Nors bakopa yra laikoma gana atspariu ir nereikliu augalu, ji, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, nėra apsaugota nuo ligų ir kenkėjų antpuolių. Įvairūs patogeniniai grybai, virusai ir vabzdžiai kenkėjai gali ne tik sugadinti dekoratyvią augalo išvaizdą, bet ir sukelti rimtesnių pažeidimų, kurie kartais baigiasi augalo žūtimi. Sėkminga kova su šiomis problemomis priklauso nuo gebėjimo laiku atpažinti pirmuosius simptomus, teisingai identifikuoti sukėlėją ir pritaikyti tinkamas kontrolės bei prevencijos priemones. Reguliari augalų apžiūra yra geriausia profilaktika, leidžianti užkirsti kelią didesnei žalai.
Dažniausiai bakopos auginimo problemos yra susijusios su netinkamomis auginimo sąlygomis. Per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija, maistinių medžiagų trūkumas ar perteklius silpnina augalą ir daro jį imlesnį įvairioms infekcijoms. Pavyzdžiui, nuolat drėgni lapai ir per tankus keras sudaro idealias sąlygas plisti grybelinėms ligoms, tokioms kaip miltligė ar pilkasis puvinys. Nusilpę augalai taip pat tampa lengvesniu grobiu kenkėjams, tokiems kaip amarai ar voratinklinės erkės.
Kovojant su ligomis ir kenkėjais, svarbu laikytis integruotos apsaugos principų. Tai reiškia, kad pirmenybė turėtų būti teikiama prevencinėms priemonėms: tinkamai agrotechnikai, atsparių veislių pasirinkimui ir palankių augimo sąlygų sudarymui. Cheminės apsaugos priemonės (pesticidai) turėtų būti naudojamos tik esant būtinybei, kai kitos priemonės yra neveiksmingos, ir griežtai laikantis saugumo reikalavimų. Taip pat egzistuoja ir daug ekologiškų, biologinių kovos būdų, kurie yra saugesni aplinkai ir žmogui.
Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias bakopos ligas ir kenkėjus. Išmoksime atpažinti jų sukeliamus pažeidimus, aptarsime efektyviausius kovos metodus – nuo paprastų naminių priemonių iki specializuotų preparatų. Taip pat skirsime daug dėmesio prevencijai, nes, kaip žinoma, ligai lengviau užkirsti kelią, nei ją gydyti. Šios žinios padės Jums išlaikyti savo bakopas sveikas ir gražias visą sezoną.
Dažniausiai pasitaikančios ligos
Viena iš labiausiai paplitusių grybelinių ligų, galinčių pažeisti bakopą, yra miltligė. Ji pasireiškia baltomis, miltuotomis apnašomis ant lapų, stiebų ir kartais net žiedų. Iš pradžių tai gali būti tik nedidelės dėmelės, kurios vėliau plečiasi ir gali padengti visą lapo paviršių. Pažeisti lapai deformuojasi, gelsta ir galiausiai nudžiūsta. Miltligė dažniausiai plinta šiltu ir drėgnu oru, ypač jei augalai auga per tankiai ir trūksta oro cirkuliacijos.
Kita pavojinga grybelinė liga – pilkasis puvinys (botrytis). Ši liga taip pat mėgsta drėgną ir vėsų orą. Ji pažeidžia įvairias augalo dalis – lapus, stiebus, žiedus. Pažeistose vietose atsiranda rudos, vandeningos dėmės, kurios greitai plečiasi, o esant didelei drėgmei, pasidengia pilku, puriu pelėsio sluoksniu. Pilkasis puvinys ypač pavojingas, nes greitai plinta ir gali sunaikinti didelę dalį augalo. Dažniausiai pažeidžia silpnesnius, pažeistus ar peržydėjusius augalo audinius.
Šaknų ir stiebo pagrindo puviniai yra dar viena rimta problema, dažniausiai kylanti dėl perlaistymo ir prasto drenažo. Dirvožemyje esantys patogeniniai grybai (pvz., Pythium, Phytophthora) puola augalo šaknis, kurios dėl deguonies trūkumo tampa pažeidžiamos. Pažeistos šaknys paruduoja, suminkštėja, o puvinys gali išplisti ir į stiebo pagrindą. Antžeminė augalo dalis pradeda vysti, gelsti, augalas nustoja augti ir galiausiai žūsta, net jei substratas yra drėgnas.
