Didžioji vilkpupė yra puikiai prisitaikiusi prie vidutinio klimato juostos sąlygų ir pasižymi dideliu atsparumu šalčiui. Dauguma veislių gali sėkmingai žiemoti grunte be jokios papildomos dangos, ištverdamos net ir gana atšiaurias žiemas. Jos ramybės periodas yra natūrali ciklo dalis, kurios metu augalas sukaupia jėgas ateinančiam pavasario augimui. Tačiau, norint užtikrinti, kad augalas sėkmingai peržiemos ir pavasarį vėl džiugins savo vešlumu, verta žinoti keletą paprastų, bet svarbių pasiruošimo žiemai aspektų. Tinkamas paruošimas padės išvengti galimų nuostolių, ypač jaunų ar jautresnių veislių augalams.
Rudenį, artėjant šaltajam periodui, didžioji vilkpupė natūraliai pradeda ruoštis žiemai. Jos augimas sulėtėja, o maisto medžiagos iš antžeminės dalies palaipsniui keliauja į šaknis, kur bus saugomos iki pavasario. Vienas iš svarbiausių darbų rudenį – nutraukti bet kokį tręšimą ir sumažinti laistymą. Papildomos maisto medžiagos ar drėgmė gali išprovokuoti naujų, silpnų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti ir sušals per pirmuosius šalčius. Tai ne tik be reikalo eikvoja augalo energiją, bet ir gali tapti puvinių židiniu.
Daugelis sodininkų svarsto, ar rudenį reikėtų nupjauti sudžiūvusius vilkpupės stiebus su žiedynais. Nors tai galima padaryti, specialistai dažniausiai rekomenduoja palikti juos per žiemą. Sudžiūvę stiebai ir žiedynų skėčiai ne tik suteikia sodui struktūros ir grožio žiemos peizaže, ypač kai juos papuošia šerkšnas ar sniegas, bet ir atlieka praktinę funkciją. Jie sulaiko sniegą, kuris veikia kaip natūrali izoliacinė danga, apsauganti augalo šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo.
Palikti stiebai taip pat apsaugo augalo centrą, vadinamąją karūnėlę, nuo perteklinės drėgmės ir galimo puvimo žiemos atlydžių metu. Be to, žiedynuose likusios sėklos tampa vertingu maisto šaltiniu žiemojantiems paukščiams. Todėl geriausias laikas genėjimui yra ankstyvas pavasaris, kai tik pradeda kaltis nauji daigeliai. Tuomet seni stiebai pašalinami iki pat žemės, užleisdami vietą naujam augimui.
Rudenį taip pat svarbu sutvarkyti aplinką aplink augalą. Reikėtų surinkti nukritusius lapus ir kitas augalines šiukšles, nes po jomis gali slėptis kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Tačiau nedidelis sluoksnis sausų lapų, užpustytas tarp stiebų, gali pasitarnauti kaip papildoma apsauga. Svarbiausia užtikrinti, kad aplink augalo pagrindą nesikauptų drėgmės perteklius.
Pasiruošimas žiemai grunte
Kaip jau minėta, subrendusi ir gerai įsitvirtinusi didžioji vilkpupė puikiai žiemoja atvirame grunte be jokios specialios apsaugos. Svarbiausias sėkmingo žiemojimo faktorius yra ne žema temperatūra, o drėgmės perteklius. Šaltis kartu su drėgme yra pražūtingas šio augalo šaknims. Todėl pats svarbiausias pasiruošimo žiemai darbas atliekamas dar sodinant augalą – tai yra tinkamos vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas, užtikrinant puikų drenažą.
Jei augalas auga sunkioje, molingoje dirvoje, kurioje linkęs kauptis vanduo, kyla didelė rizika, kad žiemą šaknys iššus arba supus. Tokiu atveju rudenį galima pabandyti pagerinti situaciją. Aplink kerą galima atsargiai supurenti žemę, įmaišant šiek tiek smėlio ar komposto, kad pagerėtų aeracija. Taip pat galima suformuoti nedidelį kauburėlį aplink augalo pagrindą, kad vandens perteklius nutekėtų į šonus, o ne kauptųsi centre.
Jaunus, pirmaisiais metais augančius augalus, ypač pasodintus vėlai rudenį, verta šiek tiek apsaugoti. Jų šaknų sistema dar nėra pilnai išsivysčiusi ir jie yra jautresni šalčiui. Geriausia apsauga – mulčiavimas. Atėjus pirmiesiems pastoviems šalčiams, kai žemės paviršius jau šiek tiek įšąla, jaunų augalų pagrindą galima apdėti 5-10 cm storio sauso mulčio sluoksniu. Tam puikiai tinka sausi lapai, durpės, kompostas ar eglišakės.
