Nors Menzieso pocūgė yra kilusi iš Šiaurės Amerikos regionų, kuriuose žiemos gali būti gana atšiaurios, sėkmingas jos peržiemojimas, ypač jauname amžiuje, reikalauja tam tikro pasiruošimo ir dėmesio. Jauni medeliai yra daug jautresni šalčiui, stipriam vėjui, sniego slėgiui ir laukinių gyvūnų daromai žalai nei subrendę, tvirtai įsišakniję medžiai. Tinkamai paruošus pocūgę žiemai, galima išvengti daugybės problemų pavasarį ir užtikrinti, kad medis sėkmingai tęs savo augimą. Pasiruošimas žiemai nėra vienkartinis veiksmas, o veiksmų visuma, apimanti tinkamą rudeninę priežiūrą, apsaugos priemonių įrengimą ir atidų stebėjimą viso šaltojo periodo metu. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius žingsnius, kuriuos turėtumėte atlikti, norėdami padėti savo pocūgei saugiai ištverti žiemos iššūkius.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje ir rudenį. Vienas svarbiausių darbų – laipsniškai mažinti ir galiausiai nutraukti tręšimą azoto trąšomis. Azotas skatina naujų ūglių augimą, o vėlai vasarą ar rudenį išaugę ūgliai nespėja sumedėti, subręsti ir pasiruošti šalčiams. Tokie nesubrendę ūgliai yra labai jautrūs šalčio pažeidimams ir gali lengvai nušalti, taip pakenkiant bendrai medžio būklei. Vietoj to, ankstyvą rudenį galima patręšti specialiomis rudeninėmis trąšomis, kuriose gausu fosforo ir kalio, stiprinančių šaknų sistemą ir didinančių medžio atsparumą šalčiui.
Labai svarbus rudeninės priežiūros elementas yra gausus laistymas prieš pat užšąlant dirvožemiui. Tai ypač aktualu, jei ruduo buvo sausas. Spygliuočiai, skirtingai nei lapuočiai, ir žiemą per spyglius išgarina nedidelį kiekį vandens. Jei dirvožemis yra sausas ir įšalęs, šaknys negali papildyti prarastos drėgmės atsargų. Dėl šios priežasties saulėtomis ir vėjuotomis žiemos dienomis medis gali patirti fiziologinę sausrą, kuri pasireiškia spyglių rudavimu ir džiūvimu pavasarį. Gausus vėlyvo rudens laistymas prisotina dirvožemį drėgme ir sukuria vandens rezervą visam žiemos periodui.
Prieš žiemą verta atlikti ir sanitarinį medžio genėjimą. Pašalinkite visas sausas, ligotas ar pažeistas šakas, kurios per žiemą galėtų tapti ligų židiniu arba neatlaikiusios sniego svorio nulūžti ir pažeisti sveikas šakas. Tačiau venkite stipraus formuojamojo genėjimo rudenį, nes tai gali paskatinti naujų pumpurų sprogimą, kurie bus pažeisti šalčio. Visi pagrindiniai genėjimo darbai turėtų būti atliekami ankstyvą pavasarį arba vasarą.
Galiausiai, svarbu sutvarkyti aplinką aplink medį. Surinkite ir pašalinkite nukritusius spyglius ir kitas augalines liekanas, kuriose gali žiemoti ligų sukėlėjai ar kenkėjai. Atnaujinkite mulčio sluoksnį aplink kamieną, papildydami jį storesniu sluoksniu (iki 10–15 cm) pušų žievės, durpių ar komposto. Tai padės apsaugoti šaknų sistemą nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo. Tačiau mulčią kraukite ne tiesiai prie kamieno, o palikite kelių centimetrų tarpą, kad būtų išvengta drėgmės kaupimosi ir puvimo.
