Siekiant išauginti sveiką, stiprų ir gausiai žydintį siauralapį bijūną, būtina pasirūpinti ne tik tinkamu laistymu, bet ir subalansuota mityba. Nors šie augalai nėra itin reiklūs maistinėms medžiagoms, teisingas ir laiku atliktas tręšimas gali ženkliai pagerinti žiedų dydį, spalvos intensyvumą ir bendrą augalo gyvybingumą. Supratimas apie tai, kokių elementų ir kada labiausiai reikia siauralapiam bijūnui, leis tau sukurti optimalią tręšimo programą, kuri užtikrins ilgalaikį ir įspūdingą rezultatą. Tinkamai pamaitintas augalas bus atsparesnis ligoms, kenkėjams ir nepalankioms oro sąlygoms.
Siauralapio bijūno mitybos poreikiai kinta priklausomai nuo jo vystymosi stadijos. Pagrindiniai elementai, būtini bet kuriam augalui, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Pavasarį, prasidėjus intensyviam augimui, augalui labiausiai reikia azoto, kuris skatina lapų ir ūglių augimą. Tačiau su azotu reikia elgtis atsargiai – jo perteklius gali paskatinti pernelyg vešlų lapų augimą žydėjimo sąskaita, o augalas taps jautresnis grybelinėms ligoms.
Fosforas yra ypač svarbus šaknų sistemos vystymuisi, žiedpumpurių formavimuisi ir gausiam žydėjimui. Jo poreikis didžiausias yra prieš žydėjimą ir jo metu. Pakankamas fosforo kiekis užtikrina didesnius ir ryškesnius žiedus. Šis elementas taip pat svarbus augalo energijos apykaitos procesuose.
Kalis atlieka daugybę svarbių funkcijų: stiprina augalo audinius, didina atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui, reguliuoja vandens apykaitą ląstelėse. Kalio poreikis ypač išauga antroje vasaros pusėje, kai augalas ruošiasi žiemai ir kaupia maistines medžiagas kitų metų augimui. Pakankamas kalio kiekis padeda augalui sėkmingai peržiemoti ir kitais metais suformuoti stiprius žiedinius pumpurus. Be šių makroelementų, bijūnams taip pat reikalingi mikroelementai, tokie kaip boras, manganas, geležis, kurių paprastai pakanka derlingoje sodo dirvoje.
Tręšimo laikas ir dažnumas
Teisingai pasirinktas tręšimo laikas yra ne mažiau svarbus nei pačių trąšų sudėtis. Pirmaisiais metais po pasodinimo, jei sodinimo duobė buvo gerai paruošta ir praturtinta organinėmis medžiagomis, papildomai tręšti bijūno nereikia. Augalas turi gerai įsišaknyti ir adaptuotis naujoje vietoje. Pernelyg ankstyvas ir gausus tręšimas gali pakenkti jaunai ir jautriai šaknų sistemai. Pirmą kartą tręšti rekomenduojama antraisiais metais po pasodinimo.
Subrendusius bijūnus per sezoną rekomenduojama tręšti tris kartus. Pirmasis tręšimas atliekamas anksti pavasarį, kai tik iš žemės pasirodo pirmieji raudoni ūgliai. Šiuo metu tinka kompleksinės mineralinės trąšos, kuriose yra subalansuotas azoto, fosforo ir kalio kiekis (pvz., NPK 10-10-10). Azotas paskatins greitą augimą, o fosforas ir kalis paruoš augalą žydėjimui.
Antrasis tręšimas atliekamas žiedpumpurių formavimosi stadijoje, maždaug 2-3 savaitės prieš žydėjimą. Šiam tręšimui reikėtų rinktis trąšas, kuriose dominuoja fosforas ir kalis, o azoto kiekis yra minimalus. Tai paskatins didesnių ir kokybiškesnių žiedų formavimąsi. Šiuo laikotarpiu galima naudoti superfosfatą ir kalio sulfatą arba specializuotas žydinčioms gėlėms skirtas trąšas.
Trečiasis, ir paskutinis, tręšimas atliekamas praėjus maždaug dviem savaitėms po žydėjimo. Šis tręšimas yra labai svarbus, nes jo metu augalas kaupia maistines medžiagas kitų metų sezonui. Šiam tręšimui vėlgi naudojamos trąšos su dideliu fosforo ir kalio kiekiu (pvz., NPK 5-15-15). Azoto trąšų antroje vasaros pusėje reikėtų visiškai vengti, nes jos skatina naujų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti iki žiemos ir nušals.
Mineralinės ir organinės trąšos
Siauralapių bijūnų tręšimui galima naudoti tiek mineralines, tiek organines trąšas, o geriausių rezultatų pasiekiama derinant abu tipus. Mineralinės trąšos yra greito poveikio, augalai lengvai ir greitai pasisavina jose esančias maistines medžiagas. Jos yra patogios naudoti, nes galima tiksliai dozuoti reikiamus elementus. Tręšiant mineralinėmis trąšomis, svarbu laikytis gamintojo nurodytų normų, nes per didelė koncentracija gali nudeginti šaknis. Trąšas geriausia išbarstyti aplink kerą (vengiant kontakto su stiebais) ir atsargiai įterpti į dirvą, o po to gausiai palaistyti.
Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, gerai perpuvęs mėšlas, biohumusas ar kaulų miltai, veikia lėčiau, tačiau jų poveikis yra ilgalaikis. Jos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina humuso kiekį, skatina mikroorganizmų veiklą. Organines trąšas geriausia įterpti rudenį, perkasinėjant dirvą aplink kerą. Taip pat kompostu ar durpėmis galima mulčiuoti augalą pavasarį – tai bus ne tik trąša, bet ir apsauga nuo piktžolių bei drėgmės išgaravimo.
