Norint džiaugtis sveikais, vešliais ir gausiai žydinčiais mėlynaisiais vilkdalgiais, būtina pasirūpinti ne tik tinkamu laistymu ir saulės šviesa, bet ir subalansuota mityba. Nors barzdotieji vilkdalgiai nėra patys reikliausi augalai sode, teisingas ir savalaikis tręšimas gali ženkliai pagerinti jų augimą, žiedų kokybę ir atsparumą ligoms. Svarbiausia yra suprasti, kokių maistinių medžiagų ir kada šiems augalams labiausiai reikia, bei vengti dažniausiai daromų klaidų, pavyzdžiui, pertręšimo azotu. Tinkamai parinktos trąšos ir teisingas jų naudojimas yra investicija į ilgametį ir įspūdingą vilkdalgių žydėjimą. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime vilkdalgių mitybos ypatumus ir pateiksime praktinių patarimų, kaip ir kuo juos tręšti.
Vilkdalgiams, kaip ir daugeliui kitų žydinčių augalų, reikalingi trys pagrindiniai makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Tačiau jų santykis trąšose yra labai svarbus. Didžiausia klaida tręšiant vilkdalgius yra per didelis azoto kiekis. Azotas skatina lapų augimą, tačiau tai daro žiedų formavimosi sąskaita. Dėl azoto pertekliaus vilkdalgiai augina vešlius, minkštus lapus, bet menkai žydi arba visai nežydi. Be to, tokie vešlūs lapai yra daug jautresni grybinėms ligoms ir šakniastiebių puviniui. Todėl renkantis trąšas vilkdalgiams, visada reikia ieškoti tokių, kurių NPK formulėje azoto (N) rodiklis yra mažesnis už kitus du.
Fosforas (P) yra gyvybiškai svarbus stiprios šaknų sistemos vystymuisi, energijos perdavimui augale ir, svarbiausia, gausiam žiedų formavimuisi bei sėklų brendimui. Pakankamas fosforo kiekis dirvoje užtikrina, kad vilkdalgiai suformuos daug žiedinių pumpurų, o žiedai bus dideli ir ryškūs. Dėl šios priežasties trąšos su didesniu fosforo kiekiu yra ypač naudingos vilkdalgiams. Kaulamilčiai yra puikus organinis, lėtai išsiskiriančio fosforo šaltinis.
Kalis (K) atlieka bendrą stiprinamąjį vaidmenį. Jis reguliuoja vandens apykaitą augale, didina atsparumą sausrai, šalčiui ir ligoms, stiprina audinius ir padeda augalui efektyviau pasisavinti kitas maistines medžiagas. Pakankamas kalio kiekis padeda vilkdalgiams geriau pasiruošti žiemai ir pavasarį greičiau atsigauti. Medžio pelenai yra geras kalio ir kitų mikroelementų šaltinis, tačiau juos reikia naudoti saikingai, nes jie didina dirvožemio šarmingumą, kas ne visada yra pageidautina.
Tręšimo laikas ir dažnumas
Teisingai pasirinktas tręšimo laikas yra ne mažiau svarbus nei pačių trąšų sudėtis. Vilkdalgius rekomenduojama tręšti du kartus per sezoną, o kartais pakanka ir vieno karto, jei dirvožemis yra labai derlingas. Pirmasis ir svarbiausias tręšimas atliekamas ankstyvą pavasarį, kai tik pasirodo nauji ūgliai ir augalas pradeda aktyvų augimo ciklą. Šiuo metu patręšti augalai gauna reikiamą impulsą augimui, lapų ir žiedynkočių formavimui. Šiam tręšimui geriausiai tinka subalansuotos mineralinės trąšos su mažu azoto kiekiu (pvz., NPK 5-10-10) arba specializuotos trąšos svogūninėms ir žydinčioms gėlėms.
Antrasis tręšimas gali būti atliekamas iškart po žydėjimo. Nors gali atrodyti, kad nužydėjusiam augalui nebereikia maisto, šis tręšimas yra labai svarbus. Būtent po žydėjimo vilkdalgiai pradeda kaupti maisto medžiagų atsargas šakniastiebiuose, kurios bus naudojamos kitų metų augimui ir žiedinių pumpurų formavimuisi. Šiam tręšimui ypač tinka trąšos su dar didesniu fosforo (P) ir kalio (K) kiekiu, pavyzdžiui, superfosfatas ir kalio sulfatas. Šios medžiagos stiprina šakniastiebius ir didina augalo atsparumą.
