Siekiant išauginti sveikus, gausiai derančius svarainius ir džiaugtis dideliais bei kokybiškais vaisiais, būtina užtikrinti, kad augalas gautų visas jam reikalingas maistines medžiagas. Tinkamai subalansuotas tręšimas yra vienas iš esminių sėkmingos svarainių priežiūros elementų, tiesiogiai veikiantis augimą, atsparumą ligoms ir derlingumą. Svarainių maistinių medžiagų poreikis kinta priklausomai nuo augalo amžiaus, dirvožemio tipo ir vegetacijos fazės. Supratimas, kada, kuo ir kaip tręšti, leidžia maksimaliai išnaudoti augalo potencialą ir išvengti problemų, susijusių su maisto medžiagų trūkumu ar pertekliumi. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime pagrindinių maistinių elementų svarbą, tręšimo planą ir organinių bei mineralinių trąšų naudojimo ypatumus.
Svarainiams, kaip ir kitiems sodo augalams, svarbiausi yra trys makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – lapų, stiebų ir ūglių vystymąsi. Jo ypač reikia pavasarį, vegetacijos pradžioje. Fosforas yra būtinas šaknų sistemos vystymuisi, žiedinių pumpurų formavimuisi, žydėjimui ir vaisių mezgimui. Kalis atlieka daugybę funkcijų: stiprina augalo audinius, didina atsparumą šalčiui, sausrai ir ligoms, gerina vaisių kokybę, skonį ir saugojimosi savybes. Be šių pagrindinių elementų, svarainiams taip pat reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip kalcis, magnis, siera, geležis, boras, manganas, cinkas ir varis, nors ir mažesniais kiekiais.
Maistinių medžiagų poreikis labiausiai priklauso nuo dirvožemio derlingumo. Prieš pradedant tręšimo programą, rekomenduojama atlikti dirvožemio tyrimus, kurie tiksliai parodys, kokių elementų trūksta. Jei dirvožemis yra derlingas, humusingas ir gerai paruoštas prieš sodinimą, pirmaisiais metais jauniems augalams papildomo tręšimo gali ir neprireikti. Tačiau vėlesniais metais, augalui augant ir pradedant derėti, maistinių medžiagų atsargos dirvožemyje išsenka, todėl jas būtina papildyti reguliariu tręšimu.
Tręšimo laikas ir trąšų tipas priklauso nuo sezono. Pavasarį, vegetacijos pradžioje, svarbiausias yra azotas, skatinantis augimą. Vasarą, vaisių augimo metu, padidėja kalio ir fosforo poreikis. Vėlyvą vasarą ir rudenį reikėtų vengti azoto trąšų, kurios skatina vėlyvą ūglių augimą, nespėjantį sumedėti iki žiemos. Rudenį geriausia naudoti fosforo ir kalio trąšas, kurios stiprina augalą ir padeda jam pasiruošti žiemai. Taip pat rudenį į dirvą įterpiamos organinės trąšos.
Pavasarinis tręšimas
Pavasarinis tręšimas yra pats svarbiausias, nes jo metu augalas gauna impulsą aktyviam augimui po žiemos ramybės periodo. Geriausias laikas tręšti – ankstyvas pavasaris, kai dirva jau atitirpusi, bet dar nepradėję sprogti pumpurai. Šiuo laikotarpiu svarainiams labiausiai reikia azoto. Galima naudoti tiek organines, tiek mineralines azoto trąšas. Iš mineralinių trąšų tinka amonio salietra arba karbamidas (šlapalas). Trąšos beriamos aplink medelį, pomedžio plote, ir atsargiai įterpiamos į viršutinį dirvožemio sluoksnį, stengiantis nepažeisti šaknų.
Efektyvu naudoti kompleksines mineralines trąšas, kuriose be azoto yra ir fosforo bei kalio (pvz., NPK trąšos). Jų sudėtis būna subalansuota pavasariniam tręšimui, skatinančiam tiek augimą, tiek žiedinių pumpurų formavimąsi. Tręšimo norma priklauso nuo augalo amžiaus, dydžio ir dirvožemio derlingumo. Visada svarbu laikytis trąšų gamintojo rekomendacijų, nes per didelis trąšų kiekis, ypač azoto, gali būti žalingas: augalas pernelyg vešliai augs, formuos mažiau žiedų, o jo audiniai bus jautresni ligoms ir kenkėjams.
