinka durpių ir smėlio arba perlito mišinys. Auginius reikėtų susmeigti į substratą maždaug 3-5 cm gyliu, šiek tiek įstrižai, ir lengvai apspausti žemę aplink juos. Svarbiausia sąlyga sėkmingam įsišaknijimui – palaikyti nuolatinę drėgmę ir aukštą oro drėgnumą. Tam dėžutę su auginiais galima uždengti stiklu, skaidria plėvele ar plastikiniu gaubtu, taip sukuriant mini šiltnamio efektą.
Šiltnamėlį reikia reguliariai vėdinti, kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis, o substratas turi būti nuolat drėgnas, bet ne šlapias. Auginius reikėtų laikyti šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietotoje. Paprastai šaknys pradeda formuotis per 3-6 savaites. Įsišaknijusius augalus galima atsargiai persodinti į atskirus vazonėlius ir toliau auginti iki kito pavasario, o tada sodinti į nuolatinę vietą sode.
Kiti dauginimo būdai
Nors dauginimas auginiais yra populiariausias, veigeles galima padauginti ir kitais būdais. Vienas iš jų – dauginimas atlankomis. Šis metodas yra labai paprastas ir patikimas, tačiau leidžia gauti nedidelį kiekį naujų augalų. Pavasarį reikia pasirinkti sveiką, lanksčią, žemai augančią šaką, prilenkti ją prie žemės ir toje vietoje, kur ji liečiasi su dirva, šiek tiek įpjauti žievę. Prilenktą šaką reikia pritvirtinti prie žemės kabliuku ir užpilti derlinga žeme, paliekant viršūnę neužkastą.
Per visą vasarą prilenktą vietą reikia palaikyti drėgną. Paprastai iki rudens ar kito pavasario toje vietoje susiformuoja savarankiškos šaknys. Kai naujas augalas gerai įsišaknija, jį galima aštriu sekatoriumi atskirti nuo motininio krūmo ir persodinti į norimą vietą. Šis metodas idealiai tinka sodininkams mėgėjams, norintiems gauti vieną ar kelis naujus augalus be didelių pastangų. Svarbu neskubėti atskirti naujo augalo, kol jis nesuformuos stiprios šaknų sistemos.
Senus, išsikerojusius veigelių krūmus galima padauginti dalijant kerą. Šis darbas atliekamas anksti pavasarį, prieš pradedant sprogti pumpurams, arba rudenį, nukritus lapams. Krūmą reikia atsargiai iškasti, stengiantis kuo mažiau pažeisti šaknis. Po to aštriu kastuvu ar peiliu keras padalijamas į kelias dalis taip, kad kiekviena dalis turėtų pakankamai šaknų ir bent kelis sveikus ūglius. Pjūvio vietas rekomenduojama apibarstyti medžio anglimi, kad būtų išvengta infekcijų.
Gautos dalys iš karto sodinamos į naujas, iš anksto paruoštas vietas, laikantis bendrųjų sodinimo taisyklių. Po pasodinimo augalus būtina gausiai palaistyti ir apgenėti, patrumpinant ūglius maždaug perpus. Krūmo dalijimas yra gana drastiškas metodas, sukeliantis augalui stresą, todėl po procedūros jam reikia skirti ypatingą dėmesį ir priežiūrą. Tačiau tai yra puikus būdas ne tik pasidauginti, bet ir atjauninti seną, peraugusį krūmą.
