Nors Kinijos kadagys yra vertinamas dėl savo atsparumo ir nereiklumo, jis, kaip ir bet kuris kitas sodo augalas, nėra visiškai apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Įvairūs patogeniniai grybai, bakterijos ir vabzdžiai gali pakenkti jo dekoratyvumui ir netgi sukelti rimtą grėsmę gyvybei. Sėkminga kova su šiomis problemomis priklauso nuo gebėjimo laiku atpažinti pirmuosius simptomus, suprasti jų priežastis ir pritaikyti tinkamas kontrolės bei prevencijos priemones. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas visada bus atsparesnis, todėl tinkama agrotechnika yra pirmoji ir svarbiausia gynybos linija. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias Kinijos kadagio ligas ir kenkėjus, jų identifikavimo būdus ir efektyviausias kovos strategijas.
Dažniausiai Kinijos kadagius puola įvairios grybelinės ligos. Palankios sąlygos joms plisti susidaro esant per didelei drėgmei, prastai oro cirkuliacijai ir per tankiam sodinimui. Tokios ligos kaip šakelių džiūvimas (sukelia grybai Phomopsis ir Kabatina), spyglių rudavimas (Cercospora) ar įvairūs puviniai gali sukelti pastebimą žalą. Šių ligų simptomai dažnai būna panašūs: atskirų šakelių ar net ištisų šakų rudavimas, džiūvimas, spyglių kritimas. Norint išvengti šių problemų, būtina sodinti kadagius saulėtose, gerai vėdinamose vietose, vengti perlaistymo ir laistymo ant spyglių.
Kenkėjai taip pat gali pridaryti nemažai rūpesčių. Smulkūs, sunkiai pastebimi vabzdžiai, tokie kaip voratinklinės erkės, amarai, skydamariai ar kadaginiai ugniukai, siurbia augalo sultis, silpnindami jį ir kartais pernešdami ligas. Jų veiklos pasekmės – pageltę, deformuoti spygliai, sulėtėjęs augimas, lipnios išskyros (medaus rasa) ar voratinkliai. Reguliarus ir atidus augalo apžiūrėjimas, ypač iš vidinės lajos pusės ir jaunų ūglių, leidžia laiku pastebėti kenkėjus, kol jų populiacija dar nėra gausi.
Svarbu pabrėžti, kad prevencija yra kur kas efektyvesnė nei gydymas. Pasirinkdamas atsparias veisles, užtikrindamas optimalias augimo sąlygas ir tinkamai prižiūrėdamas augalą, sodininkas gali ženkliai sumažinti ligų ir kenkėjų riziką. Tinkamas laistymas, subalansuotas tręšimas, sanitarinis genėjimas ir rudeninis sodo tvarkymas yra pagrindinės priemonės, stiprinančios augalo natūralų imunitetą. Tik susidūrus su rimtesne problema, kuri nepasiduoda agrotechninėms priemonėms, reikėtų svarstyti apie biologinių ar cheminių preparatų naudojimą.
Dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos
Viena iš labiausiai paplitusių ir pavojingiausių Kinijos kadagių ligų yra šakelių džiūvimas, kurį sukelia Phomopsis juniperovora grybas. Ši liga dažniausiai pažeidžia jaunus, naujai išaugusius ūglius. Pirmieji simptomai pasirodo pavasarį – jaunų ūglių viršūnėlės pagelsta, vėliau paruduoja ir nudžiūsta, nulinkdamos žemyn. Liga plinta toliau šakele, ir ties riba tarp sveikos ir pažeistos dalies galima pastebėti mažus, juodus taškelius – grybo vaisiakūnius. Palankios sąlygos ligai plisti yra drėgnas ir šiltas oras. Norint suvaldyti ligą, būtina kuo anksčiau iškarpyti ir sunaikinti visas pažeistas šakeles, kerpant šiek tiek sveikos medienos.
