Japoniškojo klevo sodinimas yra atsakingas procesas, nuo kurio priklauso tolesnis augalo augimas, sveikata ir ilgaamžiškumas. Šie elegantiški medžiai reikalauja kruopštaus vietos parinkimo ir tinkamo dirvožemio paruošimo, kad galėtų atskleisti visą savo grožį. Sėkmingas įsišaknijimas pirmaisiais metais yra kritiškai svarbus, todėl būtina laikytis tam tikrų taisyklių, pradedant nuo tinkamo sodinuko pasirinkimo ir baigiant priežiūra po pasodinimo. Tinkamai pasodintas japoniškasis klevas taps ilgamete sodo puošmena, džiuginančia akį savo grakščia forma ir spalvingais lapais. Lygiai taip pat svarbus ir įdomus procesas yra šių medžių dauginimas, leidžiantis patiems išsiauginti naujus augalus ir išsaugoti vertingų veislių savybes.
Japoniškųjų klevų dauginimas yra sudėtingesnis procesas nei daugelio kitų sodo augalų, tačiau teikiantis daug pasitenkinimo. Vienas populiariausių būdų – dauginimas sėklomis, tačiau jis reikalauja kantrybės ir specifinių žinių. Sėklas reikia stratifikuoti, t. y. palaikyti drėgnai ir šaltai tam tikrą laiką, kad būtų imituotos žiemos sąlygos ir sužadintas dygimas. Tačiau svarbu žinoti, kad iš veislinių klevų sėklų išaugę sėjinukai greičiausiai nepaveldės motininio augalo savybių, tokių kaip lapų spalva ar forma. Šis būdas labiau tinka norint išsiauginti poskiepius skiepijimui arba eksperimentuojant ir bandant išvesti naujas formas.
Veislėms dauginti dažniausiai taikomas skiepijimas. Tai procesas, kurio metu norimos veislės šakelė (įskiepis) sujungiama su kitos, dažniausiai paprastojo japoniškojo klevo sėjinuko, šaknimi ar kamienu (poskiepiu). Šis metodas leidžia išsaugoti visas veislės savybes ir gauti tvirtą, atsparų augalą. Skiepijimas reikalauja įgūdžių ir sterilumo, todėl jį dažniausiai atlieka profesionalūs medelynų darbuotojai. Populiariausi skiepijimo būdai yra akiavimas ir sudūrimas. Sėkmingai prigijęs įskiepis toliau auga ir formuoja norimos veislės medį.
Kitas vegetatyvinio dauginimo būdas yra auginiais, tačiau jis yra gana sudėtingas ir ne visada sėkmingas. Vasaros pradžioje pjaunami pusiau sumedėję ūgliai, kurie vėliau įšaknydinami specialiame substrate, palaikant aukštą oro drėgmę ir stabilią temperatūrą. Šis metodas reikalauja specialios įrangos, pavyzdžiui, šiltnamio su rūko sistema, todėl mėgėjams sodininkams jį pritaikyti gali būti sudėtinga. Vis dėlto, pasisekus, galima gauti augalą, identišką motininiam, su savo šaknų sistema. Kai kurias žemaūges, šliaužiančias veisles galima dauginti atlankomis, kai šakelė prilenkiama prie žemės ir užberiama dirvožemiu, kol išleidžia šaknis.
Tinkamiausias laikas sodinti
Tinkamo sodinimo laiko pasirinkimas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių sėkmingą japoniškojo klevo prigijimą. Geriausias laikas sodinti šiuos medžius yra pavasaris arba ruduo. Pavasarinis sodinimas, atliekamas po paskutinių šalnų, kai dirvožemis jau yra įšilęs, leidžia augalui per visą vegetacijos sezoną gerai įsišaknyti ir pasiruošti pirmajai žiemai. Sodinant pavasarį, svarbu užtikrinti pakankamą drėgmę, ypač jei vasara pasitaiko karšta ir sausa. Tai pats populiariausias ir saugiausias sodinimo laikas, ypač šaltesnio klimato regionuose.
Rudeninis sodinimas taip pat turi savų privalumų. Geriausia tai daryti rugsėjo-spalio mėnesiais, likus bent 4-6 savaitėms iki dirvožemio įšalo. Šiuo laikotarpiu dirvožemis vis dar yra pakankamai šiltas, o oras vėsesnis ir drėgnesnis, todėl augalas patiria mažiau streso. Pasodintas rudenį, klevas spėja išleisti naujas šaknis dar prieš prasidedant žiemai ir pavasarį pradeda augti anksčiau. Tačiau sodinant rudenį yra rizika, kad jaunas, nespėjęs gerai įsitvirtinti augalas gali nukentėti nuo stiprių žiemos šalčių, todėl labai svarbu jį tinkamai paruošti žiemai ir mulčiuoti šaknų zoną.