Svarbu mulčiuoti ne per anksti, nes per ankstyvas mulčiavimas šiltoje ir drėgnoje dirvoje gali išprovokuoti puvinius. Mulčio sluoksnis padeda stabilizuoti dirvožemio temperatūrą, apsaugo nuo staigių atšilimų ir atšalimų, kurie gali pakenkti šaknims. Pavasarį, kai nebelieka stiprių šalnų pavojaus, mulčią reikėtų atsargiai atitraukti nuo augalo pagrindo, kad žemė greičiau įšiltų ir pradėtų dygti nauji ūgliai.
Vazonuose auginamų augalų žiemojimas
Didžiosios vilkpupės auginimas vazonuose yra populiarus, tačiau jų žiemojimas reikalauja daugiau dėmesio nei grunte augančių augalų. Vazone esantis nedidelis žemės tūris peršąla daug greičiau ir giliau nei atvirame grunte. Šaknys, esančios arti vazono sienelių, yra ypač pažeidžiamos šalčio. Todėl palikti vilkupę vazone tiesiog lauke per žiemą, ypač atviroje vietoje, yra rizikinga.
Yra keli būdai, kaip apsaugoti vazonuose augančius šilokus. Vienas iš patikimiausių – įkasti vazoną į žemę darže ar gėlyne iki pat vazono kraštų. Dirvožemis veiks kaip natūrali izoliacija ir apsaugos šaknis nuo peršalimo. Prieš įkasant, įsitikinkite, kad vieta nėra užmirkstanti. Pavasarį, kai žemė atitirps, vazoną bus galima vėl iškasti ir pastatyti į norimą vietą.
Jei neturite galimybės įkasti vazono, jį galima apšiltinti. Vazoną galima įstatyti į didesnę dėžę ir tarpus pripildyti sausų lapų, pjuvenų, šiaudų ar putplasčio granulių. Taip pat galima patį vazoną apvynioti keliais sluoksniais burbulinės plėvelės, agroplėvelės ar seno audeklo. Svarbu apsaugoti ne tik šonus, bet ir pastatyti vazoną ant medinės lentos ar putplasčio lakšto, kad neperšaltų iš apačios. Taip paruoštą vazoną geriausia statyti prie namo sienos, užuovėjoje.
Vazonus taip pat galima pernešti žiemoti į nešildomą, bet nuo šalčio apsaugotą patalpą, pavyzdžiui, garažą, rūsį, verandą ar nešildomą šiltnamį. Temperatūra turėtų būti žema, bet neneigiama, idealiu atveju nuo 0 iki +5 °C. Šviesa šiuo periodu nėra būtina, nes augalas yra ramybės būsenoje. Svarbiausia – užtikrinti, kad žemė vazone būtų beveik sausa. Per žiemą gali prireikti vos kartą ar du labai saikingai palaistyti, kad visiškai neišdžiūtų šaknys.
Galimi pavojai žiemos metu
Didžiausias pavojus didžiajai vilpupei žiemos metu yra ne šaltis, o drėgmės ir šalčio derinys. Ilgai trunkantys atlydžiai, po kurių staigiai atšąla, gali būti pražūtingi. Tirpstantis sniegas ar lietus susigeria į dirvą, o paskui, staigiai spustelėjus šalčiui, virsta ledu, kuris gali sudraskyti augalo šaknis ir karūnėlę. Dėl šios priežasties geras drenažas yra gyvybiškai svarbus. Augalai, pasodinti ant nedidelės kalvelės ar šlaite, žiemoja daug sėkmingiau nei tie, kurie auga lygioje vietoje ar įduboje.
Kitas pavojus – pavasarinės šalnos. Kartais, po šiltesnio periodo ankstyvą pavasarį, vilkupės pradeda anksti leisti naujus ūglius. Jei po to staiga grįžta šalnos, jauni ir gležni daigeliai gali apšalti. Nors tai retai kada pražudo visą augalą, nes iš šaknų vėliau išauga nauji ūgliai, tai gali sulėtinti augimą ir pakenkti dekoratyvumui. Jei prognozuojamos stiprios šalnos, o augalai jau pradėjo augti, juos galima per naktį pridengti agroplėvele ar kartonine dėže.
Sniegas yra geriausias natūralus augalų apklotas, tačiau kartais jis gali pridaryti ir žalos. Sunkus, šlapias sniegas gali išlaužyti per žiemą paliktus stiebus. Nors tai nėra didelė problema, nes pavasarį jie vis tiek bus nupjauti, galima atsargiai nupurtyti sniego perteklių nuo kerų, ypač jei auginate aukštesnes veisles. Tačiau sausas ir purus sniegas yra tik į naudą, todėl jo šalinti nereikėtų.
Graužikai, tokie kaip pelės ar pelėnai, žiemą ieškodami maisto, kartais gali apgraužti augalų šaknis ar karūnėlę, ypač jei augalai yra mulčiuoti storu organinio mulčio sluoksniu. Reguliariai tikrinkite, ar po mulčiu neįsiveisė graužikų. Jei pastebėjote jų pėdsakų, reikėtų imtis atitinkamų priemonių. Tačiau didžioji vilkpupė nėra pats mėgstamiausias graužikų maistas, todėl didelės žalos jie paprastai nepadaro.