Kadagio-obels rūdys (Gymnosporangium juniperi-virginianae) yra dar viena specifinė liga, kuriai reikalingi du šeimininkai – kadagys ir obelis (arba gudobelė, šermukšnis). Ant kadagio šakų liga pasireiškia rudomis, kietomis išaugomis (gumbais). Pavasarį, po lietaus, iš šių gumbų išauga ryškiai oranžinės, želę primenančios išaugos, kuriose gaminamos sporos. Vėjas perneša šias sporas ant obelų lapų, kur jos sukelia oranžines dėmes. Nors kadagiui ši liga retai būna mirtina, ji silpnina augalą ir gadina jo išvaizdą. Prevencijai reikėtų vengti sodinti kadagius šalia obelų, o pastebėjus gumbus ant šakų, juos išpjauti.
Spygliakritis, kurį sukelia įvairūs grybai, pavyzdžiui, Lophodermium arba Rhizosphaera, taip pat gali pažeisti Kinijos kadagius. Ši liga dažniausiai pažeidžia senesnius, vidinius spyglius. Iš pradžių ant spyglių atsiranda geltonos ar rudos dėmės, vėliau visas spyglys paruduoja ir nukrenta. Dėl to lajos vidus gali smarkiai išretėti. Liga labiau plinta tankiuose, prastai vėdinamuose sodiniuose. Svarbu reguliariai valyti nukritusius spyglius, nes juose žiemoja grybo sporos. Sanitarinis genėjimas, gerinantis oro cirkuliaciją lajos viduje, taip pat padeda sumažinti ligos riziką.
Šaknų ir kamieno pagrindo puviniai, sukeliami dirvožemio grybų (Phytophthora, Armillaria), yra bene pavojingiausios ligos, dažnai sukeliančios augalo žūtį. Pagrindinė jų atsiradimo priežastis yra per didelė dirvožemio drėgmė dėl prasto drenažo arba per dažno laistymo. Pažeistos šaknys paruduoja, suminkštėja ir nebegali aprūpinti augalo vandeniu bei maistinėmis medžiagomis. Dėl to augalo antžeminė dalis pradeda gelsti, vysti ir džiūti, nors dirva ir yra drėgna. Išgydyti pažengusį šaknų puvinį beveik neįmanoma, todėl svarbiausia yra prevencija – tinkamos vietos parinkimas ir teisingas laistymo režimas.
Kenkėjų identifikavimas ir kontrolė
Voratinklinės erkės (Tetranychidae) yra vieni dažniausių Kinijos kadagio kenkėjų, ypač mėgstantys karštą ir sausą aplinką. Šie maži, voragyvių klasei priklausantys kenkėjai yra sunkiai pastebimi plika akimi. Jų buvimą išduoda smulkūs, šviesūs taškeliai ant spyglių, atsirandantys dėl sulčių siurbimo, bei plonas, tankus voratinklis tarp šakelių. Stipriai pažeisti spygliai pagelsta, paruduoja ir gali nukristi. Kovai su erkėmis svarbu palaikyti pakankamą oro drėgmę. Nedidelę populiaciją galima nuplauti stipria vandens srove. Jei tai nepadeda, galima naudoti akaricidus arba natūralias priemones, tokias kaip neemazalio aliejus.
Amarai (Aphididae) taip pat gali pulti Kinijos kadagius, ypač jaunus, sultingus ūglius. Tai maži, kriaušės formos vabzdžiai, dažniausiai žali, juodi ar pilki, kurie gyvena kolonijomis. Jie siurbia augalo sultis, dėl ko ūgliai deformuojasi, sulėtėja jų augimas. Amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą medaus rasa, ant kurio gali įsiveisti juodligę sukeliantys grybai, padengiantys spyglius juodomis apnašomis. Kovai su amarais galima naudoti insekticidinį muilą, purkšti augalą dilgėlių ar česnakų ištrauka. Stipriai apnikus, tenka griebtis sisteminių insekticidų.
Skydamariai (Coccoidea) yra sunkiau pastebimi ir kontroliuojami kenkėjai. Suaugusios patelės yra nejudrios, prisitvirtinusios prie šakelių ar spyglių ir padengtos skydu, kuris apsaugo jas nuo išorės poveikio. Jie, kaip ir amarai, siurbia sultis ir silpnina augalą. Jaunos, judrios lervos (vadinamosios „bastūnės”) yra pažeidžiamiausios. Kovoti su skydamariais geriausia ankstyvą pavasarį, purškiant augalą aliejiniais preparatais, kurie uždusina žiemojančius kenkėjus. Vegetacijos metu galima naudoti sisteminius insekticidus, kurie patenka į augalo sultis ir tampa nuodingi kenkėjams.