Kovojant su grybelinėmis ligomis, svarbiausia yra prevencija. Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją, neperlaistykite, venkite vandens patekimo ant lapų. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, nedelsiant pašalinkite ir sunaikinkite visas pažeistas augalo dalis. Priklausomai nuo ligos ir jos išplitimo, gali prireikti naudoti fungicidus. Miltligei kontroliuoti gali padėti purškimas sieros ar vario preparatais, o nuo puvinių apsisaugoti padės tinkamas laistymo režimas ir kokybiškas substratas.
Kenkėjų identifikavimas ir kontrolė
Vieni dažniausių bakopos kenkėjų yra amarai. Tai smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai, dažniausiai žalios ar juodos spalvos, kurie kolonijomis apspinta jaunus ūglius, lapų apačią ir žiedpumpurius. Amarai siurbia augalo sultis, todėl pažeistos dalys deformuojasi, susiraukšlėja, o augalas nusilpsta. Be to, jie išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Amarai taip pat gali pernešti augalų virusus.
Baltasparniai – tai maži, balti, į kandis panašūs vabzdžiai, kurie pajudinus augalą pakyla į orą debesėliu. Tiek suaugėliai, tiek jų lervos siurbia sultis iš apatinės lapų pusės. Pažeisti lapai gelsta, džiūsta ir krenta. Kaip ir amarai, baltasparniai išskiria lipčių, skatindami suodligės vystymąsi. Su jais kovoti gana sudėtinga, nes jie greitai dauginasi ir yra atsparūs daugeliui insekticidų.
Voratinklinės erkės yra labai smulkūs, plika akimi sunkiai įžiūrimi voragyviai, kurie taip pat siurbia augalų sultis. Jų buvimą dažniausiai išduoda smulkūs, gelsvi taškeliai ant lapų ir plonas voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus. Voratinklinės erkės ypač mėgsta sausą ir karštą orą. Jų smarkiai pažeisti lapai pagelsta, paruduoja ir nudžiūsta. Šie kenkėjai gali padaryti didelę žalą per trumpą laiką.
Kovai su kenkėjais galima naudoti įvairias priemones. Nedidelę amarų koloniją galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove arba nuvalyti muiluotu vandeniu. Efektyvūs yra ir insekticidai, tiek sisteminiai, kurie patenka į augalo sultis, tiek kontaktiniai, kurie veikia tiesiogiai paveikdami kenkėją. Ekologiškesnė alternatyva – purškimas žaliojo muilo, nimbamedžio aliejaus ar česnako ištraukos tirpalais. Kovojant su baltasparniais ir voratinklinėmis erkėmis, svarbu reguliariai drėkinti orą, o esant didesniam išplitimui, naudoti specialius akaricidus (prieš erkes) ar insekticidus.
Prevencinės priemonės
Pati geriausia apsauga nuo ligų ir kenkėjų yra prevencija. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra kur kas atsparesnis bet kokiems išoriniams pavojams. Todėl pirmas ir svarbiausias prevencijos žingsnis – užtikrinti optimalias auginimo sąlygas. Pasirinkite tinkamą vietą su pakankamu apšvietimu, naudokite purų ir gerai drenuojamą substratą, laikykitės subalansuoto laistymo ir tręšimo režimo. Venkite staigių sąlygų pokyčių, kurie gali sukelti augalui stresą.
Reguliari augalų apžiūra yra būtina. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėkite savo bakopas: patikrinkite lapų viršutinę ir apatinę puses, stiebus, žiedus. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo lengviau bus su ja susidoroti. Laiku pašalinti pageltę lapai, peržydėję žiedai ar pirmieji kenkėjų pažeisti ūgliai gali užkirsti kelią tolesniam ligos ar kenkėjų plitimui.
Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją. Nesodinkite augalų per tankiai, kad oras galėtų laisvai judėti tarp jų. Tai ypač svarbu norint išvengti grybelinių ligų, kurios mėgsta drėgną ir stovintį orą. Jei reikia, praretinkite augalo kerą, iškirpdami dalį vidinių ūglių. Laistant stenkitės lieti vandenį tiesiai ant substrato, nesušlapindami lapų, ypač vakare, nes per naktį nespėję nudžiūti lapai yra puiki terpė grybeliams.
Laikykitės švaros ir higienos. Naudokite tik švarius vazonus ir įrankius. Prieš persodindami augalus, gerai išplaukite senus vazonus. Dezinfekuokite genėjimo įrankius, ypač pereidami nuo vieno augalo prie kito, kad neperneštumėte galimų ligų sukėlėjų. Naujai įsigytus augalus rekomenduojama kurį laiką palaikyti „karantine”, atskirai nuo kitų augalų, ir stebėti, ar neatsiras kokių nors ligų ar kenkėjų požymių.