Jei rudenį nebuvo įterpta organinių trąšų, pavasarį galima mulčiuoti pomedį gerai perpuvusiu mėšlu ar kompostu. Šios organinės medžiagos ne tik aprūpins augalą maistinėmis medžiagomis palaipsniui, per visą sezoną, bet ir pagerins dirvožemio struktūrą, sulaikys drėgmę. Tai yra ypač naudinga jauniems augalams. Prieš tręšiant mineralinėmis trąšomis, dirvą rekomenduojama palaistyti, kad trąšos geriau ištirptų ir nepakenktų šaknims.
Antrasis tręšimas gali būti atliekamas po žydėjimo, kai pradeda formuotis vaisių užuomazgos. Šiuo metu augalui reikia papildomų maistinių medžiagų, ypač fosforo ir kalio, kad išlaikytų kuo daugiau užuomazgų ir užtikrintų gerą vaisių augimą. Galima naudoti skystas kompleksines trąšas, laistant augalą, arba įterpti į dirvą kalio sulfato ir superfosfato. Šis papildomas tręšimas ypač svarbus gausiai derantiems medžiams.
Vasarinis ir rudeninis tręšimas
Vasaros metu, ypač birželio-liepos mėnesiais, kai vaisiai intensyviai auga, svarainiams labai svarbus kalis. Šis elementas atsakingas už cukrų kaupimąsi vaisiuose, jų spalvą, skonį ir atsparumą transportavimui bei saugojimui. Kalio trūkumą galima kompensuoti laistant augalą medžio pelenų užpilu (1 stiklinė pelenų 10 litrų vandens) arba naudojant mineralines kalio trąšas, kuriose nėra chloro (pvz., kalio sulfatą). Taip pat vasarą galima atlikti papildomą tręšimą per lapus, purškiant augalą silpnos koncentracijos kompleksinių trąšų su mikroelementais tirpalu.
Tręšimas per lapus yra greitas būdas aprūpinti augalą reikalingomis medžiagomis, ypač kai pastebimi akivaizdūs jų trūkumo požymiai (pvz., lapų chlorozė dėl geležies trūkumo). Maistinės medžiagos per lapus pasisavinamos daug greičiau nei per šaknis. Tokiam tręšimui naudojami specialūs, tam skirti tirpalai, griežtai laikantis nurodytos koncentracijos, kad nenudegintumėte lapų. Purkšti geriausia vakare arba apsiniaukusią dieną. Tačiau svarbu atminti, kad tręšimas per lapus nepakeičia pagrindinio tręšimo per šaknis, o tik jį papildo.
Vasaros pabaigoje ir rudenį tręšimas azoto trąšomis yra nutraukiamas. Šiuo laikotarpiu augalas ruošiasi ramybės periodui, o azotas skatintų naujų ūglių augimą, kurie nespėtų subręsti ir sumedėti iki žiemos, todėl neišvengiamai apšaltų. Rudenį, nuėmus derlių, ateina laikas fosforo ir kalio trąšoms. Jos stiprina šaknų sistemą, didina augalo atsparumą šalčiui ir padeda sukaupti maistinių medžiagų atsargas kitų metų vegetacijai. Trąšos įterpiamos į dirvą perkasus pomedį.
Ruduo yra geriausias laikas tręšti organinėmis trąšomis. Aplink medį tolygiai paskleidžiamas perpuvęs mėšlas, kompostas ar durpės ir negiliai įkasama į žemę. Per žiemą organinės medžiagos pamažu irs, gerindamos dirvožemio struktūrą ir praturtindamos jį maistinėmis medžiagomis, kurios taps prieinamos augalui pavasarį. Tai yra ilgalaikė investicija į dirvožemio derlingumą ir augalo sveikatą.
