Anatolinis vėlyvis yra palyginti atsparus ir nereiklus augalas, tačiau, kaip ir bet kuris kitas sodo gyventojas, jis nėra visiškai apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Laiku pastebėti problemą ir imtis tinkamų priemonių yra labai svarbu norint išsaugoti augalų sveikatą ir dekoratyvumą. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, ypač dėl per didelės drėgmės ir prastos oro cirkuliacijos, kurios sudaro palankias sąlygas grybinėms ligoms plisti. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias anatolinio vėlyvio ligas ir kenkėjus bei veiksmingus kovos ir prevencijos būdus.
Svarbiausia strategija kovojant su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Sveikas, stiprus augalas, augantis jam tinkamomis sąlygomis, yra daug atsparesnis bet kokiems išoriniams pavojams. Todėl didžiausią dėmesį reikėtų skirti tinkamos vietos parinkimui, gerai drenuojamo dirvožemio paruošimui ir subalansuotam laistymui. Venkite sodinti vėlyvius per tankiai, kad užtikrintumėte gerą oro cirkuliaciją aplink lapus. Taip pat reguliariai šalinkite piktžoles, kurios gali būti ligų ir kenkėjų prieglobstis.
Periodiškai apžiūrėkite savo augalus. Atidus stebėjimas leidžia pastebėti pirmuosius ligos požymius ar kenkėjų antpuolius ankstyvoje stadijoje, kai su jais kovoti yra lengviausia. Atkreipkite dėmesį į bet kokius lapų spalvos pokyčius, dėmes, apnašas, deformacijas ar apgraužimus. Pastebėję pažeistas augalo dalis, nedelsdami jas pašalinkite ir sunaikinkite (geriausia sudeginti, o ne mesti į kompostą), kad liga ar kenkėjai neišplistų toliau.
Naudokite tik sveiką ir kokybišką sodinamąją medžiagą. Prieš sodindami atidžiai apžiūrėkite gumbasvogūnius. Jie turi būti kieti, be jokių dėmių, pelėsio ar pažeidimų. Jei turite abejonių, gumbasvogūnius galite profilaktiškai beicuoti fungicidų tirpale. Taip pat svarbu laikytis sėjomainos ir nesodinti vėlyvių į tą pačią vietą, kur anksčiau augo kiti svogūniniai augalai, sirgę panašiomis ligomis.
Grybinės ligos
Viena iš labiausiai paplitusių problemų, su kuria gali susidurti anatolinių vėlyvių augintojai, yra pilkasis puvinys, kurį sukelia grybas Botrytis cinerea. Ši liga ypač greitai plinta vėsiu ir drėgnu oru, ypač rudenį žydėjimo metu arba pavasarį, kai auga lapai. Ant pažeistų augalo dalių – lapų, žiedų, stiebų – atsiranda rudos, vandeningos dėmės, kurios greitai plečiasi ir pasidengia pilku, puriu pelėsiu. Stipriai pažeistos dalys suminkštėja ir supūva.
Norint išvengti pilkojo puvinio, svarbiausia yra prevencija. Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją, nesodindami augalų per tankiai. Laistykite ryte, kad augalai spėtų nudžiūti iki vakaro, ir stenkitės nelipti vandens ant lapų ir žiedų. Reguliariai šalinkite visas senas, pažeistas ar pūvančias augalų dalis. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistus lapus ar žiedus reikia nedelsiant iškirpti ir sunaikinti. Esant stipriam ligos išplitimui, augalus galima purkšti specialiais fungicidais, skirtais kovai su pilkuoju puviniu.
Kita rimta problema yra gumbasvogūnių puvinys. Jį gali sukelti įvairūs dirvožemyje gyvenantys grybai (Fusarium, Penicillium ir kt.), tačiau pagrindinė jo atsiradimo priežastis beveik visada yra per didelė drėgmė ir prastas drenažas. Pažeisti gumbasvogūniai tampa minkšti, vandeningi, keičia spalvą į rudą ar juodą ir skleidžia nemalonų kvapą. Augalas, kurio gumbasvogūnis pūva, skursta, jo lapai gelsta, o žydėjimas būna menkas arba visai nežydi.
