Dėmėtasis arumas yra augalas, kurio grožis ir paslaptingumas atsiskleidžia tinkamai parinktoje vietoje. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių jo gerą savijautą, yra apšvietimas. Kaip tipiškas miško augalas, jis yra prisitaikęs augti medžių ir krūmų teikiamame pavėsyje, todėl jo šviesos poreikiai gerokai skiriasi nuo saulę mėgstančių sodo gėlių. Supratimas, kokia šviesos aplinka yra optimali dėmėtajam arumui, padės ne tik išvengti auginimo klaidų, bet ir leis sukurti sode natūralistinį kampelį, kuriame šis augalas jausis kaip namie ir atskleis visą savo dekoratyvumą.
Optimalios apšvietimo sąlygos
Dėmėtasis arumas geriausiai auga daliniame pavėsyje arba visiškoje paunksmėje. Natūralioje aplinkoje, lapuočių miškuose, jis gauna filtruotą saulės šviesą, prasiskverbiančią pro medžių lajas. Ankstyvą pavasarį, kol medžiai dar be lapų, augalas gauna daugiau šviesos, kuri yra būtina intensyviam augimui ir žydėjimui. Vėliau, kai medžiai sulapoja, jie sukuria pavėsį, kuris apsaugo arumą nuo karštų vasaros saulės spindulių. Būtent tokias sąlygas ir reikėtų stengtis atkurti sode.
Ideali vieta dėmėtajam arumui būtų po dideliais lapuočiais medžiais, pavyzdžiui, ąžuolais, klevais ar liepomis, arba šiaurinėje pastato pusėje, kur didžiąją dienos dalį būna pavėsis. Taip pat tinka vietos prie aukštų krūmų ar gyvatvorių. Šviesus, bet ne saulėtas pavėsis, kurį sukuria retesnė medžių laja, yra optimalus variantas, leidžiantis augalui gauti pakankamai šviesos energijos, bet nepatirti streso dėl tiesioginių spindulių.
Nors augalas mėgsta pavėsį, visiška, gili tamsa jam taip pat nėra tinkama. Pavyzdžiui, po tankiomis eglėmis ar labai tankiais krūmais, kur nepatenka beveik jokia šviesa, dėmėtasis arumas gali augti prastai, menkai lapoti ir nežydėti. Jam reikalinga bent minimali išsklaidyta dienos šviesa. Rytinė saulė, kuri nėra tokia kaitri, yra priimtina ir netgi naudinga, tačiau popietinės saulės reikėtų vengti.
Sodinant dėmėtąjį arumą, verta pagalvoti apie jo „kaimynus”. Jis puikiai dera su kitais pavėsį mėgstančiais augalais, tokiais kaip melsvės (hostos), paparčiai, plautės ar epimedžiai. Kartu jie gali sukurti harmoningą ir natūraliai atrodančią miško sodo kompoziciją. Tokia augalų bendrija ne tik gražiai atrodo, bet ir padeda palaikyti drėgnesnį mikroklimatą, kuris yra naudingas visiems pavėsio augalams.
Tiesioginių saulės spindulių poveikis
Tiesioginiai saulės spinduliai, ypač karšti vidurdienio ir popietės spinduliai, yra žalingi dėmėtajam arumui. Jo platūs, dekoratyvūs lapai nėra prisitaikę prie intensyvios saulės ir gali greitai nudegti. Saulės nudegimai pasireiškia kaip gelsvos, rusvos ar balkšvos dėmės ant lapų, kurios vėliau išdžiūsta ir tampa trapios. Tokie pažeidimai ne tik gadina augalo išvaizdą, bet ir mažina jo gebėjimą vykdyti fotosintezę, taip silpnindami visą augalą.
Per didelis saulės kiekis taip pat skatina greitesnį drėgmės išgaravimą tiek iš lapų, tiek iš dirvožemio. Dėl to augalas patiria vandens trūkumo stresą, net jei yra reguliariai laistomas. Lapai gali nuvysti, prarasti stangrumą, o esant ilgalaikiam saulės poveikiui, augalas gali anksčiau laiko pereiti į ramybės būseną – jo lapai pagelsta ir nunyksta anksčiau nei įprasta. Tai sutrumpina jo dekoratyvumo periodą ir gali neigiamai paveikti kitų metų augimą.
Saulėtoje vietoje augantis dėmėtasis arumas dažnai auga prasčiau, būna mažesnis, o jo lapai – blyškesni. Intensyvi šviesa gali slopinti chlorofilo gamybą, dėl ko lapai praranda sodrią žalią spalvą. Be to, saulėtoje ir karštoje vietoje augalas yra labiau pažeidžiamas kai kurių kenkėjų, pavyzdžiui, voratinklinių erkučių, kurios mėgsta sausą orą.