Kadaginis ugniukas (Dichomeris marginella) yra nedidelis drugelis, kurio vikšrai gali padaryti daug žalos. Vikšrai suka lizdus iš voratinklių, sujungdami kelias šakeles, ir minta spygliais tų lizdų viduje. Dėl to atsiranda parudavusių, nudžiūvusių lopų lajoje. Pastebėjus tokius lizdus, juos reikia iškarpyti ir sunaikinti. Ankstyvą pavasarį, prieš išsiritant vikšrams, galima purkšti biologiniais insekticidais, kurių sudėtyje yra Bacillus thuringiensis bakterija, veikianti tik drugių vikšrus.
Prevencinės priemonės ir augalų imuniteto stiprinimas
Pati svarbiausia prevencinė priemonė – tinkamos veislės ir sveiko sodinuko pasirinkimas. Egzistuoja daugybė Kinijos kadagio veislių, kurios skiriasi savo atsparumu tam tikroms ligoms. Pasidomėk ir rinkis tas veisles, kurios yra žinomos kaip atsparios labiausiai paplitusioms problemoms tavo regione. Pirk sodinukus tik iš patikimų medelynų, kur augalai yra sveiki ir gerai prižiūrimi. Prieš pirkdamas atidžiai apžiūrėk augalą, ar nėra jokių ligų ar kenkėjų požymių.
Optimalių augimo sąlygų sudarymas yra raktas į stiprų augalo imunitetą. Saulėta, atvira ir gerai vėdinama vieta ženkliai sumažina grybelinių ligų riziką. Gerai drenuotas dirvožemis apsaugo nuo šaknų puvinių. Venk per tankaus sodinimo, palikdamas pakankamai erdvės tarp augalų, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti. Teisingas laistymas (giliai, bet retai, vengiant vandens patekimo ant spyglių) ir subalansuotas tręšimas (vengiant azoto pertekliaus) taip pat stiprina augalą ir daro jį mažiau patrauklų kenkėjams.
Reguliarus sanitarinis genėjimas yra būtina profilaktikos dalis. Anksti pavasarį iškirpk visas nudžiūvusias, pažeistas, ligotas ar silpnas šakas. Tai ne tik pagerina augalo išvaizdą, bet ir pašalina potencialius infekcijos židinius bei pagerina oro judėjimą lajos viduje. Visi įrankiai, naudojami genėjimui, turi būti aštrūs ir dezinfekuoti, ypač pereinant nuo vieno augalo prie kito, kad nebūtų pernešamos ligos.
Sodo higiena taip pat labai svarbi. Rudenį kruopščiai surink ir sunaikink (sudegink arba išmesk į konteinerį, bet nekompostuok) visus nukritusius spyglius ir kitas augalines liekanas aplink kadagį. Daugumos grybelinių ligų sukėlėjai ir kai kurie kenkėjai žiemoja būtent nukritusioje lapijoje. Švariai sutvarkyta aplinka aplink augalą padeda nutraukti ligų ir kenkėjų gyvavimo ciklą ir sumažina problemų tikimybę kitais metais.
Biologiniai ir cheminiai apsaugos metodai
Susidūrus su ligomis ar kenkėjais, pirmiausia reikėtų išbandyti biologines ir mechanines kontrolės priemones. Kenkėjų atveju tai gali būti jų nupurtymas, nuplovimas stipria vandens srove, pažeistų dalių iškarpymas. Naudingųjų vabzdžių, tokių kaip boružės (minta amarais) ar auksaakės (minta amarais ir erkėmis), pritraukimas į sodą taip pat padeda palaikyti natūralią pusiausvyrą. Galima naudoti įvairius augalinius ekstraktus (dilgėlių, česnakų, asiūklių), kurie turi atbaidantį arba fungicidinį poveikį.