Vasaros vidurys yra pats nepalankiausias laikas sodinti japoniškąjį klevą. Karštis, saulės intensyvumas ir sausas oras sukelia didelį stresą persodinamam augalui, todėl prigijimo tikimybė gerokai sumažėja. Jei vis dėlto esate priversti sodinti vasarą, pavyzdžiui, įsigijote augalą vazone, tuomet rinkitės apsiniaukusią, vėsesnę dieną. Po pasodinimo būtina augalą gausiai palaistyti ir bent porą savaičių saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, pavyzdžiui, pridengiant agroplėvele ar specialiu tinkleliu. Taip pat reikės labai atidžiai stebėti dirvožemio drėgmę.
Renkantis tarp pavasario ir rudens, reikėtų atsižvelgti į savo regiono klimato ypatumus. Regionuose, kur žiemos yra ilgos ir atšiaurios, saugesnis pasirinkimas yra pavasarinis sodinimas. Tuo tarpu regionuose su švelniomis žiemomis ir karštomis vasaromis, rudeninis sodinimas gali būti netgi pranašesnis. Nepriklausomai nuo pasirinkto laiko, svarbiausia yra įsigyti sveiką, kokybišką sodinuką iš patikimo medelyno ir tinkamai paruošti sodinimo duobę. Tai padės užtikrinti geriausią startą jūsų naujajam sodo augintiniui.
Sodinimo proceso eiga
Kruopštus sodinimo procesas yra raktas į ilgą ir sveiką japoniškojo klevo gyvenimą. Pirmasis žingsnis – tinkamos sodinimo duobės paruošimas. Duobė turi būti mažiausiai du kartus platesnė už augalo šaknų gumulą ir maždaug tokio pat gylio. Platesnė duobė leidžia supurenti aplinkinį dirvožemį, o tai palengvina naujų šaknų skverbimąsi į šalis. Iškastą žemę verta sumaišyti su kompostu, durpėmis ar kita gerai subrendusia organine medžiaga santykiu maždaug 2:1. Tai pagerins dirvožemio struktūrą, derlingumą ir vandens sulaikymo savybes.
Prieš sodinant, svarbu apžiūrėti sodinuko šaknų sistemą. Jei augalas augintas vazone, šaknys gali būti susipynusios ir augti ratu. Tokiu atveju šaknų gumulą reikia atsargiai išardyti pirštais arba švelniai įpjauti keliose vietose peiliu. Tai paskatins šaknis augti į išorę, o ne toliau suktis ratu. Jei sodinukas yra su atviromis šaknimis, prieš sodinant jas galima kelioms valandoms pamerkti į vandenį. Pašalinkite visas pažeistas ar nudžiūvusias šaknis.
Įstatykite medelį į duobės centrą taip, kad šaknies kaklelis (vieta, kur kamienas pereina į šaknis) būtų lygus arba šiek tiek aukščiau aplinkinio žemės paviršiaus. Niekada neužkaskite šaknies kaklelio per giliai, nes tai gali sukelti kamieno puvinį ir pražudyti augalą. Ištiesinkite šaknis ir pradėkite pilti paruoštą dirvožemio mišinį aplink jas, retkarčiais švelniai pakratydami medelį, kad neliktų oro tarpų. Kai duobė užpildyta maždaug iki pusės, gausiai palaistykite, kad žemė susigulėtų. Po to supilkite likusią žemę ir švelniai ją suspauskite.
Užbaigus sodinimą, aplink medelį suformuokite nedidelį žemės pylimą, kuris padės sulaikyti vandenį laistymo metu ir nukreips jį tiesiai į šaknų zoną. Dar kartą gausiai palaistykite augalą. Po pasodinimo labai naudinga pomedį pamulčiuoti 5–10 cm storio organinio mulčio sluoksniu (pvz., pušų žieve, kompostu), paliekant nedidelį tarpą aplink kamieną. Mulčias padės išlaikyti drėgmę, stabilizuoti dirvožemio temperatūrą ir apsaugos nuo piktžolių. Jei medelis aukštas ir pasodintas vėjuotoje vietoje, pirmus metus jį galima pririšti prie atraminio kuoliuko, kad vėjas neišjudintų šaknų.
Priežiūra po pasodinimo
Pirmieji metai po pasodinimo yra kritinis laikotarpis, per kurį japoniškasis klevas adaptuojasi naujoje vietoje ir formuoja tvirtą šaknų sistemą. Svarbiausias priežiūros aspektas šiuo laikotarpiu yra reguliarus ir pakankamas laistymas. Dirvožemis aplink jauną medelį turi būti nuolat drėgnas, bet ne permirkęs. Patikrinti drėgmę geriausia pirštais, įkišus juos kelis centimetrus į žemę. Sausuoju ir karštuoju metų laiku gali tekti laistyti 2-3 kartus per savaitę, o kartais ir dažniau. Laistyti reikia gausiai, kad vanduo pasiektų gilesnius dirvožemio sluoksnius.