Grybelinių infekcijų valdymas
Efektyvus grybelinių infekcijų valdymas remiasi trimis pagrindiniais principais: prevencija, ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas. Kaip jau minėta, prevencija yra svarbiausia. Tinkama agrotechnika – subalansuotas laistymas, gera oro cirkuliacija, augalinių liekanų šalinimas – ženkliai sumažina grybelinių ligų riziką. Vengdami perlaistymo, apsaugosite šaknis nuo puvinių, o užtikrindami gerą vėdinimą – lapus nuo miltligės ir pilkojo puvinio.
Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pavyzdžiui, baltas apnašas ar rudas dėmes, reikia veikti nedelsiant. Pirmiausia mechaniškai pašalinkite visas matomai pažeistas augalo dalis. Iškirpkite sergančius lapus, stiebus ar žiedus aštriu ir steriliu įrankiu. Pašalintas dalis būtina sunaikinti – sudeginti arba išmesti į buitinių atliekų konteinerį, jokiu būdu nekompostuoti, kad liga neplistų toliau.
Esant nedideliam pažeidimui, galima išbandyti ekologiškas priemones. Pavyzdžiui, nuo miltligės gali padėti purškimas sodos tirpalu (1 arbatinis šaukštelis sodos, keli lašai indų ploviklio litrui vandens) arba asiūklio nuoviru. Tačiau jei liga plinta greitai ir pažeidžia didelę dalį augalo, gali prireikti cheminių priemonių – fungicidų. Rinkitės fungicidą, skirtą konkrečiai ligai (miltligei, puviniams) gydyti, ir griežtai laikykitės instrukcijų.
Purkšti fungicidais geriausia debesuotą, nevėjuotą dieną, ryte arba vakare. Būtina kruopščiai nupurkšti visą augalą, ypač apatinę lapų pusę, kur dažnai slepiasi ligų sukėlėjai. Priklausomai nuo preparato, purškimą gali tekti pakartoti po 7–14 dienų. Atminkite, kad fungicidai yra efektyviausi, kai naudojami ankstyvoje ligos stadijoje, todėl svarbu nuolat stebėti savo augalus.
Fiziologiniai sutrikimai
Ne visos bakopos problemos yra susijusios su ligomis ar kenkėjais. Kartais augalo išvaizdos pokyčius lemia fiziologiniai sutrikimai, kylantys dėl netinkamų auginimo sąlygų arba maistinių medžiagų disbalanso. Vienas dažniausių tokių sutrikimų yra lapų geltonavimas, dar vadinamas chloroze. Tai gali būti sukelta ne tik maistinių medžiagų, ypač geležies, trūkumo, bet ir per šarminio substrato, perlaistymo ar šaknų pažeidimų, kurie apsunkina maisto medžiagų pasisavinimą.
Kitas dažnas reiškinys – žydėjimo sustojimas arba sumenkėjimas, ypač vasaros viduryje. Tai gali būti natūrali augalo reakcija į karštį ir stresą. Taip pat tai gali signalizuoti apie maistinių medžiagų, ypač fosforo ir kalio, trūkumą. Kartais žydėjimą stabdo ir per didelis azoto kiekis, kuris skatina lapijos augimą. Tokiu atveju reikėtų peržiūrėti tręšimo režimą ir galbūt atlikti atjauninamąjį genėjimą, kuris paskatins naujų, žydinčių ūglių augimą.
Stiebų ištįsimas ir retėjimas dažniausiai yra nepakankamo apšvietimo pasekmė. Kai bakopa negauna pakankamai šviesos, ji stengiasi „pasiekti” šviesos šaltinį, todėl jos tarpubambliai tampa ilgesni, o keras – retas ir ne toks dekoratyvus. Šią problemą galima išspręsti perkeliant augalą į šviesesnę vietą arba reguliariai genint, taip skatinant šakojimąsi.
Lapų galiukų ar kraštų džiūvimas dažniausiai rodo problemas, susijusias su vandens apykaita. Tai gali būti ir nepakankamo laistymo, ir per sauso oro pasekmė. Taip pat panašius simptomus gali sukelti per didelė trąšų koncentracija, kuri „sudegina” šaknis. Norint išspręsti šias problemas, svarbu atidžiai įvertinti visas auginimo sąlygas – laistymą, tręšimą, oro drėgmę – ir atlikti reikiamus pakeitimus.
📷: Deavmi, CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons
