Mėlynasis vilkdalgis yra vienas iš tų augalų, kurie savo karališka išvaizda ir spalvų įvairove gali papuošti bet kurį gėlyną. Norint, kad šios gėlės kasmet džiugintų gausiu žydėjimu, labai svarbu žinoti pagrindinius jų sodinimo ir dauginimo principus. Teisingai parinkta vieta, tinkamas dirvožemio paruošimas ir teisingas sodinimo gylis yra esminiai veiksniai, lemiantys sėkmingą augalo prigijimą ir tolimesnį augimą. Laikui bėgant, vilkdalgių kerai sutankėja, todėl periodiškas jų atnaujinimas ir dauginimas tampa būtinas ne tik norint išsaugoti veislės dekoratyvumą, bet ir norint padauginti savo mėgstamų gėlių kolekciją. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kaip ir kada geriausia sodinti bei dauginti mėlynuosius vilkdalgius, kad jūsų sodas taptų dar įspūdingesnis.
Geriausias laikas sodinti ir persodinti barzdotuosius vilkdalgius yra vasaros pabaiga, maždaug 6-8 savaitės po žydėjimo, paprastai nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Šiuo laikotarpiu augalas yra ramybės būsenoje, tačiau dar yra pakankamai laiko iki šalnų, kad spėtų gerai įsišaknyti naujoje vietoje. Per anksti pasodinti augalai gali pradėti leisti naujus ūglius, kurie nespės subręsti ir nušals žiemą. Per vėlai pasodinti vilkdalgiai nespės suformuoti tvirtos šaknų sistemos ir gali iššalti. Nors konteineriuose augintus vilkdalgius galima sodinti ir pavasarį, vasaros pabaiga laikoma optimaliu laiku.
Sėkmingam vilkdalgių auginimui itin svarbus tinkamas dirvožemio paruošimas. Šie augalai reikalauja gerai drenuotos, purios ir derlingos dirvos. Sunkus molis ar nuolat drėgna vieta jiems visiškai netinka, nes tai skatina šakniastiebių puvinį. Prieš sodinant, numatytą plotą reikia giliai sukasti, pašalinti visas piktžoles ir jų šaknis. Jei dirvožemis sunkus, jį būtina pagerinti įmaišant stambaus smėlio, perlito arba smulkios skaldos, kad pagerėtų vandens pralaidumas. Taip pat naudinga įterpti gerai perpuvusio komposto ar kitų organinių medžiagų, kurios praturtins dirvą maistinėmis medžiagomis.
Prieš sodinimą svarbu tinkamai paruošti ir pačius sodmenis. Vilkdalgių šakniastiebiai dažnai parduodami su apkarpytais lapais ir šaknimis. Prieš sodinant, apžiūrėkite šakniastiebį – jis turi būti kietas, tvirtas, be jokių minkštų ar puvinio pažeistų vietų. Jei tokių yra, jas reikia aštriu peiliu išpjauti iki sveikos vietos, o pjūvį dezinfekuoti medžio anglies milteliais ar fungicidu. Lapus rekomenduojama patrumpinti iki 10-15 cm ilgio – tai sumažina drėgmės garavimą ir padeda augalui lengviau prigyti, nukreipiant energiją į šaknų sistemos formavimą. Šaknis taip pat galima šiek tiek patrumpinti.
Sodinimo technika
Teisinga sodinimo technika yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių vilkdalgių sėkmę. Didžiausia klaida, kurią daro daugelis sodininkų, yra per gilus sodinimas. Barzdotųjų vilkdalgių šakniastiebiai turi būti pasodinti labai sekliai, kad jų viršutinė dalis būtų šiek tiek matoma dirvos paviršiuje arba vos pridengta plonu žemės sluoksniu. Saulės spinduliai, šildantys šakniastiebį, yra būtini žiedinių pumpurų formavimuisi ir apsaugo nuo puvinių. Per giliai pasodinti vilkdalgiai gali auginti daug lapų, bet nežydėti.
Sodinant iškasama negili duobutė, kurios viduryje suformuojamas nedidelis kauburėlis. Šakniastiebis uždedamas ant šio kauburėlio viršaus, o šaknys atsargiai paskleidžiamos į šonus ir žemyn. Tuomet duobutė užpilama žemėmis, švelniai apspaudžiant dirvą aplink šaknis, kad neliktų oro tarpų. Pasodinus, šakniastiebio viršus turi likti dirvos paviršiaus lygyje arba šiek tiek aukščiau. Teisingai pasodintas vilkdalgis turi tvirtai laikytis žemėje ir nejudėti.
