Mėlynasis vilkdalgis, arba barzdotasis vilkdalgis, yra vertinamas ne tik dėl savo įspūdingų žiedų, bet ir dėl gero atsparumo šalčiui, todėl sėkmingai auginamas ir atšiauresnio klimato sąlygomis. Tačiau, nors dauguma veislių yra ištvermingos, tinkamas paruošimas žiemai yra būtinas norint užtikrinti, kad augalai ne tik išgyvens šaltąjį periodą, bet ir pavasarį pabus sveiki, stiprūs ir pasirengę gausiai žydėti. Pasiruošimo žiemai darbai nėra sudėtingi, tačiau jie reikalauja savalaikiškumo ir kelių svarbių agrotechnikos taisyklių išmanymo. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kaip tinkamai paruošti vilkdalgius žiemai, apsaugoti juos nuo galimų pavojų ir užtikrinti sėkmingą žiemojimą.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasarą, iškart po žydėjimo. Šiuo laikotarpiu augalas pradeda kaupti maisto medžiagas šakniastiebyje, kurios bus naudojamos ne tik žiemojimui, bet ir kitų metų augimui. Todėl svarbu nupjauti nužydėjusius žiedynkočius prie pat pagrindo, kad augalas neeikvotų energijos sėklų brandinimui. Taip pat tai tinkamas metas patręšti vilkdalgius fosforo ir kalio trąšomis, kurios stiprina šakniastiebius ir didina augalo atsparumą nepalankioms sąlygoms. Azoto trąšų šiuo laikotarpiu reikėtų vengti, nes jos skatina naują augimą, kuris nespės subręsti iki žiemos.
Vasaros pabaigoje ir rudenį svarbu palaipsniui mažinti laistymą. Vilkdalgiai pereina į ramybės periodą, ir perteklinė drėgmė dirvožemyje tampa ypač pavojinga. Šlapia dirva kartu su artėjančiais šalčiais yra pagrindinė šakniastiebių puvinio ir iššalimo priežastis. Rudenį paprastai pakanka natūralių kritulių, todėl papildomai laistyti reikėtų tik esant labai ilgai ir neįprastai sausrai. Prieš žiemą dirva aplink vilkdalgius turi būti sausesnė.
Prieš prasidedant šalčiams, būtina sutvarkyti gėlyną. Reikia kruopščiai išravėti visas piktžoles, nes jos ne tik konkuruoja dėl maistinių medžiagų, bet ir gali tapti prieglobsčiu kenkėjams bei ligoms per žiemą. Taip pat svarbu surinkti visus nukritusius lapus ir kitas augalines liekanas. Švarus ir tvarkingas gėlynas yra viena iš svarbiausių sėkmingo žiemojimo sąlygų. Šie paprasti darbai ženkliai sumažina problemų riziką kitą sezoną.
Lapų genėjimas
Vienas svarbiausių ir privalomų vilkdalgių paruošimo žiemai darbų yra rudeninis lapų genėjimas. Šią procedūrą reikėtų atlikti vėlyvą rudenį, po pirmųjų stipresnių šalnų, kai lapai pradeda natūraliai gelsti ir vysti. Per anksti nupjauti žaliuojantys lapai gali pakenkti augalui, nes jis dar nespės iš lapų į šakniastiebį perkelti visų sukauptų maistinių medžiagų. Optimalus laikas genėjimui paprastai būna spalio pabaigoje arba lapkričio mėnesį, priklausomai nuo oro sąlygų.
Lapai nupjaunami aštriu sekatoriumi arba peiliu, paliekant maždaug 10-15 cm aukščio „vėduoklę”. Lapus galima kirpti tiesiai arba įstrižai, suformuojant kūgio formą – tai padeda vandeniui ir sniegui lengviau nutekėti nuo kero centro, taip sumažinant puvimo riziką. Toks genėjimas atliekamas dėl kelių svarbių priežasčių. Pirma, tai sanitarinė priemonė: ant senų lapų dažnai žiemoja įvairių ligų sukėlėjai (pvz., dėmėtligės sporos) ir kenkėjų kiaušinėliai (pvz., vilkdalginės musės). Pašalindami lapus, mes sunaikiname didelę dalį šių problemų židinių.
Antra, pašalinus lapų masę, pagerėja oro cirkuliacija aplink šakniastiebį. Tai ypač svarbu atlydžių metu žiemą, kai po sniego danga susidaro drėgnos sąlygos, palankios puviniams vystytis. Trumpai nukirpti lapai nesukrenta ant šakniastiebio ir neuždengia jo, leisdami jam „kvėpuoti”. Trečia, pavasarį tvarkingai apkarpyti kerai atrodo estetiškai ir netrukdo augti jauniems ūgliams. Be to, saulės spinduliai greičiau pasiekia ir sušildo dirvą bei patį šakniastiebį, skatindami ankstyvesnį augimo pradžią.
Nupjautus lapus ir kitas augalines liekanas būtina surinkti ir sunaikinti, geriausia – sudeginti. Jokiu būdu negalima jų palikti gėlyne ar mesti į komposto dėžę, jei augalai sezono metu sirgo grybinėmis ligomis. Komposte ligų sukėlėjai gali sėkmingai peržiemoti ir pavasarį vėl išplisti po sodą. Šis paprastas, bet labai svarbus darbas yra viena efektyviausių profilaktikos priemonių.
