Paprastojo erškėčio sodinimas ir dauginimas yra procesai, kuriuos sėkmingai gali atlikti kiekvienas sodininkas, net ir neturintis daug patirties. Šis atsparus ir nereiklus augalas puikiai prigyja ir auga įvairiomis sąlygomis, tačiau žinant keletą pagrindinių taisyklių galima pasiekti dar geresnių rezultatų. Sėkmingas sodinimas prasideda nuo tinkamos vietos parinkimo ir kokybiško sodinuko pasirinkimo, o įvairūs dauginimo būdai leidžia lengvai praplėsti šių vertingų augalų plantaciją. Tinkamai pasodintas erškėtrožės krūmas džiugins ne tik dekoratyviais žiedais, bet ir gausiu vitaminų kupinų vaisių derliumi.
Pirmiausia, renkantis sodinuką, reikėtų atkreipti dėmesį į jo kokybę. Geriausia rinktis dvejų ar trejų metų sodinukus su gerai išvystyta šaknų sistema. Šaknys turėtų būti gyvybingos, neapdžiūvusios ir nepažeistos, o ant stiebo turėtų matytis keli sveiki pumpurai. Sodinukus galima įsigyti tiek atviromis šaknimis, tiek konteineriuose. Konteineriuose augintus sodinukus galima sodinti praktiškai viso sezono metu, o sodinukus atviromis šaknimis geriausia sodinti anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, arba rudenį, nukritus lapams.
Prieš sodinimą sodinukus atviromis šaknimis rekomenduojama parą pamirkyti vandenyje, kad šaknys prisigertų drėgmės. Taip pat reikėtų apžiūrėti šaknis ir aštriu sekatoriumi patrumpinti per ilgas arba pažeistas šaknis. Jei sodinate rudenį, svarbu, kad iki didesnių šalčių liktų bent 3-4 savaitės, per kurias augalas spėtų įsitvirtinti naujoje vietoje. Pavasarinis sodinimas yra saugesnis regionuose su atšiauriomis žiemomis, nes augalas turi visą sezoną augti ir sustiprėti.
Svarbus aspektas yra ir atstumų laikymasis. Jei planuoji auginti pavienį krūmą, jam reikėtų skirti pakankamai erdvės, kad galėtų laisvai augti ir formuoti gražią lają. Jei nori suformuoti gyvatvorę, sodinukus reikėtų sodinti tankiau, paliekant maždaug 0,5-1 metro atstumą tarp jų. Tankesnis sodinimas leis greičiau suformuoti vientisą ir nepraeinamą žaliąją sieną, kuri ne tik atliks apsauginę funkciją, bet ir taps puikia sodo puošmena.
Tinkamos vietos parinkimas
Tinkamos vietos parinkimas yra esminis veiksnys, lemiantis sėkmingą paprastojo erškėčio augimą, žydėjimą ir derėjimą. Šis augalas yra šviesamėgis, todėl jam reikia parinkti saulėtą, atvirą vietą sode. Geriausia, jei krūmas gaus bent 6-8 valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną. Nors erškėtrožė gali augti ir daliniame pavėsyje, tokiu atveju žydėjimas bus skurdesnis, o užmegztų vaisių kiekis ir kokybė bus prastesni.
Dirvožemis taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Paprastasis erškėtis nėra labai išrankus dirvožemio tipui ir gali augti net ir skurdesnėse žemėse, tačiau geriausiai jaučiasi gerai drenuojamame, purame ir derlingame dirvožemyje. Idealiai tinka priemolis arba priesmėlis, kurio reakcija yra artima neutraliai (pH 6-7). Būtina vengti vietų, kur pavasarį ar po liūčių ilgai telkšo vanduo, nes nuolatinis drėgmės perteklius gali sukelti šaknų puvinį ir kitas ligas.
Ruošiant vietą sodinimui, svarbu atsižvelgti į būsimo krūmo dydį. Paprastasis erškėtis gali išaugti į platų ir tankų krūmą, siekiantį 2-3 metrų aukštį ir plotį. Todėl reikėtų palikti pakankamai erdvės aplinkui, kad augalas nesiremtų į pastatų sienas, tvoras ar kitus augalus. Tai ne tik užtikrins gerą oro cirkuliaciją, kas padės išvengti grybinių ligų, bet ir palengvins krūmo priežiūrą, genėjimą bei derliaus nuėmimą ateityje.
Taip pat verta pagalvoti apie apsaugą nuo vėjų. Nors erškėtrožė yra atsparus augalas, stiprūs ir šalti vėjai, ypač žiemą, gali apšaldyti jaunus ūglius. Todėl, jei yra galimybė, geriau parinkti vietą, kuri būtų bent iš dalies apsaugota nuo vyraujančių vėjų, pavyzdžiui, užuovėjoje prie kitų aukštesnių augalų ar pastatų. Tinkamai parinkta vieta yra ilgalaikė investicija į augalo sveikatą ir grožį.
