Nors serenčiai yra laikomi vienais atspariausių ir mažiausiai priežiūros reikalaujančių sodo augalų, kartais ir juos gali užpulti įvairios ligos bei kenkėjai. Dėl savo specifinio, aštraus kvapo ir šaknyse išskiriamų medžiagų, serenčiai natūraliai atbaido daugelį kenkėjų, pavyzdžiui, nematodus, todėl dažnai sodinami daržuose kaip augalai-sargybiniai. Tačiau net ir šis natūralus atsparumas negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos. Svarbu laiku atpažinti pirmuosius ligų ar kenkėjų pažeidimo požymius ir imtis tinkamų priemonių, kad problema neišplistų ir nepadarytų didelės žalos.
Dažniausiai serenčių problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų. Per tankus susodinimas, drėgmės perteklius, prasta oro cirkuliacija, pavėsis – visa tai silpnina augalus ir sudaro palankias sąlygas vystytis grybelinėms ligoms. Sveikas ir stiprus augalas, augantis jam tinkamoje vietoje, yra kur kas atsparesnis bet kokiems neigiamiems veiksniams. Todėl geriausia apsauga yra prevencija: tinkamas vietos parinkimas, teisingas laistymas ir bendra sodo higiena.
Kovojant su ligomis ir kenkėjais, pirmenybę visada reikėtų teikti biologinėms ir mechaninėms priemonėms, o cheminius pesticidus naudoti tik kraštutiniu atveju, kai kiti metodai neveiksmingi. Reguliarus augalų apžiūrėjimas leidžia pastebėti problemą ankstyvoje stadijoje, kai ją dar galima lengvai sukontroliuoti. Pašalinus kelis pažeistus lapus ar nurinkus pirmuosius kenkėjus, dažnai galima sustabdyti jų plitimą be jokios chemijos.
Šiame straipsnyje išsamiau aptarsime dažniausiai pasitaikančias serenčių ligas, tokias kaip miltligė, pilkasis kekeras ar šaknų puvinys, ir kenkėjus, pavyzdžiui, amarus, voratinklines erkes ar šliužus. Pateiksime patarimų, kaip atpažinti pažeidimus, kokių prevencinių priemonių imtis ir kaip efektyviai kovoti su jau iškilusiomis problemomis, pasitelkiant tiek liaudiškas, tiek modernesnes augalų apsaugos priemones.
Grybelinės ligos ir jų prevencija
Viena dažniausių ligų, puolančių serenčius, ypač drėgną ir vėsią vasarą, yra miltligė. Ji pasireiškia baltu, miltuotu apnašu ant lapų, stiebų ir kartais net žiedų. Iš pradžių atsiranda pavienės dėmės, kurios vėliau susilieja ir padengia visą lapo paviršių. Stipriai pažeisti lapai pagelsta, deformuojasi ir nudžiūsta. Miltligė ne tik gadina estetinį augalo vaizdą, bet ir sutrikdo fotosintezę, silpnina augalą ir mažina jo žydėjimą. Liga plinta per orą, ypač esant dideliems dienos ir nakties temperatūrų skirtumams.
Kita pavojinga grybelinė liga, ypač klestinti lietingu oru, yra pilkasis kekeras (botrytis). Dažniausiai ji pažeidžia žiedus ir pumpurus. Ant jų atsiranda rudos, vandeningos dėmės, kurios greitai plečiasi, o drėgnu oru pasidengia pilku, puriu pelėsio apnašu. Liga gali pažeisti ir stiebus bei lapus, sukeldama jų puvimą. Pilkasis kekeras ypač greitai plinta per tankiai susodintuose, prastai vėdinamuose gėlynuose. Pažeistos augalo dalys tampa infekcijos šaltiniu.
Šaknų puvinys yra dar viena rimta problema, kylanti dėl perlaistymo ir prasto dirvožemio drenažo. Kai šaknys nuolat būna užmirkusioje žemėje, joms trūksta deguonies ir jas apninka dirvožemyje gyvenantys patogeniniai grybai. Augalas pradeda vysti, jo apatiniai lapai gelsta, nors dirva yra drėgna. Išrovus tokį augalą, matyti pajuodusios, suminkštėjusios ir nemalonaus kvapo šaknys. Išgelbėti stipriai pažeistą augalą dažniausiai būna nebeįmanoma.
Geriausia prevencija nuo visų šių grybelinių ligų yra tinkamų auginimo sąlygų sudarymas. Svarbu sodinti serenčius saulėtoje, gerai vėdinamoje vietoje, laikantis rekomenduojamų atstumų tarp augalų. Laistyti reikia saikingai, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistus lapus ar žiedus reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti. Esant didesniam išplitimui, galima naudoti fungicidus, tačiau pirmenybę reikėtų teikti biologiniams preparatams, pavyzdžiui, asiūklio ar dilgėlių nuovirams, kurie stiprina augalų atsparumą.
