Nors japoniškieji klevai (Acer palmatum) yra laikomi gana atspariais ir nereikliais medžiais, jie, kaip ir visi augalai, nėra visiškai apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų. Dažniausiai problemos kyla tada, kai augalas yra susilpnėjęs dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip per didelė drėgmė, sausra, netinkamas dirvožemis ar saulės nudegimai. Laiku pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų antplūdžio požymius ir imtis tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių yra labai svarbu, norint išsaugoti medžio sveikatą ir dekoratyvumą. Atidus augalo stebėjimas ir gera agrotechnika yra geriausia gynyba nuo daugumos galimų problemų.
Viena iš didžiausių grėsmių japoniškiesiems klevams yra grybelinės ligos, kurias skatina per didelė drėgmė ir prasta oro cirkuliacija. Verticiliozė, arba vytulys, yra ypač pavojinga liga, kurią sukelia dirvožemyje gyvenantis grybas. Jis patenka į augalą per šaknis ir užkemša vandens indus, todėl šakos, o vėliau ir visas medis, pradeda vysti ir džiūti. Kita dažna problema yra miltligė, pasireiškianti balta, miltuota apnaša ant lapų. Nors ji retai būna mirtina, tačiau silpnina augalą ir gadina jo išvaizdą. Taip pat gali pasitaikyti įvairios dėmėtligės, kurias sukelia antraknozė ar filostiktozė, pasireiškiančios tamsiomis dėmėmis ant lapų.
Bakterinės ligos yra retesnės, tačiau taip pat gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, bakterinis degulys (sukeltas Pseudomonas syringae) gali pažeisti jaunus ūglius ir lapus, kurie pajuoduoja ir atrodo lyg apdegę. Ši liga dažniausiai plinta vėsiu ir drėgnu pavasario oru. Gydymas yra sudėtingas, todėl svarbiausia yra prevencija – vengti mechaninių pažeidimų ir genėti tik sausu oru, dezinfekuojant įrankius. Visi pažeisti ūgliai turi būti nedelsiant pašalinti ir sunaikinti.
Be ligų, japoniškuosius klevus gali pulti ir įvairūs kenkėjai. Dažniausiai ant jaunų ūglių ir lapų apatinės pusės galima aptikti amarus. Jie siurbia augalo sultis, todėl lapai susiraukšlėja ir deformuojasi. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Karštu ir sausu oru augalus gali apnikti voratinklinės erkės. Šie maži kenkėjai taip pat siurbia sultis, todėl lapai pagelsta, pasidengia smulkiais taškeliais ir apraizgomi plonu voratinkliu. Kartais problemų gali sukelti ir skydamariai arba miltuotieji skydamariai, kurie prilimpa prie šakų ar lapų ir atrodo kaip maži skydeliai ar vatos gumulėliai.
Grybelinės ligos ir jų prevencija
Verticiliozė (vytulys) yra viena iš pražūtingiausių japoniškojo klevo ligų. Ją sukelia Verticillium genties grybai, kurie gyvena dirvožemyje ir gali jame išlikti daugelį metų. Infekcija dažniausiai įvyksta per pažeistas šaknis. Grybas plinta augalo vandens induose, juos užblokuoja ir išskiria toksinus. Simptomai – staigus vienos ar kelių šakų vytimas ir lapų džiūvimas, nors kitos medžio dalys gali atrodyti sveikos. Perpjovus pažeistą šaką, medienoje galima matyti žalsvus arba tamsius dryžius. Efektyvių fungicidų kovai su šia liga nėra, todėl svarbiausia yra prevencija: sodinti tik sveikus sodinukus, vengti vietų, kur anksčiau augo šiai ligai jautrūs augalai, užtikrinti gerą drenažą ir vengti šaknų pažeidimo. Pažeistas šakas reikia nedelsiant išpjauti iki sveikos medienos.
Miltligė – tai dažna grybelinė liga, kurią lengva atpažinti iš baltų, miltuotų apnašų ant lapų, ūglių ir kartais net žiedų. Nors ji retai kada pražudo medį, tačiau labai kenkia jo dekoratyvumui ir gali sulėtinti augimą. Miltligė ypač plinta esant šiltam, drėgnam orui ir prastai oro cirkuliacijai. Prevencijai svarbu nesodinti medžių per tankiai, genėti lają, kad ji būtų perpučiama vėjo, ir laistant vengti vandens patekimo ant lapų. Pastebėjus pirmuosius požymius, galima bandyti purkšti augalą naminėmis priemonėmis (pvz., pieno išrūgų ar sodos tirpalu) arba naudoti specialius fungicidus.