Sodinimo procesas žingsnis po žingsnio
Sodinimo duobę rekomenduojama paruošti iš anksto, bent prieš kelias savaites iki sodinimo. Duobės dydis turėtų būti maždaug dvigubai platesnis ir gilesnis nei sodinuko šaknų sistema, paprastai apie 50x50x50 cm. Kasdami duobę, viršutinį derlingą žemės sluoksnį atidėkite į vieną pusę, o gilesnį, nederlingą – į kitą. Tai leis vėliau tinkamai sumaišyti žemes sodinimui.
Paruoštą duobės dugną galima papildomai supurenti ir įberti drenažo sluoksnį, pavyzdžiui, skaldos ar žvyro, ypač jei dirvožemis yra sunkus ir molingas. Tada į atidėtą derlingą viršutinį žemės sluoksnį įmaišykite organinių trąšų. Tam puikiai tinka kibiras komposto arba gerai perpuvusio mėšlo, taip pat galima įberti saują kompleksinių mineralinių trąšų, kuriose gausu fosforo ir kalio, skatinančių šaknų augimą.
Sodinant sodinuką, duobės centre suformuojamas nedidelis kauburėlis iš paruošto žemės mišinio. Ant šio kauburėlio atsargiai paskleidžiamos sodinuko šaknys, stengiantis jų neužlenkti. Sodinuko šaknies kaklelis (vieta, kur šaknys pereina į stiebą) turėtų būti 3-5 cm žemiau dirvos paviršiaus. Tai paskatins papildomų šaknų ir ūglių formavimąsi iš požeminės stiebo dalies.
Užpylus duobę paruoštu žemės mišiniu, žemę aplink sodinuką reikia lengvai suspausti, kad neliktų oro tarpų. Po pasodinimo augalą būtina gausiai palaistyti, išliejant bent vieną kibirą vandens. Vandeniui susigėrus, pomedį rekomenduojama mulčiuoti durpėmis, kompostu ar pjuvenomis. Mulčias padės išlaikyti drėgmę, apsaugos nuo piktžolių ir temperatūros svyravimų. Po pasodinimo sodinuko šakas galima patrumpinti trečdaliu, kad augalas geriau prigytų.
Dauginimas sėklomis
Dauginimas sėklomis yra vienas iš būdų gauti naujų erškėtrožių augalų, tačiau jis reikalauja kantrybės ir specifinių žinių. Šis metodas dažniausiai naudojamas selekcijoje, siekiant išvesti naujas veisles, arba norint gauti daug augalų poskiepiams. Svarbu atminti, kad iš sėklų išauginti augalai gali nepaveldėti visų motininio augalo savybių, ypač jei tai buvo hibridinė veislė. Paprastojo erškėčio atveju sėjinukai dažniausiai išlaiko rūšies savybes.
Sėklas reikia rinkti iš pilnai sunokusių, sveikų vaisių vėlyvą rudenį. Vaisius reikia perpjauti, išimti sėklas ir kruopščiai nuvalyti minkštimą bei plaukelius. Erškėtrožių sėklos turi kietą apvalkalą ir joms reikalinga stratifikacija – ilgas laikotarpis drėgnomis ir vėsiomis sąlygomis, imituojantis žiemą. Be stratifikacijos sėklos paprasčiausiai nesudygs.
Stratifikacijai sėklas reikia sumaišyti su drėgnu smėliu arba durpėmis santykiu 1:3 ir supilti į dėžutę ar maišelį su skylutėmis orui. Mišinį reikia laikyti vėsioje vietoje, pavyzdžiui, rūsyje ar šaldytuvo daržovių skyriuje, maždaug +2…+5 °C temperatūroje. Stratifikacija turėtų trukti nuo kelių mėnesių iki metų ar net ilgiau, priklausomai nuo sėklų brandos ir individualių savybių. Periodiškai mišinį reikia patikrinti ir sudrėkinti, jei reikia.
Pavasarį, pasibaigus stratifikacijos periodui, sėklas galima sėti į daigyklas arba tiesiai į paruoštą lysvę lauke. Sėjama maždaug 1-2 cm gyliu. Dygimas gali būti netolygus ir trukti ilgai. Sudygusius daigelius reikia prižiūrėti: ravėti, laistyti, saugoti nuo ligų ir kenkėjų. Pirmaisiais metais sėjinukai auga lėtai. Į nuolatinę augimo vietą juos galima perkelti po vienerių ar dvejų metų auginimo.