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai
Nors serenčių kvapas atbaido daugelį kenkėjų, kai kurie visgi sugeba jiems pakenkti. Vienas iš tokių yra amarai. Šie smulkūs, dažniausiai žali ar juodi vabzdžiai kolonijomis apspinta jaunus ūglius, lapų apačią ir pumpurus. Siurbdami augalo sultis, jie silpnina augalą, deformuoja lapus ir žiedus. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Kovoti su amarais galima mechaniškai, nuplaunant juos stipria vandens srove, arba purškiant ūkiško muilo, česnako ar dilgėlių tirpalu.
Karštu ir sausu oru serenčius gali užpulti voratinklinės erkės. Tai labai smulkūs, plika akimi sunkiai įmatomi voragyviai, kurie taip pat siurbia augalų sultis. Pažeidimo požymiai – ant lapų atsiranda smulkūs, gelsvi taškeliai, vėliau lapai pagelsta, džiūsta, o tarp lapų ir stiebų galima pastebėti plonytį voratinklį. Voratinklinės erkės ypač mėgsta sausą orą, todėl viena iš prevencijos priemonių – reguliarus augalų apipurškimas vandeniu. Kovai su erkėmis taip pat tinka muilo tirpalas arba specialūs akaricidai.
Šliužai ir sraigės taip pat gali pridaryti žalos, ypač jauniems serenčių daigams. Drėgnu oru, dažniausiai naktį, jie išgraužia skyles lapuose ir žieduose, palikdami blizgių gleivių pėdsakus. Kovoti su jais galima renkant rankomis, įrengiant įvairias gaudykles (pvz., indelius su alumi) arba barstant aplink augalus pelenus, smulkintus kiaušinių lukštus ar specialias granules nuo šliužų. Svarbu palaikyti tvarką gėlyne, nepalikti pūvančių augalų liekanų, kurios tampa slėptuvėmis šiems kenkėjams.
Kartais serenčius gali pažeisti ir tripsai ar baltasparniai, ypač auginant juos šiltnamiuose ar balkonuose. Tai smulkūs, sultis siurbiantys vabzdžiai, kuriuos sunku kontroliuoti. Pastebėjus šiuos kenkėjus, galima naudoti lipnias geltonas gaudykles, kurios privilioja suaugusius vabzdžius. Esant dideliam antplūdžiui, gali prireikti insekticidų. Tačiau visada verta prisiminti, kad sveiki ir stiprūs augalai yra mažiau patrauklūs kenkėjams.
Integruota apsauga ir biologinės priemonės
Integruota augalų apsauga – tai sistema, kurioje pirmenybė teikiama natūraliems ir prevenciniams metodams, o cheminės priemonės naudojamos tik kaip paskutinė išeitis. Šios sistemos pagrindas – palankių sąlygų augalams ir nepalankių sąlygų ligoms bei kenkėjams sudarymas. Tai apima tinkamos veislės pasirinkimą, sėjomainą, subalansuotą tręšimą, tinkamą laistymą ir piktžolių kontrolę. Serenčių atveju, pats jų auginimas jau yra integruotos apsaugos dalis, nes jie atbaido dirvožemio kenkėjus.
Vienas iš integruotos apsaugos elementų yra naudingųjų vabzdžių pritraukimas į sodą. Boružės, auksaakės, žiedmusės – tai natūralūs amarų ir kitų smulkių kenkėjų priešai. Norint juos privilioti, sode reikėtų auginti įvairių, nektarą kaupiančių augalų, pavyzdžiui, krapų, kmynų, medetkų. Taip pat svarbu vengti plataus spektro insekticidų, kurie naikina ne tik kenkėjus, bet ir naudingąją fauną. Sukūrus biologinę įvairovę, sode nusistovi natūrali pusiausvyra ir kenkėjų antplūdžiai tampa retesni.
Yra daugybė liaudiškų ir biologinių priemonių, kurias galima naudoti kovai su ligomis ir kenkėjais. Pavyzdžiui, purškimas asiūklio nuoviru stiprina augalų ląstelių sieneles ir daro jas atsparesnes grybelinėms ligoms. Česnakų ar svogūnų lukštų antpilas pasižymi fungicidinėmis ir insekticidinėmis savybėmis, atbaido amarus ir kitus kenkėjus. Pieno ir vandens mišinys (santykiu 1:10) su keliais lašais jodo gali padėti kovoti su miltlige ankstyvoje stadijoje.
Parduotuvėse taip pat galima įsigyti įvairių biologinių preparatų, pagamintų naudingųjų mikroorganizmų ar augalinių ekstraktų pagrindu. Pavyzdžiui, produktai su Bacillus thuringiensis bakterija yra veiksmingi prieš įvairių drugių vikšrus. Neem (nimbamedžio) aliejaus pagrindu pagaminti preparatai veikia kaip insekticidas, fungicidas ir akaricidas, bet yra saugūs naudingiesiems vabzdžiams ir aplinkai. Naudojant šias priemones, galima efektyviai apsaugoti savo augalus, nedarant žalos gamtai.