Antraknozė ir kitos lapų dėmėtligės pasireiškia įvairaus dydžio ir formos tamsiomis, nekrozinėmis dėmėmis ant lapų. Esant stipriam pažeidimui, lapai gali deformuotis, džiūti ir anksčiau laiko nukristi. Šios ligos dažniausiai plinta drėgnu oru, ypač lietingą pavasarį ir vasarą. Svarbu rudenį surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus, nes juose žiemoja ligų sukėlėjai. Sanitarinis genėjimas, pašalinant ligotas ir tankias šakas, taip pat padeda sumažinti infekcijos plitimą. Esant būtinybei, galima naudoti vario preparatus ar kitus fungicidus, purškiant augalą anksti pavasarį.
Šaknų puvinys yra dar viena rimta problema, kylanti dėl perlaistymo ir prasto dirvožemio drenažo. Kai šaknys nuolat būna permirkusioje, bedeguonėje aplinkoje, jas puola įvairūs patogeniniai grybai. Augalas pradeda skursti, lapai gelsta, vysta, o galiausiai medis žūva. Išgelbėti stipriai pažeistą augalą yra labai sunku. Geriausia prevencija – užtikrinti, kad dirvožemis būtų laidus vandeniui, ir laikytis teisingo laistymo režimo. Sodinant į sunkią žemę, būtina įrengti drenažo sluoksnį.
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai
Amarai yra vieni dažniausių japoniškųjų klevų kenkėjų. Šie maži, kriaušės formos vabzdžiai dažniausiai telkiasi kolonijomis jaunų ūglių viršūnėse ir apatinėje lapų pusėje. Siurbdami augalo sultis, jie sukelia lapų deformaciją, augimo sulėtėjimą ir bendrą augalo nusilpimą. Be to, amarai išskiria saldų skystį – „lipčių”, kuris ne tik teršia augalą, bet ir sudaro palankią terpę suodligę sukeliančių grybų augimui, kurie padengia lapus juodomis apnašomis ir trukdo fotosintezei. Kovoti su amarais galima keliais būdais: nedideles kolonijas galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove, purkšti žaliuoju muilu ar dilgėlių ekstraktu. Taip pat veiksminga pritraukti į sodą natūralius amaras naikinancius plėšrūnus, pavyzdžiui, boružes. Esant masiniam antplūdžiui, gali prireikti insekticidų.
Voratinklinės erkės – tai dar vieni sultis siurbiantys kenkėjai, ypač mėgstantys karštą ir sausą aplinką. Jos yra labai mažos, vos įžiūrimos plika akimi, tačiau jų daromą žalą lengva pastebėti. Lapų paviršius pasidengia smulkiais gelsvais taškeliais, vėliau lapai praranda spalvą, džiūsta ir nukrenta. Būdingas požymis – plonas, tankus voratinklis, apraizgantis lapus ir ūglius. Prevenciškai padeda reguliarus augalo apipurškimas vandeniu, nes erkės nemėgsta drėgmės. Esant stipresniam pažeidimui, reikėtų naudoti akaricidus – specialias priemones, skirtas erkėms naikinti.
Skydamariai ir miltuotieji skydamariai yra sunkiau naikinami kenkėjai. Jie prilimpa prie šakų, kamieno ar lapų gyslų ir siurbia sultis, apsisaugoję vaškiniais skydeliais ar miltuotomis išskyromis. Dėl šios apsaugos kontaktiniai insekticidai juos veikia silpnai. Kovojant su šiais kenkėjais, nedideles kolonijas galima nuvalyti spiritu suvilgytu vatos tamponu. Veiksmingesnis būdas yra purkšti augalą sisteminiais insekticidais, kurie patenka į augalo sultis ir nunuodija kenkėjus iš vidaus. Purkšti geriausia anksti pavasarį, kol kenkėjai dar jauni ir jų skydeliai nėra visiškai susiformavę.
Kartais japoniškųjų klevų lapais mėgsta pasmaguriauti ir įvairūs vikšrai ar straubliukai. Jų padaryta žala lengvai atpažįstama iš išgraužtų skylių lapuose. Dažniausiai tokie pažeidimai nebūna masiški ir nekelia didelio pavojaus medžio sveikatai. Kenkėjus galima tiesiog surinkti rankomis. Jei pastebimas didesnis vikšrų antplūdis, galima naudoti biologinius insekticidus, pavyzdžiui, pagamintus Bacillus thuringiensis bakterijos pagrindu, kurie yra saugūs aplinkai ir kitiems vabzdžiams.