Vegetatyvinis dauginimas
Vegetatyvinis dauginimas yra daug greitesnis ir patikimesnis būdas gauti naujų erškėtrožių augalų, kurie bus identiški motininiam augalui. Vienas populiariausių vegetatyvinio dauginimo būdų yra auginiais. Galima naudoti tiek sumedėjusius, tiek žaliuosius auginius. Sumedėję auginiai ruošiami rudenį, po lapų kritimo, iš sveikų, vienmečių ūglių. Ūglis supjaustomas maždaug 20-25 cm ilgio atkarpomis, kurių kiekviena turi turėti bent 3-4 pumpurus.
Paruoštus sumedėjusius auginius galima iš karto sodinti į paruoštą lysvę arba laikyti per žiemą vėsiame smėlyje ir sodinti pavasarį. Sodinant, auginys įsmeigiamas į žemę įstrižai, paliekant virš paviršiaus tik vieną ar du pumpurus. Žalieji auginiai pjaunami vasaros pradžioje, intensyvaus augimo metu. Tam tinka pusiau sumedėję šių metų ūgliai. Pjaunamas maždaug 10-15 cm ilgio auginys su 2-3 lapais, apatiniai lapai pašalinami, o viršutiniai patrumpinami perpus, siekiant sumažinti drėgmės garinimą.
Žaliuosius auginius geriausia šaknydinti šiltnamyje arba inspekte, smėlio ir durpių mišinyje. Būtina palaikyti aukštą oro drėgmę, todėl auginiai dažnai purškiami vandeniu arba uždengiami plėvele. Įsišaknijimas paprastai trunka 3-4 savaites. Kitas paprastas būdas yra dauginimas atlankomis. Pavasarį parenkamas ilgas, lankstus, žemai augantis ūglis. Jis nulenkiamas prie žemės, vidurinėje dalyje padaromas negilus įpjovimas, ir ta vieta prispaudžiama prie žemės bei užpilama derlingu dirvožemiu, paliekant viršūnę laisvą.
Per visą sezoną atlankos vietą reikia palaikyti drėgną. Iki rudens ar kito pavasario įpjovimo vietoje išaugs šaknys. Tada naują augalą galima atskirti nuo motininio krūmo ir pasodinti į nuolatinę vietą. Taip pat paprastasis erškėtis gausiai leidžia šaknų atžalas, kurias taip pat galima naudoti dauginimui. Anksti pavasarį arba rudenį aštriu kastuvu atskiriama gerai išsivysčiusi atžala su šaknų dalimi ir persodinama. Tai vienas lengviausių ir greičiausių dauginimo būdų.
Priežiūra po pasodinimo
Tinkama priežiūra po pasodinimo yra lemiamas veiksnys, užtikrinantis sėkmingą jauno erškėtrožės krūmo prigijimą ir tolesnį augimą. Svarbiausias uždavinys pirmaisiais mėnesiais – palaikyti optimalų dirvožemio drėgmės lygį. Ką tik pasodintą augalą reikia reguliariai laistyti, ypač jei trūksta natūralių kritulių. Pirmąjį mėnesį laistyti reikėtų bent kartą per savaitę, gausiai, kad sudrėktų visas šaknų gumulas. Vėliau laistymo dažnumą galima mažinti, atsižvelgiant į oro sąlygas.
Kitas svarbus aspektas – piktžolių kontrolė. Jaunas sodinukas yra jautrus konkurencijai dėl vandens, maisto medžiagų ir šviesos. Todėl pomedį būtina reguliariai ravėti. Siekiant palengvinti šį darbą ir pasiekti geresnių rezultatų, rekomenduojama mulčiuoti žemę aplink krūmą. Mulčio sluoksnis ne tik stabdys piktžolių augimą, bet ir padės ilgiau išlaikyti drėgmę dirvoje bei apsaugos šaknis nuo perkaitimo karštomis dienomis.
Pirmuosius metus po pasodinimo papildomai tręšti augalo dažniausiai nereikia, ypač jei sodinimo duobė buvo tinkamai paruošta su organinėmis trąšomis. Perteklinis tręšimas, ypač azotu, gali pakenkti, skatindamas pernelyg vešlų antžeminės dalies augimą, kol šaknų sistema dar silpna. Pirmą kartą tręšti galima kitų metų pavasarį, prasidėjus vegetacijai, naudojant subalansuotas kompleksines trąšas.
Taip pat svarbu stebėti jauną augalą, ar jo nepuola ligos ir kenkėjai. Jauni ir stresą patiriantys augalai yra jautresni įvairiems pažeidimams. Pastebėjus pirmuosius amarų, voratinklinių erkių ar grybinių ligų požymius, reikėtų nedelsiant imtis atitinkamų priemonių, pirmenybę teikiant ekologiškiems ir biologiniams preparatams. Tinkama priežiūra pirmaisiais metais padės tvirtus pagrindus sveikam ir gausiai derančiam krūmui ateityje.