Jaunų medelių apsauga nuo šalčio ir sniego
Jaunos, per pirmuosius 2–3 metus po pasodinimo augančios pocūgės yra labiausiai pažeidžiamos žiemos negandų. Jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi, o kamienas ir šakos – ploni ir trapūs. Todėl jaunus medelius būtina papildomai apsaugoti. Vienas iš efektyviausių būdų apsaugoti nuo šalčio ir saulės nudegimo yra apdengimas. Tam puikiai tinka orui laidi medžiaga, pavyzdžiui, agrodanga (agroplėvelė), maišinis audinys ar specialūs žiemojimo gaubtai. Medžiaga apvyniojama aplink visą medelį arba uždedama ant iš anksto paruošto karkaso, kad nesiliestų prie spyglių. Niekada nenaudokite polietileno plėvelės, nes ji nepraleidžia oro, skatina kondensato kaupimąsi ir gali sukelti augalo iššutimą.
Apsauga nuo pavasarinės saulės yra ne mažiau svarbi nei apsauga nuo šalčio. Vasario ir kovo mėnesiais saulė jau būna aktyvi ir šildo spyglius, kurie pradeda garinti vandenį. Tačiau žemė dar būna įšalusi, ir šaknys negali paimti vandens. Šis disbalansas sukelia spyglių nudegimą – jie paruduoja ir nudžiūsta. Žieminis apdangalas apsaugo spyglius nuo tiesioginių saulės spindulių ir sumažina vandens garinimą, taip padedant medžiui išvengti šios problemos. Apdangalą reikėtų nuimti palaipsniui, pavasarį, kai žemė jau atitirpusi ir debesuotą dieną, kad medis pamažu priprastų prie saulės.
Gausus ir sunkus, šlapias sniegas gali išlaužyti jaunų pocūgių šakas ar net deformuoti visą medelį. Norint to išvengti, rudenį galima atsargiai aprišti medelio lają. Šakos švelniai priglaudžiamos prie kamieno ir apvyniojamos virve ar specialia juosta spirale iš apačios į viršų. Tai suteikia lajai kompaktiškesnę formą, nuo kurios sniegas lengviau nuslysta ir nesikaupia. Rišimui nenaudokite plonos vielos ar valo, kurie gali įsirėžti į žievę. Pavasarį, sniegui nutirpus, aprišimą būtina kuo greičiau nuimti, kad netrukdytų augimui.
Per žiemą, ypač po gausaus snygio, jei yra galimybė, reikėtų periodiškai patikrinti jaunus medelius. Jei ant šakų susikaupė storas šlapio sniego sluoksnis, jį galima atsargiai nupurtyti ilga lazda ar šepečiu. Darykite tai švelniais judesiais iš apačios į viršų, kad nepažeistumėte šakų. Ypač svarbu tai padaryti atodrėkio metu, kai sniegas tampa labai sunkus ir lipnus. Šios paprastos priemonės gali išgelbėti jauną medelį nuo rimtų mechaninių pažeidimų.
Apsauga nuo laukinių gyvūnų žiemos metu
Žiema yra sunkus metas laukiniams gyvūnams, kai trūksta natūralaus maisto. Dėl šios priežasties kiškiai, zuikiai, stirnos ir kiti žolėdžiai dažnai ieško alternatyvių maisto šaltinių ir gali stipriai apgraužti jaunų medelių kamienus ir šakas. Pažeista žievė ne tik atveria kelią infekcijoms, bet jei pažeidimas yra žiedinis (apgraužta aplink visą kamieną), medis negauna maisto medžiagų iš šaknų ir pavasarį gali žūti. Todėl jaunų pocūgių apsauga nuo gyvūnų yra būtina.
Pats patikimiausias būdas apsaugoti jaunų medelių kamienus – naudoti specialias mechanines apsaugas. Tai gali būti plastikinės ar metalinės spiralės, tinklinės movos, kurios apvyniojamos arba užmaunamos ant kamieno. Šios apsaugos turi būti pakankamai aukštos, kad gyvūnai nepasiektų žievės net ir esant storai sniego dangai. Svarbu, kad apsaugos nebūtų per daug standžiai apvyniotos ir netrukdytų kamienui storėti. Pavasarį, kai pavojus praeina, jas galima nuimti arba palikti, jei jos yra tam pritaikytos.