Abiotiniai pažeidimai ir fiziologinės problemos
Be ligų ir kenkėjų, japoniškieji klevai dažnai kenčia nuo nepalankių aplinkos veiksnių, kurie vadinami abiotiniais pažeidimais. Viena dažniausių problemų yra lapų nudegimas saulėje. Jis pasireiškia lapų kraštų parudavimu, džiūvimu ir susisukimu. Tai ypač būdinga veislėms su smulkiai karpytais ar šviesiais lapais, auginamoms atviroje, saulėtoje vietoje. Norint to išvengti, medžius reikia sodinti daliniame pavėsyje, apsaugotame nuo karštos popietinės saulės, ir užtikrinti pakankamą drėkinimą karštuoju metų laiku.
Vėjo pažeidimai taip pat yra dažni. Stiprus, gūsingas vėjas gali mechaniškai pažeisti trapias šakas ir suplėšyti lapus. Be to, sausas vėjas labai pagreitina drėgmės išgaravimą, sukeldamas augalui fiziologinę sausrą, net jei dirvožemyje drėgmės pakanka. Lapų kraštai gali apdžiūti panašiai kaip ir nuo saulės nudegimo. Dėl šios priežasties japoniškuosius klevus rekomenduojama sodinti užuovėjoje, apsaugotoje nuo vyraujančių vėjų.
Žiemos pažeidimai gali būti įvairūs. Staigūs temperatūros svyravimai žiemą ir ankstyvą pavasarį gali sukelti kamieno žievės įtrūkimus, ypač pietinėje pusėje. Tai vadinama saulės atšilimu. Dieną saulė įšildo tamsų kamieną, o naktį, temperatūrai staigiai nukritus, audiniai trūkinėja. Siekiant to išvengti, jaunų medelių kamienus žiemai galima nubalinti arba apvynioti specialia apsaugine medžiaga. Taip pat jauni, nesumedėję ūgliai gali nukentėti nuo vėlyvų pavasario šalnų.
Netinkamas dirvožemio pH yra dar viena dažna fiziologinių problemų priežastis. Japoniškieji klevai mėgsta šiek tiek rūgštų arba neutralų dirvožemį (pH 5,5–7,0). Jei dirvožemis yra per daug šarminis (kalkingas), augalas negali pasisavinti kai kurių svarbių mikroelementų, ypač geležies. Tai sukelia geležies chlorozę – lapai pagelsta, o gyslos lieka žalios. Norint išspręsti šią problemą, reikia rūgštinti dirvožemį, naudojant durpes, spyglių mulčią ar specialius dirvožemio rūgštiklius, ir laistyti augalą geležies chelato tirpalu.
Prevencija ir bendros priežiūros priemonės
Geriausias būdas apsaugoti japoniškąjį klevą nuo ligų ir kenkėjų yra prevencija ir geros agrotechnikos praktikos. Svarbiausia – pasodinti medį jam tinkamoje vietoje. Vieta turi būti apsaugota nuo vidurdienio saulės ir stiprių vėjų, o dirvožemis – purus, derlingas ir gerai drenuotas. Tinkama vieta sumažina stresą augalui ir padaro jį natūraliai atsparesnį problemoms. Sveiko ir kokybiško sodinuko pasirinkimas iš patikimo medelyno taip pat yra labai svarbus.
Teisingas laistymas yra kritiškai svarbus. Reikia vengti tiek dirvožemio perdžiūvimo, tiek užmirkimo. Reguliarus, bet saikingas laistymas, palaikant tolygią dirvožemio drėgmę, padeda išlaikyti stiprią šaknų sistemą. Mulčiavimas aplink medį ne tik padeda išsaugoti drėgmę ir stabilizuoti dirvožemio temperatūrą, bet ir praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis, gerindamas jo struktūrą ir derlingumą. Svarbu laistant vengti vandens patekimo ant lapų.
Reguliarus sanitarinis genėjimas padeda išvengti daugelio problemų. Pašalinus nudžiūvusias, pažeistas, susikryžiavusias ir ligotas šakas, pagerėja oro cirkuliacija lajos viduje. Tai sumažina drėgmės kaupimąsi ir neleidžia plisti grybelinėms ligoms. Genėti reikia aštriais ir švariais įrankiais, o po kiekvieno medžio genėjimo įrankius dezinfekuoti. Genėjimą geriausia atlikti augalo ramybės periodu, vėlyvą rudenį arba žiemą.
Nuolatinis augalo stebėjimas leidžia laiku pastebėti pirmuosius problemų požymius. Reguliariai apžiūrėkite lapus (iš abiejų pusių), šakas ir kamieną. Kuo anksčiau pastebėsite ligą ar kenkėjus, tuo lengviau bus su jais susidoroti. Dažnai pakanka pašalinti kelis pažeistus lapus ar nuplauti amaras vandens srove, kad problema neišplistų. Naudoti chemines apsaugos priemones reikėtų tik kraštutiniu atveju, pirmenybę teikiant biologinėms ir mechaninėms kovos priemonėms.