Pasodinus augalą, jį būtina gausiai palaistyti. Tai padeda žemei geriau priglusti prie šaknų ir užtikrina pradinį drėgmės kiekį, reikalingą įsišaknijimui. Tolesnis laistymas priklauso nuo oro sąlygų. Pirmąsias kelias savaites po pasodinimo svarbu palaikyti nuolatinę, bet saikingą dirvos drėgmę, kol augalas pradės leisti naujas šaknis. Tačiau svarbu neperlaistyti, nes tai gali išprovokuoti puvinį. Kai augalas prigyja ir pradeda augti, laistymą galima retinti.
Sodinant kelis vilkdalgius vienoje vietoje, svarbu palikti pakankamus atstumus tarp jų. Atstumai priklauso nuo veislės aukščio: žemaūgėms veislėms pakanka 15-20 cm, vidutinio aukščio – 30-40 cm, o aukštaūgėms – 40-60 cm atstumo. Tinkami atstumai užtikrina gerą oro cirkuliaciją tarp augalų, o tai mažina ligų riziką ir leidžia kiekvienam kerui gauti pakankamai saulės šviesos. Be to, palikus pakankamai erdvės, vilkdalgiai galės netrukdomai augti ir plėstis kelis metus, kol prireiks juos vėl persodinti.
Dauginimas dalijant kerą
Dauginimas dalijant kerą yra pagrindinis ir efektyviausias barzdotųjų vilkdalgių dauginimo būdas. Šią procedūrą rekomenduojama atlikti kas 3-5 metus, kai pastebima, kad keras tapo per tankus, augalo centras išpliko, o žydėjimas susilpnėjo. Geriausias laikas dalijimui, kaip ir sodinimui, yra vasaros vidurys arba pabaiga (liepos-rugpjūčio mėnesiai), praėjus maždaug mėnesiui po žydėjimo. Šiuo metu augalas yra ramybės stadijoje ir lengviausiai pakelia persodinimą.
Pirmiausia, visą kerą reikia atsargiai iškasti sodo šakėmis, stengiantis kuo mažiau pažeisti šaknis. Iškastą kerą reikia nupurtyti nuo žemių pertekliaus, o jei dirva labai prilipusi, galima atsargiai nuplauti vandens srove. Tai leis geriau matyti šakniastiebių struktūrą ir pasirinkti tinkamas vietas dalijimui. Senas, sumedėjusias ir negyvybingas šakniastiebio dalis, kurios paprastai būna kero centre, reikia išmesti. Dauginimui naudojamos tik jaunos, sveikos ir tvirtos šakniastiebio dalys, esančios kero pakraščiuose.
Paruoštą kerą reikia padalinti į mažesnes dalis. Tai galima padaryti rankomis, laužiant šakniastiebius ties natūraliomis jungtimis, arba naudojant aštrų, švarų peilį. Kiekviena atskirta dalis (vadinama „rizoma”) turi turėti bent vieną lapų vėduoklę ir gerai išsivysčiusią, sveiką šaknų sistemą. Pjūvių vietas rekomenduojama apibarstyti medžio anglies milteliais arba apdoroti fungicido tirpalu, kad būtų išvengta infekcijų. Prieš sodinant, lapus reikėtų patrumpinti iki maždaug 10-15 cm aukščio, o per ilgas ar pažeistas šaknis apkarpyti.
Paruoštas rizomas reikia sodinti į iš anksto paruoštą vietą, laikantis tų pačių taisyklių kaip ir sodinant naujus augalus. Svarbiausia – nesodinti per giliai, paliekant šakniastiebio viršų matomą. Pasodinus gausiai palaistyti. Dalijimas ne tik leidžia padauginti turimus augalus, bet ir atjaunina senus kerus, skatina gausesnį žydėjimą ir padeda išvengti ligų, kurios dažnai kaupiasi senuose, tankiuose sąžalynuose. Reguliariai atliekamas dalijimas yra būtina vilkdalgių ilgaamžiškumo ir dekoratyvumo sąlyga.
Dauginimas sėklomis
Nors vilkdalgių dauginimas sėklomis yra įmanomas, jis nėra populiarus tarp sodininkų mėgėjų, nes yra ilgas ir sudėtingas procesas. Be to, iš sėklų išauginti augalai nepaveldi motininio augalo veislės savybių, todėl žiedų spalva, forma ir dydis gali labai skirtis. Dėl genetinės įvairovės šis metodas dažniausiai naudojamas selekcininkų, siekiančių išvesti naujas vilkdalgių veisles. Tačiau jei norite paeksperimentuoti, tai gali būti įdomi patirtis.