Mulčiavimas yra dar viena būtina procedūra, padedanti jaunam augalui sėkmingai prigyti. Tinkamas mulčio sluoksnis ne tik padeda palaikyti optimalią dirvožemio drėgmę, bet ir apsaugo besivystančias šaknis nuo ekstremalių temperatūros svyravimų – vasaros karščių ir žiemos šalčių. Be to, mulčias neleidžia augti piktžolėms, kurios konkuruotų su medeliu dėl vandens ir maistinių medžiagų. Pavasarį mulčio sluoksnį verta atnaujinti, nes per metus jis suyra ir praranda savo efektyvumą.
Pirmaisiais metais po pasodinimo japoniškojo klevo geriau netręšti. Augalui reikia laiko adaptuotis ir sutelkti visą energiją į šaknų sistemos vystymą, o ne į lapijos auginimą. Pernelyg ankstyvas tręšimas, ypač azoto trąšomis, gali paskatinti per greitą antžeminės dalies augimą, kurio nespės aprūpinti dar silpna šaknų sistema. Tręšti galima pradėti antraisiais ar trečiaisiais metais po pasodinimo, naudojant lėto veikimo, subalansuotas trąšas, skirtas dekoratyviniams medžiams.
Taip pat svarbu stebėti jauną medelį ir saugoti jį nuo galimų pavojų. Įsitikinkite, kad atraminis kuoliukas, jei toks buvo naudojamas, neveržia kamieno ir nepažeidžia žievės. Atidžiai apžiūrėkite lapus ir šakas, ar neatsirado ligų ar kenkėjų požymių. Pirmąją žiemą jauno medelio kamieną galima apvynioti specialia apsaugine medžiaga, kad būtų apsaugotas nuo graužikų ir saulės sukeltų žievės įtrūkimų. Tinkama priežiūra pirmaisiais metais padės tvirtus pamatus ilgam ir sveikam japoniškojo klevo gyvenimui jūsų sode.
Dauginimas sėklomis ir skiepijimas
Japoniškųjų klevų dauginimas sėklomis yra ilgas, tačiau įdomus procesas, leidžiantis išsiauginti didelį kiekį augalų, kurie puikiai tinka kaip poskiepiai skiepijimui. Sėklas geriausia rinkti rudenį, kai sparnavaisiai paruduoja ir pradeda kristi. Surinktas sėklas reikia išvalyti nuo sparnelių ir pamirkyti vandenyje parą laiko, kad suminkštėtų luobelė. Po mirkymo sėklos sumaišomos su drėgnu substratu (pvz., smėliu, durpėmis ar vermikulitu) ir dedamos į plastikinį maišelį ar dėžutę. Šis mišinys turi būti laikomas šaldytuve, maždaug 1-5 °C temperatūroje, 90-120 dienų. Šis procesas, vadinamas šaltąja stratifikacija, nutraukia sėklų ramybės būseną.
Pavasarį, po stratifikacijos, sėklas galima sėti į daigyklas arba tiesiai į paruoštą lysvę lauke. Substratas turi būti lengvas ir laidus. Sėklos užberiamos plonu dirvožemio sluoksniu ir palaikoma nuolatinė drėgmė. Dygimas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Iš sėklų išaugę sėjinukai dažniausiai nepaveldi motininio augalo veislės savybių, todėl lapų spalva, forma ir augimo pobūdis gali labai skirtis. Dėl šios priežasties sėklomis dažniausiai dauginama rūšis (Acer palmatum), o ne jos veislės.
Skiepijimas yra pagrindinis būdas, naudojamas norint padauginti konkrečias japoniškųjų klevų veisles ir išsaugoti jų unikalias savybes. Šio proceso metu norimos veislės augalo dalis (įskiepis) yra prijungiama prie kito augalo (poskiepio) taip, kad jie suaugtų ir toliau augtų kaip vienas organizmas. Poskiepiu dažniausiai naudojami 1-2 metų amžiaus, sėklomis išauginti paprastojo japoniškojo klevo sėjinukai. Įskiepiui naudojama sveika, gerai subrendusi norimos veislės šakelė su keliais pumpurais. Skiepijimas dažniausiai atliekamas žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį.
Yra keletas skirtingų skiepijimo metodų, tačiau japoniškiems klevams dažniausiai taikomas šoninis skiepijimas arba skiepijimas suduriant. Svarbiausia, kad įskiepio ir poskiepio brazdo sluoksniai kuo tiksliau sutaptų, nes būtent per brazdą vyksta audinių suaugimas ir maistinių medžiagų judėjimas. Skiepijimo vieta tvirtai apvyniojama specialia juostele ir kartais padengiama sodo tepalu, kad apsaugotų nuo išdžiūvimo ir infekcijų. Po skiepijimo augalai laikomi šiltnamyje, kur palaikoma aukšta drėgmė ir stabili temperatūra, kol įskiepis prigyja. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis patirties ir kruopštumo.