Vėliau, vasaros pabaigoje ir rudenį, vilkdalgių tręšti nebereikia. Vėlyvas tręšimas, ypač azoto trąšomis, gali paskatinti naujų, silpnų ūglių augimą, kurie nespės subręsti iki žiemos ir neišvengiamai nušals. Tai ne tik be reikalo išeikvoja augalo energiją, bet ir gali pakenkti jo žiemojimui. Paskutinis tręšimas turėtų būti atliktas ne vėliau kaip liepos mėnesį.
Svarbu nepertręšti. Vilkdalgiai geriau pakenčia maistinių medžiagų trūkumą nei jų perteklių. Per gausus tręšimas gali „nudeginti” šaknis ir pakenkti augalui. Visada laikykitės ant trąšų pakuotės nurodytų normų ir rekomendacijų. Jei abejojate, geriau patręšti mažesne norma. Gerai prižiūrimame, derlingame sodo dirvožemyje augantiems vilkdalgiams kartais gali pakakti ir vieno pavasarinio tręšimo.
Mineralinės trąšos
Mineralinės trąšos yra greitas ir efektyvus būdas aprūpinti vilkdalgius reikiamomis maistinėmis medžiagomis. Jos būna granuliuotos arba skystos. Granuliuotas trąšas patogu naudoti pavasarį ir po žydėjimo. Jas reikia tolygiai paskleisti aplink augalą, stengiantis, kad granulės nepatektų ant šakniastiebio ir lapų. Po paskleidimo trąšas rekomenduojama lengvai įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį ir gausiai palaistyti, kad jos pradėtų tirpti ir taptų prieinamos augalo šaknims.
Renkantis kompleksines mineralines trąšas, atkreipkite dėmesį į NPK (azoto-fosforo-kalio) santykį. Vilkdalgiams idealiai tinka formulės, kuriose pirmasis skaičius (N) yra mažesnis už kitus du, pavyzdžiui, 5-10-10, 6-10-10 arba panašios. Tokios trąšos užtikrina subalansuotą mitybą, skatindamos žydėjimą, o ne perteklinį lapų augimą. Venkite trąšų, skirtų vejai ar lapiniams augalams, nes jose paprastai dominuoja azotas.
Atskirų elementų trąšos, tokios kaip superfosfatas (fosforas) ir kalio sulfatas arba kalio magnezija (kalis), taip pat gali būti naudojamos. Superfosfatą ypač naudinga įterpti į dirvą sodinant arba persodinant vilkdalgius, nes jis skatina įsišaknijimą. Po žydėjimo superfosfato ir kalio trąšų mišinys padės augalui sustiprėti ir pasiruošti žiemai. Šios trąšos yra lėtesnio veikimo, todėl aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis ilgesnį laiką.
Skystos trąšos veikia greičiau nei granuliuotos, tačiau jų poveikis yra trumpesnis. Jas galima naudoti kaip papildomą maitinimą aktyvaus augimo laikotarpiu, jei pastebimi maistinių medžiagų trūkumo požymiai. Trąšų tirpalu laistoma drėgna žemė aplink augalą. Tačiau su skystomis trąšomis reikia būti atsargiems ir neviršyti rekomenduojamos koncentracijos, kad nenudegintumėte šaknų. Daugeliu atvejų vilkdalgiams visiškai pakanka granuliuotų trąšų.
Organinės trąšos
Organinės trąšos yra puiki alternatyva mineralinėms, ypač vertinantiems ekologišką sodininkystę. Jos ne tik aprūpina augalus maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina humuso kiekį ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Geriausia organinė trąša vilkdalgiams yra gerai perpuvęs kompostas. Jį galima įterpti į dirvą ruošiant lysvę arba pavasarį paskleisti plonu sluoksniu aplink augalus kaip mulčią. Kompostas aprūpina augalus subalansuotu kiekiu maistinių medžiagų ir gerina dirvožemio gebėjimą sulaikyti drėgmę.