Kaulų miltai yra puikus lėto veikimo fosforo šaltinis, kuris ypač naudingas bijūnams. Jų galima įberti į sodinimo duobę arba įterpti į dirvą aplink suaugusį kerą rudenį. Medžio pelenai yra geras kalio ir mikroelementų šaltinis, be to, jie mažina dirvožemio rūgštingumą, kas patinka bijūnams. Pelenus galima išbarstyti aplink kerą pavasarį arba po žydėjimo, tačiau nereikėtų jų naudoti kartu su azotinėmis trąšomis, nes vyksta cheminė reakcija, kurios metu prarandamas azotas.
Svarbu atsiminti, kad negalima naudoti šviežio mėšlo, nes jis gali nudeginti augalo šaknis ir yra įvairių ligų sukėlėjų šaltinis. Mėšlas turi būti gerai perpuvęs, birus ir tamsios spalvos. Derinant mineralines ir organines trąšas, galima pasiekti geriausią rezultatą: organika gerins dirvožemį, o mineralinės trąšos greitai patenkins augalo poreikius konkrečiose augimo fazėse.
Tręšimo technika ir klaidos
Teisinga tręšimo technika yra būtina, norint gauti naudos ir nepakenkti augalui. Trąšas visada reikėtų berti ant drėgnos dirvos. Tręšimas sausame dirvožemyje gali sukelti šaknų nudegimus. Todėl prieš tręšiant, jei dirva sausa, augalą reikia gerai palaistyti, o po tręšimo – dar kartą gausiai palieti, kad trąšos ištirptų ir pasiektų šaknų zoną.
Tiek sausas, tiek skystas trąšas reikia paskleisti aplink kerą, maždaug 15-20 cm atstumu nuo stiebų pagrindo. Negalima berti trąšų tiesiai ant kero centro ar stiebų, nes tai gali juos pažeisti. Išbarsčius sausas trąšas, jas reikėtų negiliai įterpti į dirvą, atsargiai ją supurenant. Tai padės maistinėms medžiagoms greičiau pasiekti šaknis ir apsaugos nuo jų išplovimo lietaus metu.
Viena iš dažniausių klaidų yra pertręšimas, ypač azotinėmis trąšomis. Pernelyg didelis azoto kiekis skatina vešlų, bet silpną lapų augimą, augalas tampa neatsparus ligoms, ypač pilkajam kekerui. Taip pat dėl azoto pertekliaus bijūnai gali visai nežydėti arba suformuoti labai mažai žiedų. Visada geriau yra šiek tiek nepakankamai patręšti, nei pertręšti. Svarbu laikytis taisyklės „mažiau yra daugiau”.
Kita klaida – netinkamas tręšimo laikas. Pavyzdžiui, tręšimas azotu vėlyvą vasarą ar rudenį yra ypač žalingas. Tai skatina augimą tuo metu, kai augalas jau turėtų ruoštis ramybės periodui. Nauji, nespėję subręsti ūgliai per žiemą nušąla, o tai eikvoja augalo energiją ir silpnina jį. Visada svarbu tręšimo planą derinti su augalo vegetacijos ciklu.
Specializuotos trąšos ir liaudiškos priemonės
Rinkoje galima rasti specializuotų trąšų, skirtų bijūnams ar kitoms žydinčioms gėlėms. Jų sudėtis paprastai yra subalansuota taip, kad atitiktų specifinius šių augalų poreikius, ypač didesnį fosforo ir kalio kiekį. Naudojant tokias trąšas, svarbu atidžiai perskaityti instrukciją ir laikytis nurodytų dozių. Specializuotos trąšos gali būti geras pasirinkimas pradedantiesiems sodininkams, nes sumažina klaidų riziką.
Be pramoninių trąšų, egzistuoja ir įvairios liaudiškos priemonės, kurias galima naudoti bijūnų mitybai pagerinti. Pavyzdžiui, duonos raugo tirpalas gali būti naudojamas kaip augimo stimuliatorius pavasarį. Duonos riekelės užpilamos vandeniu, rauginamos kelias dienas, o gautas skystis atskiedžiamas vandeniu ir naudojamas laistymui. Mielės, esančios duonoje, skatina dirvožemio mikroorganizmų veiklą.
Bananų žievės, kuriose gausu kalio, taip pat gali būti naudingos. Jas galima susmulkinti ir įkasti į žemę aplink bijūno kerą. Kiaušinių lukštai yra kalcio šaltinis, kuris taip pat naudingas augalams. Susmulkintus lukštus galima įmaišyti į dirvą. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad liaudiškų priemonių poveikis dažnai būna silpnesnis ir lėtesnis nei specializuotų trąšų, todėl jos turėtų būti naudojamos kaip papildoma, o ne pagrindinė tręšimo priemonė.
Galų gale, svarbiausias geros mitybos pagrindas yra sveika ir gyva dirva. Reguliarus dirvožemio gerinimas organinėmis medžiagomis – kompostu, perpuvusiu mėšlu – sukuria palankią terpę ne tik bijūnams, bet ir naudingiems dirvožemio mikroorganizmams. Šie mikroorganizmai padeda augalams geriau pasisavinti maistines medžiagas. Todėl holistinis požiūris į dirvožemio sveikatą yra pati geriausia ilgalaikė tręšimo strategija.
