Gulsčiosios liudoros sodinimas ir dauginimas yra procesai, kurie, nors ir reikalauja specifinių žinių apie šio augalo poreikius, atveria plačias galimybes kurti įspūdingus mėlynus kilimus sode. Šis visžalis, žemę dengiantis augalas yra vertinamas dėl savo intensyvios spalvos žiedų, kurie gausiai pasirodo pavasarį ir džiugina akį visą vasaros pradžią. Sėkmingas įkurdinimas naujoje vietoje ir gebėjimas savarankiškai pasidauginti šį grožį leidžia sodininkams efektyviai formuoti alpinariumų šlaitus, apželdinti akmenų sieneles ar tiesiog sukurti ryškiaspalvius akcentus gėlynuose. Norint, kad sodinimo procesas būtų sėkmingas, o dauginimo bandymai duotų laukiamų rezultatų, būtina atsižvelgti į kelis esminius veiksnius: tinkamą laiką, dirvožemio paruošimą ir specifines dauginimo technikas.
Svarbiausias sėkmingo sodinimo elementas yra tinkamos vietos parinkimas. Gulsčioji liudora yra saulę mėgstantis augalas, todėl jai reikia parinkti tokią vietą, kurioje ji gautų bent 6-8 valandas tiesioginės saulės šviesos per dieną. Nors ji gali augti ir daliniame pavėsyje, tačiau tokiu atveju žydėjimas nebus toks gausus, o pats augalas gali tapti retesnis. Be to, vieta turi būti gerai apsaugota nuo stiprių vėjų, ypač žiemos metu, nes jie gali pažeisti visžalius lapus. Pagalvokite apie sodinimą prie pietinės sienos, alpinariume ar pakeltose lysvėse, kur natūraliai užtikrinamas geresnis drenažas.
Tinkamas laikas sodinimui taip pat yra labai svarbus. Geriausia gulsčiąją liudorą sodinti pavasarį, pasibaigus paskutinėms šalnoms, arba ankstyvą rudenį. Sodinant pavasarį, augalas turi pakankamai laiko gerai įsišaknyti ir sustiprėti per visą vegetacijos sezoną iki artėjančios žiemos. Rudeninis sodinimas taip pat galimas, tačiau jį reikėtų atlikti bent 4-6 savaites iki numatomo nuolatinio įšalo, kad šaknys spėtų įsitvirtinti naujoje vietoje. Vėlesnis sodinimas rudenį yra rizikingas, nes augalas gali nespėti pasiruošti žiemai ir nušalti.
Prieš sodinant augalą, būtina kruopščiai paruošti dirvožemį. Kaip jau minėta anksčiau, liudora reikalauja rūgštaus (pH 5.0-6.0), laidaus ir derlingo dirvožemio. Sodinimo duobę reikėtų iškasti maždaug dvigubai platesnę ir šiek tiek gilesnę nei augalo šaknų gumulas. Iškastą žemę sumaišykite su rūgščiomis durpėmis, gerai perpuvusiu kompostu ir trupučiu stambaus smėlio ar perlito drenažui pagerinti. Toks mišinys sukurs idealias sąlygas augalo šaknims vystytis ir įsisavinti reikalingas maistines medžiagas.
Pats sodinimo procesas yra gana paprastas. Atsargiai išimkite augalą iš vazonėlio, stengdamiesi nepažeisti šaknų gumulo. Jei šaknys yra susipynusios ir auga ratu, jas reikėtų švelniai atlaisvinti pirštais, kad paskatintumėte augimą į šonus. Įstatykite augalą į paruoštą duobę taip, kad šaknies kaklelis būtų lygus su žemės paviršiumi. Užpilkite paruoštu žemės mišiniu, lengvai apspauskite aplink augalą ir gausiai palaistykite, kad neliktų oro tarpų. Po pasodinimo naudinga pamulčiuoti dirvą aplink augalą pušų spygliais ar žieve – tai padės išlaikyti drėgmę ir palaikyti rūgščią terpę.
Vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas
Sėkmingas gulsčiosios liudoros auginimas prasideda nuo kruopštaus vietos parinkimo. Šiam augalui reikia daug saulės šviesos, kad galėtų gausiai žydėti ir išlaikyti kompaktišką formą, todėl ideali vieta yra ta, kuri apšviesta saulės didžiąją dienos dalį. Pietinė ar vakarinė sodo pusė, atviri alpinariumų šlaitai ar pakeltos lysvės yra puikus pasirinkimas. Reikėtų vengti sodinti po dideliais medžiais ar pastatų šešėlyje, nes šviesos trūkumas lems ištįsusius stiebus, retus lapus ir skurdų žydėjimą.