Kitas būdas atbaidyti gyvūnus yra repelentų naudojimas. Repelentai – tai specialios cheminės priemonės, turinčios gyvūnams nemalonų kvapą ar skonį, kuriomis aptepami arba apipurškiami medelių kamienai ir šakos. Repelentus reikia naudoti vėlyvą rudenį, esant sausam orui, kad jie gerai priliptų prie paviršiaus. Svarbu atsiminti, kad repelentų veiksmingumas laikui bėgant mažėja, ypač po lietaus ar atlydžių, todėl gali prireikti procedūrą pakartoti žiemos viduryje. Rinkitės patikrintus, specialiai miško gyvūnams atbaidyti skirtus produktus.
Taip pat galima naudoti ir įvairias liaudiškas priemones, nors jų veiksmingumas gali būti mažesnis ir trumpalaikis. Gyvūnus gali atbaidyti ant šakų pakabinti muilo gabaliukai, vilnos kuokštai, suvilgyti specifinį kvapą turinčiose medžiagose, ar blizgantys, vėjyje judantys objektai (CD diskai, folijos juostelės). Visas sklypas gali būti aptvertas aukšta tvora, tačiau tai yra brangus sprendimas. Efektyviausia yra derinti kelias apsaugos priemones, pavyzdžiui, mechanines apsaugas ir repelentus, ypač jei gyvūnų populiacija jūsų vietovėje yra didelė.
Pavasarinis atsigavimas po žiemos
Pavasarį, nutirpus sniegui ir atšilus orui, ateina laikas įvertinti, kaip pocūgė peržiemojo, ir padėti jai atsigauti. Pirmasis darbas – atsargiai nuimti visus žieminius apdangalus ir apsaugas. Darykite tai palaipsniui ir geriausia debesuotą dieną, kad medis išvengtų staigaus saulės šoko. Atidžiai apžiūrėkite medį: įvertinkite spyglių spalvą, patikrinkite, ar nėra nulūžusių ar pažeistų šakų, ar nepažeista žievė. Jei pastebėjote gyvūnų padarytų žaizdų ant kamieno, aštriu peiliu apipjaukite atšerpetojusius žievės kraštus ir aptepkite žaizdą sodo tepalu.
Atlikite kruopštų sanitarinį genėjimą. Pašalinkite visas per žiemą nušalusias, nudžiūvusias, sniego išlaužytas ar kitaip pažeistas šakas. Kirpkite iki sveikos medienos. Tai ne tik pagerins medžio išvaizdą, bet ir apsaugos nuo galimų ligų, kurios gali plisti per negyvus audinius. Šis genėjimas taip pat paskatins naujų, sveikų ūglių augimą. Po žiemos parudavusių spyglių neskubėkite laikyti mirusiais – kartais pažeidžiami būna tik patys spygliai, o pumpurai lieka gyvi ir pavasarį išsprogsta.
Pavasaris yra tinkamas metas pamaitinti medį, kad jis gautų energijos naujam augimo sezonui. Kai žemė jau atšilusi, patręškite pocūgę subalansuotomis, spygliuočiams skirtomis trąšomis. Trąšos padės greičiau atsigauti po žiemos streso, paskatins naujų ūglių augimą ir suteiks spygliams sodrią žalią spalvą. Taip pat naudinga atnaujinti mulčio sluoksnį aplink medį, kuris per žiemą galėjo sukristi. Šviežias mulčio sluoksnis padės išlaikyti drėgmę, slopins piktžoles ir aprūpins dirvožemį organinėmis medžiagomis.
Stebėkite medžio būklę visą pavasarį. Įsitikinkite, kad dirvožemyje netrūksta drėgmės, ypač jei pavasaris sausas ir vėjuotas. Laiku pastebėjus, kad medis sunkiai atsigauna, spygliai ir toliau ruduoja ar neatsiranda naujų ūglių, reikia ieškoti priežasčių. Galbūt medis patyrė didelį stresą, buvo pažeistos šaknys ar užpuolė ligos. Tinkama ir savalaikė reakcija į požiemos problemas padės išsaugoti medžio sveikatą ir užtikrinti jo sėkmingą augimą ateinančiais metais.
