Nors japoniškieji klevai yra kilę iš regionų su gana švelniu klimatu, daugelis jų veislių yra pakankamai atsparios šalčiui ir gali sėkmingai žiemoti Lietuvos sąlygomis, jei yra tinkamai paruošiamos. Sėkmingas žiemojimas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant augalo amžių, veislės atsparumą, augimo vietą ir rudeninės priežiūros priemones. Jauni, neseniai pasodinti medeliai yra jautresni šalčiui ir reikalauja daugiau dėmesio nei subrendę, gerai įsišakniję augalai. Tinkamas paruošimas žiemai padeda apsaugoti medį nuo šalčio, vėjo, saulės ir graužikų daromos žalos, užtikrinant, kad pavasarį jis vėl džiugins savo grožiu.
Vienas svarbiausių pasirengimo žiemai etapų yra medžio vietos parinkimas dar sodinimo metu. Japoniškąjį klevą geriausia sodinti nuo stiprių žiemos vėjų apsaugotoje vietoje, pavyzdžiui, prie pastato sienos, tvoros ar aukštesnių visžalių augalų grupės. Vėjas ne tik gali mechaniškai laužyti šakas, bet ir labai išdžiovina augalo audinius, ypač kai žemė yra įšalusi ir šaknys negali pasisavinti vandens. Apsaugota vieta sukuria palankesnį mikroklimatą ir padeda augalui lengviau ištverti atšiaurias sąlygas.
Rudeninė priežiūra taip pat turi didelės įtakos žiemojimo sėkmei. Nuo vasaros pabaigos nebegalima tręšti medžio azoto trąšomis, kurios skatina naujų ūglių augimą. Šie ūgliai nespėtų sumedėti iki žiemos ir neišvengiamai nušaltų. Rudenį galima naudoti kalio ir fosforo trąšas, kurios stiprina augalą ir didina jo atsparumą šalčiui. Svarbu rudenį surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus, ypač jei medis sirgo grybelinėmis ligomis, nes juose gali žiemoti ligų sukėlėjai.
Prieš pat žemei užšąlant, jei ruduo buvo sausas, būtina gausiai palaistyti medį. Šis drėgmės atsargų sukaupimas padeda augalui išvengti fiziologinės sausros žiemą, kai šaltas vėjas ir saulė garina drėgmę iš šakų ir kamieno, o šaknys negali jos papildyti iš įšalusios žemės. Gerai sudrėkintas dirvožemis taip pat lėčiau įšąla ir geriau apsaugo šaknis. Šis gausus rudeninis laistymas yra ypač svarbus jauniems ir spygliuočiams bei visžaliams augalams, tačiau naudingas ir japoniškiesiems klevams.
Šaknų sistemos apsauga
Japoniškojo klevo šaknys yra gana paviršutinės ir jautrios stipriam įšalui, todėl jų apsauga yra vienas svarbiausių žiemos paruošimo darbų. Patikimiausias būdas apsaugoti šaknis – mulčiavimas. Rudenį, nukritus lapams, bet prieš prasidedant didesniems šalčiams, pomedį reikia padengti storu, maždaug 10-15 cm storio, puraus mulčio sluoksniu. Šiam tikslui puikiai tinka durpės, kompostas, pušų žievė, medžio drožlės, spygliai ar net sausi ąžuolo lapai. Šis sluoksnis veikia kaip izoliacija, neleidžianti žemei giliai įšalti ir apsauganti šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų.
Mulčią reikia paskleisti plačiu ratu aplink medį, maždaug lajos pločio zonoje. Tačiau labai svarbu palikti kelių centimetrų tarpą aplink patį kamieną. Mulčio krūva, supilta tiesiai prie kamieno, gali sukelti drėgmės kaupimąsi, o tai skatina žievės ligas, puvinius ir sudaro palankias sąlygas žiemoti graužikams. Pavasarį, kai žemė atšyla, dalį mulčio sluoksnio galima atitraukti nuo kamieno, kad dirvožemis greičiau sušiltų.
Jaunus, pirmaisiais ar antraisiais metais po pasodinimo augančius medelius galima papildomai apsaugoti. Po mulčiavimo pomedį galima uždengti eglių šakomis. Eglišakės ne tik suteikia papildomą izoliacinį sluoksnį, bet ir gerai sulaiko sniegą, kuris yra pati geriausia natūrali apsauga nuo šalčio. Sniego danga veikia kaip antklodė, palaikydama stabilesnę temperatūrą prie žemės paviršiaus ir apsaugodama šaknis nuo didelių šalčių.
Svarbu prisiminti, kad šaknų apsauga yra ypač aktuali regionuose su besniegėmis arba mažai sniego turinčiomis žiemomis. Kai nėra sniego dangos, o šalčiai yra stiprūs, dirvožemis gali įšalti labai giliai ir pažeisti net ir atsparesnių veislių šaknis. Tinkamas mulčiavimas tokiomis sąlygomis tampa gyvybiškai svarbus medžio išlikimui.