Ne mažiau svarbus yra ir dirvožemio drenažas. Gulsčioji liudora kategoriškai nepakenčia užmirkusios dirvos, kurioje jos šaknys greitai pradeda pūti. Todėl vieta turi būti su natūraliu nuolydžiu arba dirvožemis turi būti specialiai pritaikytas geram vandens nutekėjimui. Jei jūsų sodo dirva yra sunki, molinga, būtina imtis priemonių jai pagerinti. Sodinimo vietoje galima suformuoti nedidelę kalvelę arba įrengti drenažo sluoksnį duobės dugne iš skaldos ar keramzito.
Dirvožemio rūgštingumas yra trečiasis kritinis faktorius. Liudora yra ištikima rūgščios terpės gerbėja, todėl prieš sodinant būtina įsitikinti, kad dirvožemio pH yra tinkamas. Dauguma sodo dirvožemių Lietuvoje yra neutralūs arba šiek tiek rūgštūs, tačiau jei yra abejonių, verta atlikti pH testą. Jei dirvožemis yra šarminis, jį teks specialiai paruošti, įterpiant didelį kiekį rūgščių durpių, spygliuočių komposto ar specialių dirvožemio rūgštintojų. Šis paruošiamasis darbas yra investicija į ilgalaikę augalo sveikatą.
Prieš sodinant, plotą reikia kruopščiai išravėti, pašalinant visas daugiametes piktžoles, kurios vėliau galėtų konkuruoti su liudora dėl vandens ir maisto medžiagų. Perkasus žemę, į ją įterpiamas paruoštas substratas – rūgščių durpių, komposto ir smėlio mišinys. Tai ne tik užtikrins tinkamą pH ir drenažą, bet ir praturtins dirvožemį organinėmis medžiagomis, kurios yra būtinos geram augalo startui. Tinkamai paruošta vieta yra daugiau nei pusė sėkmės auginant šį nuostabų augalą.
Sodinimo procesas žingsnis po žingsnio
Tinkamas sodinimo gylis yra labai svarbus. Iškasta duobė turi būti tokio gylio, kad pasodinto augalo šaknies kaklelis (vieta, kur šaknys pereina į stiebą) atsidurtų lygiai su aplinkiniu žemės paviršiumi. Pasodinus per giliai, stiebo pagrindas gali pradėti pūti, o pasodinus per sekliai – šaknys gali perdžiūti. Prieš dedant augalą į duobę, jos dugną naudinga šiek tiek supurenti, kad šaknims būtų lengviau prasiskverbti gilyn. Taip pat į duobės dugną galima įberti saują lėto atpalaidavimo trąšų, skirtų rododendrams.
Augalo išėmimas iš vazono turi būti atliktas atsargiai. Geriausia viena ranka apversti vazoną, o kita prilaikyti augalą prie pagrindo. Lengvai spustelėjus vazono šonus, šaknų gumulas turėtų lengvai išslysti. Jei augalas įsišaknijęs labai tvirtai, gali tekti perbraukti peiliu palei vidines vazono sieneles. Būtina apžiūrėti šaknis: jei jos tankiai susivijusios aplink substratą, šaknų gumulo apačią ir šonus reikėtų švelniai įpjauti keliose vietose arba tiesiog atsargiai išpešioti pirštais. Tai paskatins šaknis augti į išorę, į naują dirvožemį.
Įstačius augalą į duobę ir įsitikinus, kad jis yra tinkamame gylyje bei vertikalioje padėtyje, duobė užpildoma paruoštu žemės mišiniu. Žemę reikia pilti palaipsniui, atsargiai užpildant visus tarpus aplink šaknų gumulą. Užpildžius duobę, dirvožemį aplink augalą reikia švelniai suspausti rankomis arba koja, kad neliktų oro kišenių. Per stipriai spausti nereikėtų, kad nebūtų sutankintas dirvožemis ir neuždustų šaknys. Po to suformuojamas nedidelis kaupelis aplink augalą, kuris padės sulaikyti vandenį laistant.
Paskutinis ir būtinas sodinimo etapas – gausus laistymas. Net jei dirvožemis yra drėgnas, naujai pasodintą augalą reikia palaistyti labai gausiai, kad žemė gerai priglustų prie šaknų. Vanduo išstumia oro kišenes ir užtikrina gerą kontaktą tarp šaknų ir dirvožemio, kas yra būtina, kad augalas kuo greičiau pradėtų siurbti vandenį ir maisto medžiagas. Pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo dirvožemis turi būti nuolat šiek tiek drėgnas, kol augalas visiškai prigis.
Dauginimas auginiais
Gulsčiosios liudoros dauginimas auginiais yra pats populiariausias ir efektyviausias būdas gauti naujų augalų, identiškų motininiam. Geriausias laikas tam yra vasaros vidurys, po pagrindinio žydėjimo, kai nauji ūgliai jau yra šiek tiek subrendę, bet dar nevisiškai sumedėję. Tokie pusiau sumedėję auginiai įsišaknija lengviausiai. Reikėtų rinktis sveikus, stiprius, nežydinčius ūglius iš augalo pakraščių. Žydintys ūgliai taip pat gali įsišaknyti, tačiau pirmiausia reikės pašalinti žiedus, nes jie atima per daug energijos.