Kaulamilčiai yra dar viena vertinga organinė trąša, ypač turtinga fosforu ir kalciu. Dėl lėto išsiskyrimo jie aprūpina augalus fosforu ilgą laiką. Kaulamilčius labai naudinga įmaišyti į sodinimo duobės dugną sodinant naujus vilkdalgius arba įterpti į dirvą aplink jau augančius kerus ankstyvą pavasarį. Tai ypač skatina stiprios šaknų sistemos vystymąsi ir gausų žydėjimą.
Medžio pelenai yra geras kalio ir įvairių mikroelementų (kalcio, magnio, boro ir kt.) šaltinis. Jie taip pat mažina dirvožemio rūgštingumą. Vilkdalgiai mėgsta neutralų ar šiek tiek šarminį dirvožemį, todėl pelenai jiems gali būti naudingi. Tačiau pelenus reikia naudoti saikingai, nes per didelis jų kiekis gali per daug sušarminti dirvą ir sutrikdyti kitų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, geležies, pasisavinimą. Pelenus geriausia barstyti aplink augalus ankstyvą pavasarį arba rudenį.
Svarbu pabrėžti, kad šviežias, neperpuvęs mėšlas yra kategoriškai netinkamas vilkdalgiams tręšti. Jame yra per daug azoto, kuris, kaip minėta, skatina lapų augimą žydėjimo sąskaita ir didina puvinių riziką. Be to, šviežiame mėšle gali būti ligų sukėlėjų ir piktžolių sėklų. Jei norite naudoti mėšlą, jis turi būti labai gerai perpuvęs, beveik virtęs kompostu, ir jį reikėtų įterpti į dirvą iš anksto, bent pusmetį prieš sodinant vilkdalgius.
Maistinių medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai
Nors vilkdalgiai nėra labai reiklūs, kartais jų išvaizda gali signalizuoti apie tam tikrų maistinių medžiagų trūkumą ar perteklių. Gebėjimas atpažinti šiuos ženklus padeda laiku pakoreguoti tręšimo planą. Pavyzdžiui, jei lapai yra blyškiai žalios ar gelsvos spalvos, tai gali rodyti bendrą maistinių medžiagų, ypač azoto, trūkumą. Tačiau su azotu, kaip jau minėjome, reikia elgtis atsargiai. Geriau naudoti kompleksines trąšas, o ne gryną azotą.
Prastas žydėjimas, maži žiedai arba jų nebuvimas, kartu su normaliu ar net vešliu lapų augimu, dažniausiai rodo arba fosforo trūkumą, arba azoto perteklių. Tai yra dažniausia problema, su kuria susiduria vilkdalgių augintojai. Tokiu atveju reikėtų nustoti tręšti azoto trąšomis ir pavasarį bei po žydėjimo naudoti trąšas su dideliu fosforo kiekiu (pvz., superfosfatą, kaulamilčius). Taip pat įsitikinkite, kad augalai gauna pakankamai saulės ir nėra pasodinti per giliai.
Lapų kraštų džiūvimas ir rudavimas gali signalizuoti apie kalio trūkumą. Kalio trūkumas taip pat silpnina bendrą augalo imunitetą, todėl jis tampa jautresnis ligoms. Tokiu atveju padėtų tręšimas kalio sulfatu arba medžio pelenais. Geležies trūkumas (chlorozė) pasireiškia jaunų lapų gyslų pageltimu, pačioms gysloms liekant žalioms. Tai dažniau pasitaiko per daug šarminėje dirvoje.
Azoto perteklius, kaip jau ne kartą minėta, yra didžiausias vilkdalgių priešas. Jo požymiai – labai vešlūs, tamsiai žali, minkšti lapai, kurie linkę išgulti, ir labai menkas arba jokio žydėjimo. Tokie augalai yra labai jautrūs šakniastiebių puviniui ir kitoms ligoms. Jei susidūrėte su šia problema, kelis sezonus visiškai netręškite azoto trąšomis, o tręškite tik fosforu ir kaliu. Taip pat galite į dirvą įmaišyti šiek tiek pjuvenų, kurios skaidydamosi sunaudoja dirvožemio azotą.