Sėklos renkamos iš gerai subrendusių sėklų dėžučių rudenį, kai jos pradeda džiūti ir skilti. Svarbu leisti sėkloms visiškai subręsti ant augalo. Surinktas sėklas reikia išvalyti ir išdžiovinti. Vilkdalgių sėkloms reikalinga stratifikacija – šaltas ir drėgnas periodas, kuris nutraukia jų ramybės būseną ir skatina dygimą. Paprasčiausias būdas tai padaryti – pasėti sėklas rudenį tiesiai į lysvę lauke. Per žiemą jos natūraliai praeis stratifikacijos procesą ir sudygs pavasarį.
Sėklas reikia sėti į gerai paruoštą, purią ir derlingą dirvą, maždaug 1-2 cm gyliu. Sėjos vietą svarbu pažymėti, kad pavasarį neatpažintumėte daigų kaip piktžolių. Dygimas gali būti netolygus ir trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Kai kurie daigai gali pasirodyti tik po metų. Sudygusius daigelius reikia prižiūrėti – reguliariai laistyti, ravėti ir saugoti nuo kenkėjų. Sėjinukai auga labai lėtai.
Iš sėklų išauginti vilkdalgiai pirmą kartą pražysta tik po 2-3 metų, kartais net vėliau. Per šį laiką juos reikia auginti atskiroje lysvėje, reguliariai tręšti ir prižiūrėti. Tik pamačius pirmuosius žiedus galima įvertinti selekcijos rezultatus. Dauguma augalų greičiausiai bus mažiau dekoratyvūs nei motininis augalas, tačiau kartais gali pasitaikyti ir labai įdomių bei unikalių egzempliorių. Dėl šios priežasties sėklinis dauginimas yra labiau skirtas entuziastams ir profesionalams.
Jaunų augalų priežiūra po pasodinimo
Tinkama jaunų, ką tik pasodintų vilkdalgių priežiūra yra lemiamas veiksnys, užtikrinantis gerą jų prigijimą ir sėkmingą žiemojimą. Svarbiausias uždavinys po pasodinimo – palaikyti optimalią dirvožemio drėgmę. Pirmąsias kelias savaites dirva turi būti nuolat šiek tiek drėgna, bet ne šlapia. Tai skatina naujų šaknų augimą. Geriausia laistyti rečiau, bet gausiau, kad sudrėktų gilesni dirvožemio sluoksniai. Reikia vengti dažno ir paviršutiniško laistymo.
Pirmąjį sezoną po pasodinimo jaunų vilkdalgių tręšti paprastai nereikia, ypač jei jie buvo pasodinti į gerai paruoštą, derlingą dirvą. Perteklinės trąšos, ypač azotas, gali labiau pakenkti nei padėti, skatindamos silpnų ūglių augimą vietoj stiprios šaknų sistemos formavimosi. Pirmą kartą tręšti reikėtų kitą pavasarį, kai augalai jau bus gerai įsišakniję ir pradės aktyviai augti. Tuomet tinka standartinės vilkdalgiams skirtos trąšos su mažu azoto kiekiu.
Labai svarbu reguliariai ravėti plotą aplink jaunus vilkdalgius. Piktžolės ne tik konkuruoja dėl vandens ir maistinių medžiagų, bet ir gali užgožti jaunus augalus, atimdamos iš jų taip reikalingą saulės šviesą. Ravėti reikia atsargiai, stengiantis nepažeisti arti paviršiaus esančių šakniastiebių ir jaunų šaknelių. Dirvos purenimas taip pat naudingas, nes pagerina aeraciją, tačiau tai daryti reikia labai sekliai.
Pasiruošimas pirmajai žiemai yra ypač svarbus. Rudenį pasodintus vilkdalgius rekomenduojama lengvai pamulčiuoti, kad būtų apsaugoti nuo iššalimo ir staigių temperatūros pokyčių. Tam tinka sausos durpės, pjuvenos, eglių šakos ar sausi lapai. Mulčio sluoksnis neturėtų būti storas, ir svarbiausia – neužberti paties šakniastiebio, kad jis nepūtų. Pavasarį, nutirpus sniegui ir praėjus šalnų pavojui, mulčią reikia atsargiai nuimti. Tinkamai prižiūrimi jauni augalai greitai sustiprės ir jau kitais metais gali pradžiuginti pirmaisiais žiedais.
