Dauguma pasiflorų rūšių, auginamų dėl savo įspūdingų žiedų, yra kilusios iš tropinių ir subtropinių pasaulio regionų, todėl jos nėra prisitaikiusios ištverti mūsų klimato žiemos šalčių. Sėkmingas peržiemojimas yra vienas didžiausių iššūkių ir svarbiausių pasiflorų auginimo etapų, lemiantis, ar augalas džiugins savo grožiu ir kitais metais. Tinkamas augalo paruošimas ramybės periodui, teisingų žiemojimo sąlygų sudarymas ir minimali, bet apgalvota priežiūra šaltuoju metų laiku yra būtini norint išsaugoti šį egzotišką augalą. Svarbu suprasti, kad žiemojimas – tai ne tik apsauga nuo šalčio, bet ir natūralus augalo poilsio laikas, būtinas jėgoms sukaupti būsimam augimui ir gausiam žydėjimui.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje. Nuo rugpjūčio pabaigos ar rugsėjo pradžios reikėtų palaipsniui mažinti tręšimą, ypač azoto trąšomis, kurios skatina naujų ūglių augimą. Nauji, nesubrendę ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir ligoms, todėl svarbu leisti augalui subrandinti esamas šakas. Laistymą taip pat reikia pradėti retinti, atsižvelgiant į vėstančius orus ir mažėjantį augalo vandens poreikį. Šios priemonės padeda augalui palaipsniui pereiti iš aktyvios vegetacijos į ramybės būseną.
Prieš nešant augalą į žiemojimo patalpą, jį būtina kruopščiai apžiūrėti. Reikia patikrinti, ar ant lapų ir stiebų nėra kenkėjų – amarų, skydamarių, voratinklinių erkių. Net keli į patalpą patekę kenkėjai per žiemą gali smarkiai išplisti ir pakenkti ne tik pasiflorai, bet ir kitiems šalia žiemojantiems augalams. Pastebėjus kenkėjų, augalą būtina profilaktiškai nupurkšti insekticidu arba natūraliomis priemonėmis. Taip pat reikėtų pašalinti visus nudžiūvusius, pageltusius ar ligotus lapus ir šakas.
Prieš pat perkėlimą, daugelį pasiflorų rūšių rekomenduojama apgenėti. Genėjimas ne tik sumažina augalo tūrį, todėl jį lengviau transportuoti ir laikyti, bet ir skatina geresnį šakojimąsi bei gausesnį žydėjimą kitais metais. Reikėtų pašalinti silpnas, plonas, ne vietoje augančias šakas, o pagrindinius stiebus galima patrumpinti trečdaliu ar net perpus. Nereikėtų bijoti drastiškesnio genėjimo, nes pasifloros yra greitai augantys augalai ir pavasarį greitai atželia.
Laikas, kada pasiflorą reikia perkelti į patalpą, priklauso nuo oro sąlygų. Tai reikėtų padaryti prieš pirmąsias rimtesnes šalnas, kai naktinė temperatūra pradeda stabiliai artėti prie 0 °C. Paprastai tai būna spalio mėnesį. Nedidelės, trumpalaikės šalnos (iki -1 ar -2 °C) atsparesnėms rūšims, pavyzdžiui, Passiflora caerulea, didelės žalos nepadarys, tačiau jautresnių veislių geriau nerizikuoti ir sunešti anksčiau.
Optimalios žiemojimo sąlygos
Sėkmingam pasiflorų peržiemojimui svarbiausia yra dviejų veiksnių – temperatūros ir šviesos – balansas. Idealios žiemojimo sąlygos yra vėsi ir šviesi patalpa. Optimali temperatūra turėtų svyruoti tarp 5 °C ir 15 °C. Tokia temperatūra leidžia augalui pereiti į visišką ramybės būseną, sulėtinti gyvybinius procesus ir išvengti ištįsusio, silpno augimo, kuris būdingas žiemojant per šiltai. Per žema temperatūra gali pažeisti augalą, o per aukšta – išprovokuoti augimą, kuriam trūks šviesos.
Šviesa yra antrasis kritiškai svarbus veiksnys. Kuo šiltesnė žiemojimo patalpa, tuo daugiau šviesos augalui reikia. Jei patalpa yra šilta (virš 15 °C), bet tamsi, pasiflora bandys augti, tačiau ūgliai bus ilgi, ploni, blyškūs ir labai silpni. Toks augalas pavasarį bus nualintas ir menkai žydės. Todėl geriausia rinktis kuo šviesesnę vietą – nešildomą verandą, įstiklintą balkoną, šviesų garažą su langu ar tiesiog kambarį prie lango, kur nėra karšto radiatoriaus.
Jei nėra galimybės užtikrinti vėsios ir šviesios patalpos, yra du alternatyvūs scenarijai. Pirmasis – žiemojimas šiltoje ir labai šviesioje vietoje, pavyzdžiui, žiemos sode arba naudojant papildomą dirbtinį apšvietimą specializuotomis augalų lempomis. Tokiomis sąlygomis pasiflora tęs vegetaciją, todėl ją reikės laistyti dažniau ir galbūt net saikingai tręšti. Antrasis, rizikingesnis variantas – žiemojimas vėsioje ir tamsioje vietoje, pavyzdžiui, rūsyje. Tokiu atveju temperatūra turi būti žema ir stabili (apie 5–8 °C), kad augalas visiškai „užmigtų”. Augalas numes visus lapus, o laistymas turės būti itin minimalus.