Paruošiant auginį, aštriu peiliu ar sekatoriumi nupjaunamas maždaug 8–10 cm ilgio ūglio galiukas. Pjūvis daromas įstrižai, tiesiai po lapo mazgu. Nuo apatinės auginio dalies (maždaug pusės ilgio) reikia atsargiai nuskabyti visus lapelius, paliekant tik kelis viršūnėje. Lapų pašalinimas sumažina drėgmės garavimą ir leidžia auginiui visą energiją skirti šaknų formavimui. Paruošto auginio pagrindą galima pamirkyti į šaknijimąsi skatinančius miltelius, nors liudora dažnai gerai įsišaknija ir be jų.
Paruošti auginiai sodinami į specialų substratą. Geriausiai tinka lengvas, purus ir sterilus mišinys, pavyzdžiui, durpių ir perlito arba durpių ir smėlio mišinys, santykiu 1:1. Svarbu, kad substratas gerai išlaikytų drėgmę, bet tuo pačiu būtų laidus orui. Auginius reikia įsmeigti į substratą maždaug 2–3 cm gyliu, taip, kad nuskabytų lapų vietos atsidurtų po žeme. Pasodinus auginį, žemę aplink jį reikia lengvai apspausti.
Sėkmingam įsišaknijimui būtina palaikyti didelę oro drėgmę. Vazonas su auginiais uždengiamas skaidriu plastikiniu maišeliu, stikliniu gaubtu ar tiesiog permatomos plastikinės dėžutės dangčiu, taip sukuriant mini šiltnamį. Šį šiltnamį reikia reguliariai, kasdien po keliolika minučių, vėdinti, kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis. Substratas turi būti nuolat drėgnas, bet ne šlapias. Įsišaknijimas paprastai trunka nuo 4 iki 8 savaičių. Ženklas, kad auginys įsišaknijo – pradėję augti nauji lapeliai.
Kiti dauginimo būdai
Nors dauginimas auginiais yra populiariausias, gulsčiąją liudorą galima dauginti ir atlankomis. Šis metodas yra labai paprastas ir patikimas, nes jaunasis augalas lieka prisijungęs prie motininio, kol suformuoja savo šaknis. Tam reikia pasirinkti ilgą, lankstų ūglį, esantį arti žemės. Toje vietoje, kur ūglis liesis su žeme, reikia šiek tiek pažeisti žievę (lengvai įbrėžti), kad būtų paskatintas šaknų formavimasis. Šią vietą reikia prispausti prie žemės, pavyzdžiui, vielos kabliu, ir užpilti nedideliu žemės kaupeliu. Ūglio viršūnė turi likti virš žemės.
Atlankų formavimui geriausias laikas yra pavasaris arba vasaros pradžia. Viso vegetacijos sezono metu svarbu palaikyti drėgną žemę aplink prilenktą ūglį. Paprastai iki rudens arba kitos pavasario prilenktoje vietoje susiformuoja pakankamai stipri šaknų sistema. Kai matosi, kad naujas augalas pradėjo aktyviai augti, jį galima atsargiai atskirti nuo motininio krūmo ir pasodinti į nuolatinę vietą. Šis būdas idealiai tinka, kai reikia gauti vos kelis naujus augalus be didelių pastangų.
Dauginimas sėklomis yra retesnis ir sudėtingesnis būdas, dažniau naudojamas selekcininkų nei eilinių sodininkų. Liudoros sėklos yra kietos ir dygsta sunkiai bei netolygiai. Norint padidinti dygimo tikimybę, sėkloms reikalinga stratifikacija – šaltas ir drėgnas periodas. Sėklas galima pasėti į vazonėlį rudenį ir palikti jį lauke per žiemą arba stratifikuoti dirbtinai, sumaišius su drėgnu smėliu ir palaikius šaldytuve 1–3 mėnesius. Pavasarį pasėtos sėklos dygsta esant maždaug 15–20 °C temperatūrai.
Sėjinukai auga labai lėtai, ir praeis keleri metai, kol iš jų išaugs gausiai žydintis krūmelis. Be to, iš sėklų išauginti augalai gali šiek tiek skirtis nuo motininio augalo savo savybėmis, ypač jei tai buvo hibridinė veislė. Dėl šių priežasčių vegetatyviniai dauginimo būdai – auginiais ir atlankomis – yra kur kas pranašesni, nes garantuoja, kad naujas augalas bus tiksli motininio augalo kopija ir pradės žydėti daug greičiau.