Vienintelis būdas kovoti su gumbasvogūnių puviniu – tai jo prevencija. Svarbiausia užtikrinti, kad dirvožemis būtų laidus ir vanduo neužsistovėtų. Sunkias dirvas būtina pagerinti smėliu ar kompostu. Niekada neperlaistykite vėlyvių, ypač jų ramybės periodu vasarą. Prieš sodindami ir persodindami visada atidžiai apžiūrėkite gumbasvogūnius ir išmeskite visus, kurie atrodo įtartinai. Jei augalas jau susirgo, dažniausiai jo išgelbėti nepavyksta – jį reikia iškasti kartu su aplinkine žeme ir sunaikinti, kad liga neplistų.
Kenkėjai ir jų kontrolė
Šliužai ir sraigės yra vieni iš dažniausių anatolinio vėlyvio kenkėjų. Šie moliuskai ypač mėgsta jaunus, sultingus lapus ir gležnus žiedus. Jie aktyviausi naktį ir drėgnu oru, palikdami po savęs sidabriškus gleivių pėdsakus ir išgraužtas netaisyklingos formos skyles augalo dalyse. Nors nedidelis pažeidimas augalui didelės žalos nepadaro, gausi šliužų populiacija gali smarkiai pakenkti augalų dekoratyvumui ir net sunaikinti jaunus daigus.
Yra keletas būdų kovoti su šiais kenkėjais. Efektyviausias, nors ir reikalaujantis daugiausiai darbo, yra rankinis rinkimas sutemus arba anksti ryte. Taip pat galima naudoti įvairias gaudykles, pavyzdžiui, į žemę įkastus indelius su alumi ar kefyru, kurie privilioja šliužus. Aplink augalus galima paberti aštrių medžiagų barjerą – pavyzdžiui, susmulkintų kiaušinių lukštų, pjuvenų, pelenų ar specialių granulių su lavos dulkėmis. Kraštutiniu atveju, esant labai gausiam antplūdžiui, galima naudoti cheminius moliuskocidus, tačiau juos reikėtų naudoti atsargiai, laikantis instrukcijų.
Požeminiai kenkėjai, tokie kaip grambuolių ar spragšių lervos, taip pat gali pakenkti vėlyviams, grauždamiesi į gumbasvogūnius. Jų daroma žala dažnai pastebima per vėlai, kai augalas jau pradeda skursti ir vysti. Norint sumažinti šių kenkėjų populiaciją, svarbu reguliariai purenti dirvą ir naikinti piktžoles. Pastebėjus lervas kasant žemę, jas reikėtų surinkti ir sunaikinti. Sunkiais atvejais galima naudoti dirvožemio insekticidus arba biologines priemones, pavyzdžiui, nematodus, kurie parazituoja lervas.
Kartais vėlyvius gali pulti ir amarai. Šie smulkūs vabzdžiai dažniausiai aptinkami ant jaunų lapų ir žiedpumpurių, kur jie siurbia augalo sultis. Dėl to pažeistos dalys deformuojasi, augalas nusilpsta. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „medaus rasa”, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Kovoti su amarais galima purškiant augalus stipria vandens srove, žaliojo muilo ar česnako nuoviro tirpalu. Esant didesniam antplūdžiui, galima naudoti sisteminius ar kontaktinius insekticidus.
Graužikų daroma žala
Pelės, pelėnai ir kiti smulkūs graužikai gali pridaryti nemažai žalos, ypač žiemos metu, kai maisto gamtoje trūksta. Jie rausia urvus po žeme ir gali apgraužti ar net visiškai suėsti anatolinio vėlyvio gumbasvogūnius. Požeminė žala dažnai lieka nepastebėta iki pavasario, kai augalas tiesiog neišdygsta. Kartais galima pastebėti nedideles angas žemėje ar išraustus takelius netoli augalų.