Mulčiavimas ir pridengimas
Nors barzdotieji vilkdalgiai yra atsparūs šalčiui, tam tikrais atvejais mulčiavimas gali būti naudingas. Mulčiavimas ypač rekomenduojamas jauniems, rudenį pasodintiems augalams, kurie dar nespėjo gerai įsišaknyti, taip pat jautresnių, naujesnių veislių vilkdalgiams. Pagrindinė mulčiavimo paskirtis yra ne tiek apsaugoti nuo šalčio, kiek apsaugoti šakniastiebius nuo staigių temperatūros svyravimų ir dirvožemio kilnojimosi dėl šalimo ir atšilimo ciklų, kurie gali iškelti sekliai pasodintus šakniastiebius į paviršių.
Mulčiuoti reikėtų tik po to, kai dirva jau yra šiek tiek įšalusi. Per ankstyvas mulčiavimas gali pakenkti – po šiltu mulčio sluoksniu gali įsiveisti pelės ar kiti graužikai, kurie per žiemą gali apgraužti šakniastiebius. Be to, per anksti uždengti augalai gali „sušusti” ir pradėti pūti, jei ruduo užsitęsia šiltas ir drėgnas. Geriausia palaukti stabilių, nedidelių neigiamų temperatūrų.
Mulčiavimui geriausiai tinka lengvos, orui pralaidžios medžiagos. Puikus pasirinkimas yra eglių ar pušų šakos (eglišakiai). Jos sulaiko sniegą, sukuria oro tarpą ir neleidžia susidaryti ledo plutai, tačiau neužgniaužia augalų. Taip pat galima naudoti sausas durpes, sausus medžių lapus (bet ne sergančių vaismedžių), pjuvenas, šiaudus. Mulčio sluoksnis turėtų būti apie 5-10 cm storio. Svarbiausia taisyklė – mulčiuojant negalima tiesiogiai užpilti paties šakniastiebio. Mulčias beriamas aplink kerą, paliekant šakniastiebio centrą atvirą.
Pavasarį, kai nutirpsta sniegas ir nebelieka stiprių šalnų pavojaus, mulčią būtina laiku ir atsargiai nuimti. Paliktas per ilgai, jis stabdo dirvos atšilimą ir gali sukelti šakniastiebių puvimą. Nuėmus mulčią, saulės spinduliai greičiau sušildys šakniastiebius ir paskatins juos augti. Ši taisyklė ypač svarbi naudojant tankias medžiagas, pavyzdžiui, durpes ar pjuvenas. Eglišakiai gali būti palikti ilgiau, nes jie yra pralaidūs orui ir šviesai.
Žiemojimo pavojai
Didžiausi pavojai vilkdalgiams žiemą yra ne tiek pats šaltis, kiek drėgmės perteklius, atlydžiai ir besniegės žiemos. Didžiausias priešas yra užmirkimas. Jei vilkdalgiai auga žemoje vietoje, kur pavasarį ar atlydžio metu kaupiasi vanduo, jų šakniastiebiai beveik neišvengiamai pradės pūti. Todėl jau renkantis vietą sodinimui reikia pagalvoti apie gerą drenažą. Jei problema jau yra, rudenį galima iškasti nedidelius griovelius vandeniui nubėgti.
Kitas pavojus – atlydžiai, po kurių vėl staigiai atšąla. Tirpstantis sniegas sudrėkina dirvą, o paskui susidaranti ledo pluta gali tiesiog „uždusinti” augalus. Būtent nuo to gerai apsaugo eglių šakos, kurios neleidžia ledui priglusti tiesiai prie augalo. Besniegė žiema su stipriais šalčiais taip pat gali būti pavojinga, ypač jauniems augalams, nes sniegas veikia kaip natūrali, izoliuojanti antklodė. Tokiu atveju mulčiavimas tampa ypač svarbus.
Graužikai, ypač pelės, taip pat gali padaryti žalos. Jos mėgsta įsirengti lizdus po puriu mulčio sluoksniu ir per žiemą gali apgraužti vilkdalgių šakniastiebius. Siekiant to išvengti, nereikėtų mulčiuoti per anksti, kol žemė dar neįšalusi. Taip pat galima naudoti specialias apsaugos priemones nuo graužikų, pavyzdžiui, nuodingą jauką, tačiau jį reikia išdėlioti saugiai, kad nepakenktų naminiams gyvūnams ir paukščiams.
Pavasarį, nuėmus dangas, kartais galima pastebėti, kad šakniastiebiai yra iškilę į dirvos paviršių dėl dirvožemio judėjimo. Tokius šakniastiebius reikia atsargiai prispausti atgal prie žemės ir, jei reikia, šiek tiek apiberti žemėmis, paliekant viršutinę dalį matomą. Taip pat verta apžiūrėti, ar nėra puvinio pažeistų vietų. Jei tokių atsirado per žiemą, jas reikia išpjauti ir dezinfekuoti, kaip aprašyta anksčiau. Laiku suteikta pagalba padės augalui greičiau atsigauti.