Biologiniai preparatai yra pagrįsti gyvais organizmais (bakterijomis, grybais) arba jų produktais. Pavyzdžiui, preparatai su Bacillus thuringiensis bakterija yra veiksmingi prieš įvairių drugių vikšrus, bet nekenksmingi kitiems organizmams. Preparatai su naudingaisiais grybais, tokiais kaip Trichoderma, gali būti naudojami dirvožemio sveikatai gerinti ir apsaugoti šaknis nuo patogeninių grybų. Šios priemonės yra saugesnės aplinkai nei cheminiai pesticidai, tačiau jų veiksmingumas priklauso nuo tinkamo naudojimo laiko ir sąlygų.
Cheminiai apsaugos produktai (fungicidai ir insekticidai) turėtų būti naudojami tik kraštutiniais atvejais, kai kitos priemonės yra neveiksmingos ir kyla reali grėsmė augalo gyvybei. Prieš naudojant bet kokį chemikalą, būtina tiksliai identifikuoti problemą (ligą ar kenkėją), kad būtų galima pasirinkti tinkamą, veiksmingą preparatą. Rinkis selektyvaus veikimo produktus, kurie veikia konkrečią problemą, o ne plataus spektro pesticidus, kurie naikina viską iš eilės, įskaitant ir naudingus organizmus.
Naudojant chemines priemones, būtina griežtai laikytis visų saugumo reikalavimų ir gamintojo instrukcijų, nurodytų etiketėje. Dėvėk asmenines apsaugos priemones (pirštines, kaukę, akinius). Purkšk ramiu, nevėjuotu oru, geriausiai anksti ryte arba vakare, kai nėra aktyvios saulės ir neskraido bitės bei kiti apdulkintojai. Niekada neviršyk rekomenduojamų normų, nes tai gali pakenkti ne tik aplinkai, bet ir pačiam augalui.
Abiotinių veiksnių sukeliamos problemos
Ne visos Kinijos kadagio problemos yra susijusios su ligomis ar kenkėjais. Dažnai augalo būklės pablogėjimą lemia nepalankūs aplinkos, arba abiotiniai, veiksniai. Viena dažniausių problemų yra žiemos ir pavasario nudegimai. Juos sukelia ne šaltis, o fiziologinė sausra. Saulėtomis žiemos ar ankstyvo pavasario dienomis saulė kaitina spyglius, suaktyvina vandens garavimą, tačiau šaknys, esančios įšalusioje žemėje, negali papildyti prarastos drėgmės. Dėl to spygliai paruduoja ir nudžiūsta, ypač pietinėje ir pietvakarinėje augalo pusėje.
Siekiant išvengti žiemos nudegimų, svarbiausia yra tinkamai paruošti augalą žiemai. Vėlyvą rudenį, prieš užšąlant dirvai, būtina gausiai palaistyti kadagį, kad jis sukauptų maksimalias drėgmės atsargas. Jaunus ar jautresnių veislių augalus, augančius atvirose, saulėtose vietose, galima pridengti specialiu tinklu, agroplėvele ar eglišakėmis. Ši danga apsaugos spyglius nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo. Svarbu dangą nuimti laiku pavasarį, kai dirva jau atšilusi, kad augalas nepradėtų „šusti”.
Maistinių medžiagų trūkumas ar perteklius taip pat yra abiotinė problema. Netinkamas dirvožemio pH gali blokuoti tam tikrų elementų, pavyzdžiui, geležies, pasisavinimą, net jei jų dirvožemyje yra pakankamai. Tai sukelia chlorozę (spyglių geltonavimą). Druskų perteklius dirvožemyje, atsirandantis dėl pertręšimo arba dėl barstomos druskos nuo kelių, taip pat gali smarkiai pakenkti augalui, sukeldamas spyglių rudavimą ir džiūvimą. Svarbu palaikyti tinkamą dirvožemio sudėtį ir vengti cheminių teršalų.
Mechaniniai pažeidimai, tokie kaip kamieno sužalojimai vejapjove, sniego svorio nulaužtos šakos ar gyvūnų padaryta žala, taip pat gali tapti vartais infekcijoms. Svarbu saugoti kamieną nuo pažeidimų, o žiemą, po gausaus snygio, atsargiai nupurtyti sniego perteklių nuo šakų, kad jos nelūžtų. Pastebėjus žaizdas ant kamieno ar šakų, jas reikėtų išvalyti ir, jei reikia, aptepti sodo tepalu, kad būtų išvengta infekcijos.