Vienas efektyviausių būdų apsaugoti gumbasvogūnius nuo graužikų yra sodinti juos į specialius apsauginius krepšelius. Šie krepšeliai gaminami iš tankaus plastiko tinklo arba metalo ir neleidžia graužikams pasiekti gumbasvogūnio. Sodinant, krepšelis su gumbasvogūniu įkasamas į žemę. Svarbu, kad krepšelio viršus būtų lygus su žemės paviršiumi arba šiek tiek virš jo, kad graužikai negalėtų įlysti iš viršaus. Tai ypač patikima apsauga vertingesnėms veislėms.
Taip pat galima naudoti įvairias atbaidančias priemones. Kai kurie sodininkai teigia, kad graužikus atbaido tam tikrų augalų kvapas. Pavyzdžiui, šalia vėlyvių galima pasodinti juodųjų serenčių, česnakų ar karališkųjų margučių, kurių kvapo graužikai nemėgsta. Taip pat galima į graužikų urvelius įkišti audinio skiaučių, suvilgytų stiprų kvapą turinčiose medžiagose, pavyzdžiui, degute. Rinkoje taip pat yra specialių ultragarsinių prietaisų, skirtų graužikams atbaidyti.
Jei graužikų populiacija sode yra labai didelė, gali tekti imtis radikalesnių priemonių. Galima naudoti įvairius spąstus – tiek mechaninius, tiek lipnius. Taip pat galima naudoti specialius nuodus (rodenticidus), tačiau su jais reikia elgtis labai atsargiai, ypač jei sode lankosi vaikai ar naminiai gyvūnai. Nuodus reikėtų dėti į specialias jauko dėžutes, kad jų negalėtų pasiekti kiti gyvūnai. Visada geriausia pirmiausia išbandyti humaniškesnius ir ekologiškesnius metodus, o prie cheminių priemonių pereiti tik kraštutiniu atveju.
Prevencinės priemonės
Kaip jau minėta, prevencija yra geriausia gynyba nuo ligų ir kenkėjų. Viskas prasideda nuo tinkamos auginimo vietos. Rinkitės saulėtą, atvirą, gerai vėdinamą vietą. Venkite žemų, drėgnų vietų, kur ilgai laikosi rūkas ir kaupiasi šaltas oras. Tinkamas atstumas tarp augalų yra būtinas gerai oro cirkuliacijai, kuri padeda lapams greičiau nudžiūti ir mažina grybinių ligų riziką.
Dirvožemio paruošimas yra kitas svarbus prevencijos žingsnis. Užtikrinkite, kad dirvožemis būtų purus, derlingas ir, svarbiausia, gerai drenuojamas. Sunkiose, molingose dirvose įmaišykite smėlio, komposto ir įrenkite drenažo sluoksnį sodinimo duobės dugne. Subalansuotas laistymas, pritaikytas prie augalo augimo ciklo, padės išvengti gumbasvogūnių puvinio. Niekada neperlaistykite ir leiskite dirvožemiui išdžiūti per augalo ramybės periodą vasarą.
Reguliari sodo higiena taip pat labai svarbi. Nuolat šalinkite piktžoles, nes jos ne tik konkuruoja dėl maisto medžiagų, bet ir gali tapti kenkėjų bei ligų platintojomis. Rudenį sugrėbkite ir sunaikinkite nukritusius lapus ir kitas augalines liekanas, kuriose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai. Niekada nemeskite sergančių augalų dalių į komposto dėžę, nes tai gali užkrėsti visą kompostą.
Stiprinkite augalų imunitetą. Sveikas, gerai pamaitintas augalas yra daug atsparesnis. Naudokite subalansuotas trąšas, ypač tas, kuriose yra pakankamai kalio, stiprinančio augalų ląstelių sieneles. Galima naudoti ir įvairius augimo stimuliatorius bei biologinius preparatus, kurie didina augalų atsparumą stresui ir ligoms. Periodiškas augalų persodinimas ir dalijimas kas 3-5 metus taip pat padeda atjauninti kerą ir išvengti ligų bei kenkėjų įsiveisimo vienoje vietoje.