Organinių trąšų naudojimas
Organinės trąšos yra nepakeičiamas elementas tvariame sode. Jos ne tik aprūpina svarainius visais būtinais makro ir mikroelementais, bet ir gerina fizines bei biologines dirvožemio savybes. Geriausiai žinoma ir naudojama organinė trąša yra perpuvęs mėšlas. Jame gausu azoto, fosforo, kalio ir kitų elementų. Svarbu naudoti tik gerai perpuvusį mėšlą, nes šviežias gali nudeginti augalų šaknis. Mėšlas įterpiamas rudenį, maždaug kas 2-3 metus.
Kompostas yra dar viena puiki organinė trąša, kurią galima pasigaminti patiems iš sodo ir virtuvės atliekų. Jis yra turtingas humusu, gerina dirvožemio struktūrą, didina jo imlumą drėgmei ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Kompostu galima tręšti tiek rudenį, įkasant jį į pomedžio dirvą, tiek pavasarį, naudojant jį kaip mulčią. Mulčiavimas kompostu ne tik tręšia, bet ir apsaugo dirvą nuo išdžiūvimo bei slopina piktžolių augimą.
Medžio pelenai yra vertingas kalio ir fosforo, taip pat kalcio ir kitų mikroelementų šaltinis. Jie taip pat mažina dirvožemio rūgštingumą. Pelenus galima berti į pomedžio zoną pavasarį arba vasarą, prieš lietų ar laistymą, arba naudoti jų vandeninį užpilą laistymui. Tačiau reikėtų būti atsargiems ir nenaudoti pelenų per daug, ypač jei dirvožemis yra artimas neutraliam ar šarminis, kad per daug nepakeltumėte pH lygio.
Žalioji trąša (sideratai) – tai dar vienas būdas praturtinti dirvožemį organinėmis medžiagomis ir azotu. Pavasarį ar vasaros pabaigoje aplink svarainius galima pasėti greitai augančių augalų, tokių kaip garstyčios, grikiai, lubinai ar vikių-avižų mišinys. Prieš žydėjimą šie augalai nupjaunami ir įkasami į dirvą. Jų žalioji masė greitai suyra, praturtindama dirvą organika ir pagerindama jos struktūrą. Tai ypač naudinga jaunuose soduose, kol medeliai dar maži.
Maisto medžiagų trūkumo požymiai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku pastebėti maistinių medžiagų trūkumo simptomus ir imtis atitinkamų priemonių. Azoto trūkumą išduoda lėtas augimas, smulkūs, blyškiai žali ar gelsvi lapai, ypač apatinėje augalo dalyje. Augalas atrodo nusilpęs, derlius būna menkas. Tokiu atveju reikia patręšti greitai veikiančiomis azoto trąšomis, pavyzdžiui, amonio salietra, arba palaistyti srutų tirpalu.
Fosforo trūkumas pasireiškia tamsiai žalia, kartais su purpuriniu ar bronziniu atspalviu lapų spalva. Lapai būna smulkūs, augimas sulėtėja, vėluoja žydėjimas ir vaisių brendimas. Šaknų sistema vystosi silpnai. Pastebėjus šiuos simptomus, augalą reikėtų patręšti superfosfatu arba kompleksinėmis trąšomis, kuriose didesnis fosforo kiekis. Fosforas dirvožemyje yra mažai judrus, todėl geriausia jį įterpti kuo arčiau šaknų.
Kalio trūkumas dažniausiai matomas ant senesnių lapų. Jų kraštai pagelsta, vėliau paruduoja ir nudžiūsta, lyg būtų apdeginti. Vaisiai būna smulkūs, prasto skonio, prastai laikosi. Augalas tampa mažiau atsparus šalčiui ir ligoms. Tręšiama kalio sulfatu, kalimagnezija arba medžio pelenais. Taip pat svarbu stebėti mikroelementų trūkumo požymius.
Labiausiai paplitusi problema, ypač šarminiuose dirvožemiuose, yra geležies trūkumas, sukeliantis chlorozę. Jauni lapai pagelsta, o gyslos lieka žalios. Esant stipriam trūkumui, visas lapas gali tapti beveik baltas. Tokiu atveju greičiausią pagalbą suteikia purškimas geležies chelato tirpalu per lapus. Norint išspręsti problemą iš esmės, reikia rūgštinti dirvožemį, pavyzdžiui, mulčiuojant jį spygliuočių pjuvenomis, durpėmis arba naudojant specialias fiziologiškai rūgščias trąšas.