Kamieno ir lajos apsauga
Jaunų japoniškųjų klevų kamienai yra jautrūs žiemos saulės ir šalčio poveikiui. Saulėtomis žiemos dienomis tamsi kamieno žievė gali stipriai įkaisti, o naktį, temperatūrai staigiai nukritus, įšilę audiniai gali sutrūkinėti. Šie vertikalūs įtrūkimai, vadinami saulės atšilimo žaizdomis, ne tik gadina medžio išvaizdą, bet ir tampa vartais įvairioms infekcijoms. Norint to išvengti, jaunų medelių kamienus rudenį rekomenduojama apvynioti specialiu baltu agropluoštu, kamieno apsaugos juostomis, nendrių dembliais ar tiesiog keliais sluoksniais paprasto maišinio audinio. Šviesi spalva atspindi saulės spindulius ir neleidžia kamienui perkaisti. Balinimas kalkėmis taip pat yra veiksmingas metodas. Apsaugas reikia nuimti pavasarį, kai nebelieka didelių temperatūros svyravimų.
Graužikai, tokie kaip pelės ir kiškiai, žiemą gali pridaryti daug žalos, apgrauždami jaunų medelių žievę. Ypač pavojinga, kai žievė apgraužama aplink visą kamieną – tai nutraukia maistinių medžiagų judėjimą ir medis pavasarį gali nebeatsigauti. Siekiant apsisaugoti nuo graužikų, medelių kamienus galima apvynioti specialiomis plastikinėmis apsaugomis, tankiu metaliniu tinkleliu ar net keliomis plastikinio butelio dalimis. Svarbu, kad apsauga būtų pakankamai aukšta, kad jos nepasiektų kiškiai net ir esant storai sniego dangai.
Jaunų arba mažiau atsparių veislių lają taip pat galima papildomai apsaugoti, ypač jei prognozuojama labai šalta ar besniegė žiema. Visą medelį galima apgaubti keliais sluoksniais baltos agroplėvelės ar kitos orui laidžios medžiagos. Svarbu suformuoti „namelį” ar kūgį, kad medžiaga neliestų šakų ir nelaužytų jų po sniego svoriu. Tam galima aplink medelį įsmeigti kelis kuolus ir ant jų tvirtinti dangą. Jokiu būdu negalima naudoti polietileno plėvelės, nes po ja kaupiasi drėgmė, augalas nekvėpuoja, šunta ir gali būti pažeistas labiau nei nuo šalčio. Apsaugas reikia nuimti anksti pavasarį, apsiniaukusią dieną, kad augalas palaipsniui priprastų prie saulės.
Subrendę, sveiki japoniškieji klevai paprastai nereikalauja lajos dengimo ir puikiai žiemoja be jokių papildomų apsaugų, jei auga tinkamoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Svarbiausia jiems – šaknų zonos mulčiavimas. Tačiau jei auginate ypač lepią ar retą veislę, papildoma lajos apsauga gali būti protinga atsargumo priemonė.
Konteineriuose auginamų klevų žiemojimas
Konteineriuose auginami japoniškieji klevai yra kur kas jautresni šalčiui nei augantys grunte. Vazone esantis nedidelis žemės tūris greitai ir giliai peršąla, todėl šaknys gali būti lengvai pažeistos. Palikti konteinerį su klevu žiemoti lauke be jokios apsaugos yra labai rizikinga ir dažniausiai baigiasi augalo žūtimi. Todėl būtina imtis specialių priemonių jų apsaugai.
Vienas geriausių būdų – įkasti vazoną į žemę sode ar darže. Pasirinkite apsaugotą vietą, iškaskite duobę, į kurią tilptų vazonas, ir įstatykite jį taip, kad vazono kraštai būtų lygūs su žemės paviršiumi. Tuomet visą paviršių aplink ir virš vazono užmulčiuokite storu durpių, lapų ar pjuvenų sluoksniu. Taip pat galima papildomai uždengti eglių šakomis. Šis metodas leidžia išnaudoti geoterminę žemės šilumą ir apsaugoti šaknis nuo peršalimo.
Jei nėra galimybės įkasti vazono, jį galima apšiltinti. Pastatykite vazoną ant putplasčio plokštės, kad šalčio neitrauktų iš apačios. Tuomet patį vazoną apvyniokite keliais sluoksniais burbulinės plėvelės, senų antklodžių, putplasčio ar kitos izoliacinės medžiagos. Iš viršaus viską galima apvynioti maišiniu audiniu, kad atrodytų estetiškiau. Taip apšiltintą vazoną geriausia statyti prie namo sienos, užuovėjoje. Substrato paviršių vazone taip pat būtina mulčiuoti.
Kitas variantas – pernešti konteinerį į nešildomą, bet ir neperšąlančią patalpą, pavyzdžiui, garažą, rūsį, verandą ar nešildomą šiltnamį. Temperatūra patalpoje turėtų svyruoti nuo -5 iki +5 °C. Svarbu, kad patalpa nebūtų visiškai tamsi. Per visą žiemą tokioje patalpoje laikomą klevą reikia retkarčiais, maždaug kartą per mėnesį, saikingai palieti, kad substratas visiškai neišdžiūtų. Jokiu būdu negalima nešti japoniškojo klevo į šiltą kambarį, nes tai sutrikdys jo ramybės periodą ir gali pražudyti augalą.