Fiziologinės problemos ir jų sprendimas
Kartais serenčių problemos būna susijusios ne su ligomis ar kenkėjais, o su fiziologiniais sutrikimais, kuriuos sukelia netinkamos auginimo sąlygos ar maisto medžiagų disbalansas. Pavyzdžiui, jei serenčiai augina vešlius lapus, bet nežydi, tai dažniausiai yra per didelio azoto kiekio dirvožemyje pasekmė. Tokiu atveju reikia nutraukti tręšimą azoto trąšomis ir pereiti prie trąšų su didesniu fosforo ir kalio kiekiu.
Lapų pageltimas taip pat gali turėti įvairių priežasčių. Jei gelsta apatiniai, senesni lapai, tai gali būti natūralus senėjimo procesas arba azoto trūkumas. Jei gelsta jauni, viršūniniai lapai, o gyslos lieka žalios, tai rodo geležies trūkumą (chlorozę), dažniausiai pasireiškiantį šarminėje dirvoje. Viso augalo pageltimas ir vytimas gali būti šaknų puvinio dėl perlaistymo simptomas. Svarbu teisingai diagnozuoti priežastį, kad būtų galima imtis tinkamų veiksmų.
Augalų išstypimas – dar viena dažna problema, ypač auginant daigus ant palangės. Kai daigams trūksta šviesos, jie tįsta į viršų, jų stiebai būna ploni ir silpni. Norint to išvengti, daigus reikia auginti kuo šviesesnėje vietoje arba naudoti papildomą apšvietimą fito lempomis. Jau ištįsusiems daigams galima padėti persodinant juos šiek tiek giliau, kad dalis stiebo atsidurtų po žeme ir išleistų papildomas šaknis.
Žiedpumpurių kritimas gali būti sukeltas staigių aplinkos sąlygų pokyčių, pavyzdžiui, didelių temperatūros svyravimų, skersvėjų ar drėgmės trūkumo. Tai dažniau pasitaiko augalams, auginamiems vazonuose. Norint to išvengti, reikia stengtis palaikyti kuo stabilesnes auginimo sąlygas, reguliariai laistyti ir saugoti augalus nuo streso. Sveikas, gerai prižiūrimas augalas yra kur kas atsparesnis visiems šiems fiziologiniams sutrikimams.
Sodo higiena ir prevencinės priemonės
Geriausias būdas išvengti daugelio ligų ir kenkėjų problemų yra nuolatinis sodo higienos palaikymas. Pirmiausia, svarbu reguliariai ravėti piktžoles. Jos ne tik konkuruoja su serenčiais dėl vandens, maisto ir šviesos, bet ir gali tapti ligų bei kenkėjų prieglobsčiu. Tvarkingas, išravėtas gėlynas yra ne tik gražesnis, bet ir sveikesnis. Taip pat svarbu reguliariai šalinti nužydėjusius žiedus ir pageltusius lapus, kad ant jų nesikauptų patogenai.
Rudenį, po pirmųjų šalnų, būtina pašalinti iš gėlyno visas augalų liekanas. Pūvančiuose stiebuose ir lapuose žiemoja daugelio ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai. Surinktas augalines liekanas galima kompostuoti tik tuo atveju, jei augalai buvo visiškai sveiki. Jei ant jų buvo ligų požymių, juos geriau sudeginti arba išmesti. Išvalius gėlyną, dirvą galima šiek tiek supurenti – tai padės sunaikinti dalį dirvoje žiemojančių kenkėjų.
Sėjomaina taip pat yra svarbi prevencinė priemonė, ypač darže. Nerekomenduojama kelerius metus iš eilės toje pačioje vietoje auginti tų pačių ar tai pačiai šeimai priklausančių augalų. Nors serenčiai yra naudingi dirvožemiui, nuolatinis jų auginimas vienoje vietoje gali prisidėti prie specifinių ligų sukėlėjų kaupimosi. Augalų kaitaliojimas padeda palaikyti sveikesnį dirvožemį.
Galiausiai, renkantis sėklas ar daigus, verta atkreipti dėmesį į veislės atsparumą ligoms. Selekcininkai nuolat kuria naujas veisles, kurios yra genetiškai atsparesnės miltligei, fuzariozei ar kitoms dažnoms ligoms. Nors tokios sėklos gali būti šiek tiek brangesnės, investicija atsiperka, nes ateityje reikės mažiau pastangų ir lėšų augalų apsaugai. Sveika pradžia yra pusė darbo, siekiant turėti gražų ir sveiką serenčių gėlyną.