Jei tavo sode nėra natūralaus pavėsio, bet vis tiek nori auginti dėmėtąjį arumą, gali sukurti dirbtinį pavėsį. Galima pasodinti aukštesnius augalus, kurie mestų šešėlį, arba naudoti specialius tinklus, kurie sumažina saulės intensyvumą. Tačiau paprasčiausias ir geriausias sprendimas yra iš pat pradžių parinkti augalui tinkamą, pavėsingą vietą.
Šviesos poreikis skirtingais augimo etapais
Dėmėtojo arumo šviesos poreikis šiek tiek kinta priklausomai nuo jo gyvavimo ciklo etapo. Ankstyvą pavasarį, kai augalas bunda iš žiemos miego ir pradeda leisti lapus bei formuoti žiedyną, jam reikia daugiau šviesos. Šiuo laikotarpiu natūralioje aplinkoje lapuočiai medžiai dar būna be lapų, todėl miško paklotę pasiekia pakankamai saulės šviesos. Ši šviesa suteikia energijos, reikalingos intensyviam augimo startui.
Po žydėjimo ir vasaros pradžioje, kai medžiai jau būna pilnai sulapoję, šviesos intensyvumas miške sumažėja. Būtent tada dėmėtasis arumas pereina į ramesnę augimo fazę, o vėliau pradeda ruoštis ramybės periodui. Pavėsis, kurį sukuria medžių lajos, apsaugo jį nuo vasaros karščių ir per didelio išgarinimo. Šiuo laikotarpiu augalui svarbiau yra apsauga nuo saulės nei didelis šviesos kiekis.
Vasaros pabaigoje ir rudenį, kai augalo antžeminė dalis nunyksta, apšvietimas jam nebeturi reikšmės. Požeminis šakniagumbis ilsisi ir laukia kito pavasario. Todėl renkant vietą arumui, svarbiausia atsižvelgti į apšvietimo sąlygas pavasarį ir vasaros pradžioje, kai augalas yra aktyvus ir dekoratyvus.
Šis natūralus prisitaikymas prie besikeičiančių apšvietimo sąlygų miške paaiškina, kodėl dėmėtasis arumas taip gerai jaučiasi po lapuočiais medžiais. Spygliuočiai, kurie meta tankų pavėsį ištisus metus, nėra tokie tinkami kaimynai, nes pavasarį po jais gali trūkti šviesos. Geriausia yra dinamiška apšvietimo aplinka, kuri keičiasi kartu su metų laikais.
Prisitaikymas prie netinkamo apšvietimo ir sprendimai
Kartais, nepaisant geriausių norų, augalas pasodinamas netinkamo apšvietimo sąlygomis. Svarbu mokėti atpažinti ženklus, rodančius, kad augalui trūksta arba yra per daug šviesos, ir laiku imtis veiksmų. Jei dėmėtajam arumui trūksta šviesos (jis auga per giliame pavėsyje), jo lapai gali būti ištįsę, silpni, o lapkočiai – neįprastai ilgi. Augalas atrodys „besistiebiantis” link šviesos. Taip pat jis gali visai nežydėti.
Jei pastebi tokius simptomus, geriausias sprendimas yra persodinti augalą į šviesesnę vietą, kurioje būtų daugiau išsklaidytos šviesos, pavyzdžiui, į retesnį pavėsį. Persodinimą geriausia atlikti ramybės periodu, vėlyvą vasarą arba rudenį. Jei persodinti nėra galimybės, galima pabandyti praretinti aplinkinius augalus ar medžių šakas, kad padidėtų šviesos patekimas.
Jei augalui yra per daug šviesos, kaip minėta anksčiau, jo lapai degs, geltonuos, augalas atrodys prislėgtas ir vystantis. Tokiu atveju taip pat reikėtų jį persodinti į pavėsingesnę vietą. Jei persodinimas nėra įmanomas iš karto, galima sukurti laikiną pavėsį, pavyzdžiui, įsmeigus šalia skėtį ar uždengus augalą specialiu tinklu karščiausiomis dienos valandomis.
Svarbu stebėti savo augalus ir reaguoti į jų siunčiamus signalus. Nėra vienos taisyklės, tinkančios visiems sodams, nes apšvietimo sąlygos priklauso nuo daugybės veiksnių: geografinės padėties, aplinkinių medžių ir pastatų, reljefo. Atidus stebėjimas ir eksperimentavimas padės rasti idealią vietą kiekvienam augalui tavo sode.