Nepriklausomai nuo pasirinkto žiemojimo būdo, svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją, kad būtų išvengta pelėsio ir puvinių. Patalpą reikėtų periodiškai pravėdinti, tačiau saugoti augalą nuo skersvėjų ir staigių temperatūros šuolių. Žiemojimo metu augalą reikėtų kartais apžiūrėti, ar neatsirado kenkėjų ar ligų požymių.
Priežiūra žiemos metu
Pasiflorų priežiūra ramybės periodu yra labai paprasta ir reikalauja minimalių pastangų. Svarbiausia taisyklė – saikingas laistymas. Kai augalas yra vėsioje patalpoje ir neauga, jo vandens poreikis yra minimalus. Per gausus laistymas vėsioje aplinkoje yra tiesiausias kelias į šaknų puvinį. Laistyti reikėtų tik tada, kai dirvožemis beveik visiškai išdžiūsta. Priklausomai nuo temperatūros ir vazono dydžio, tai gali būti kartą per 3–6 savaites. Laistoma nedideliu kiekiu vandens, tik tiek, kad sudrėktų šaknų gumulas.
Žiemojimo metu pasiflorų tręšti nereikia. Augalas yra ramybės būsenoje ir nepasisavina maistinių medžiagų. Trąšų perteklius dirvožemyje gali pakenkti šaknims ir sutrikdyti augalo poilsį. Tręšimas atnaujinamas tik pavasarį, kai augalas perkeliamas į šiltesnę ir šviesesnę vietą ir pradeda aktyviai augti.
Normalu, jei žiemojimo metu pasiflora numeta dalį ar net visus lapus. Tai yra natūrali reakcija į pasikeitusias sąlygas – trumpesnes dienas, mažesnį šviesos intensyvumą ir žemesnę temperatūrą. Neverta dėl to jaudintis – pavasarį, pagerėjus sąlygoms, augalas vėl sužaliuos ir išleis naujus lapus bei ūglius. Svarbiausia, kad stiebai išliktų gyvi – jie turi būti lankstūs, o ne sausi ir trapūs.
Periodiškai tikrinkite augalo būklę. Apžiūrėkite, ar neatsirado pelėsio ant dirvožemio paviršiaus – tai gali būti per drėgnos aplinkos ar per dažno laistymo ženklas. Tokiu atveju reikėtų supurenti viršutinį žemės sluoksnį ir dar labiau sumažinti laistymą. Jei pastebėjote kenkėjų, nedelsdami imkitės priemonių, kad jie neišplistų.
Pasifloros žadinimas pavasarį
Artėjant pavasariui, paprastai kovo mėnesį, ateina laikas palaipsniui „žadinti” pasiflorą iš žiemos miego. Šis procesas turi būti lėtas ir apgalvotas, kad augalas nepatirtų streso. Pirmiausia, augalą reikėtų perkelti į šiek tiek šiltesnę ir šviesesnę vietą. Tuo pačiu metu galima šiek tiek padažninti laistymą, tačiau vis dar leidžiant dirvožemiui pradžiūti. Tai yra signalas augalui, kad ramybės periodas baigiasi ir laikas pradėti vegetaciją.
Kai augalas pradeda leisti naujus pumpurus ir ūglius, tai ženklas, kad jis sėkmingai peržiemojo. Šiuo metu galima atlikti pavasarinį genėjimą, jei jis nebuvo atliktas rudenį. Reikėtų pašalinti visas per žiemą nudžiūvusias, silpnas ar pažeistas šakas. Taip pat galima patrumpinti sveikas šakas, siekiant suformuoti gražesnę lają ir paskatinti gausesnį šakojimąsi. Po genėjimo augalas paprastai pradeda augti dar sparčiau.
Pavasaris taip pat yra tinkamiausias laikas persodinti pasiflorą, jei to reikia. Jaunus augalus rekomenduojama persodinti kasmet, o senesnius – kas dvejus ar trejus metus, arba kai šaknys užpildo visą vazoną. Parenkamas tik šiek tiek didesnis vazonas ir šviežias, derlingas bei purus substratas. Po persodinimo augalą reikia gausiai palieti. Pirmąjį mėnesį po persodinimo tręšti nereikėtų, nes naujame substrate yra pakankamai maistinių medžiagų.
Kai augalas aktyviai auga, galima pradėti jį tręšti. Iš pradžių naudojamas silpnesnės koncentracijos trąšų tirpalas, palaipsniui didinant koncentraciją iki rekomenduojamos normos. Kai praeina šalnų pavojus ir lauko temperatūra stabilizuojasi (paprastai gegužės pabaigoje), pasiflorą galima išnešti į lauką. Tai taip pat daroma palaipsniui: iš pradžių augalas laikomas pavėsyje, kasdien vis ilgesniam laikui išnešant į saulėtesnę vietą, kad lapai priprastų prie tiesioginių saulės spindulių ir nenudegtų.
