Siekiant užauginti sveiką, vešlų ir gausiai žydintį plačialapį pelėžirnį, būtina ne tik užtikrinti tinkamą laistymą ir apšvietimą, bet ir aprūpinti jį visomis reikalingomis maistinėmis medžiagomis. Kaip ir dauguma daugiamečių, intensyviai augančių ir ilgai žydinčių augalų, plačialapis pelėžirnis per sezoną sunaudoja nemažai maisto medžiagų iš dirvožemio, todėl jo atsargas reikia reguliariai papildyti. Tinkamai subalansuotas tręšimas yra raktas į augalo gyvybingumą, atsparumą ligoms ir, žinoma, įspūdingą žiedų gausą. Supratimas, kokių elementų ir kada augalui labiausiai reikia, leis sudaryti efektyvų tręšimo planą, kuris maksimaliai atitiks augalo poreikius ir padės išvengti dažnų klaidų, tokių kaip pertręšimas ar netinkamų trąšų naudojimas. Šiame straipsnyje gilinsimės į pagrindinius plačialapio pelėžirnio mitybos poreikius ir aptarsime efektyviausias tręšimo strategijas.
Plačialapis pelėžirnis priklauso pupinių (Fabaceae) šeimai, kurios atstovai pasižymi unikalia savybe – gebėjimu fiksuoti atmosferos azotą. Ant jų šaknų gyvena gumbelinės bakterijos (Rhizobium), kurios azotą iš oro paverčia augalams prieinama forma. Dėl šios simbiozės pelėžirniai nėra itin reiklūs azoto trąšoms, o jų perteklius netgi gali būti žalingas, nes skatina vešlų lapijos augimą žydėjimo sąskaita. Todėl tręšiant šiuos augalus, svarbiausia yra aprūpinti juos fosforu (P) ir kaliu (K), kurie yra atsakingi už šaknų sistemos vystymąsi, žiedpumpurių formavimąsi ir bendrą augalo atsparumą.
Tręšimo planas turėtų būti pritaikytas prie augalo augimo ciklo. Pavasarį, vegetacijos pradžioje, kai augalui reikia daug energijos sparčiam augimui, tinka tręšimas subalansuotomis kompleksinėmis trąšomis arba organinėmis trąšomis. Vasarą, artėjant žydėjimui ir jo metu, dėmesys turėtų būti skiriamas fosforo ir kalio trąšoms, kurios skatina gausų ir ilgalaikį žydėjimą. Rudenį tręšti azoto trąšomis nerekomenduojama, tačiau kalio trąšos gali padėti augalui geriau pasiruošti žiemai ir padidinti jo atsparumą šalčiui.
Svarbu ne tik pasirinkti tinkamas trąšas, bet ir teisingai jas naudoti. Visada reikia laikytis gamintojo nurodytų normų, nes per didelė trąšų koncentracija gali nudeginti augalo šaknis ir padaryti daugiau žalos nei naudos. Tręšti reikėtų drėgną dirvą, geriausia po lietaus arba po laistymo, kad trąšos tolygiai pasiskirstytų ir greičiau pasiektų šaknis. Tiek organinės, tiek mineralinės trąšos turi savų privalumų, todėl geriausių rezultatų dažnai pasiekiama derinant abu šiuos tręšimo būdus.
Pagrindiniai maistinių medžiagų poreikiai
Norint suprasti, kaip teisingai tręšti plačialapį pelėžirnį, svarbu žinoti, kokią funkciją atlieka pagrindiniai maisto elementai – azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – stiebų ir lapų vystymąsi. Nors pelėžirniai patys geba apsirūpinti azotu, nedidelis jo kiekis pavasarį, augimo pradžioje, gali būti naudingas, ypač jei dirvožemis yra skurdus. Tačiau per didelis azoto kiekis lems vešlią, tamsiai žalią lapiją, bet menką žydėjimą, nes augalas visą energiją skirs žaliosios masės auginimui.
Fosforas yra vienas svarbiausių elementų plačialapiam pelėžirniui, nes jis tiesiogiai veikia šaknų sistemos vystymąsi, žiedpumpurių užuomazgų formavimąsi ir sėklų brendimą. Pakankamas fosforo kiekis dirvožemyje užtikrina gausų ir ilgalaikį žydėjimą. Fosforo trūkumas gali pasireikšti sulėtėjusiu augimu, smulkiais ir negausiais žiedais, o lapai gali įgauti purpurinį atspalvį. Todėl tręšiant pelėžirnius, ypač prieš žydėjimą, reikėtų rinktis trąšas su didesniu fosforo kiekiu.
Kalis atlieka daugybę svarbių funkcijų augalo organizme: jis stiprina ląstelių sieneles, reguliuoja vandens apykaitą, didina augalo atsparumą sausrai, šalčiui ir ligoms. Pakankamas kalio kiekis padeda augalui efektyviau pasisavinti kitas maisto medžiagas ir pagerina bendrą augalo gyvybingumą. Kalis taip pat prisideda prie ryškesnės žiedų spalvos ir tvirtesnių žiedkočių. Kalio trūkumas gali lemti silpnesnį augimą ir didesnį jautrumą nepalankioms aplinkos sąlygoms.
Be šių trijų pagrindinių makroelementų, augalui reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip magnis (Mg), geležis (Fe), boras (B), manganas (Mn) ir kiti. Nors jų reikia nedideliais kiekiais, jų trūkumas gali sutrikdyti svarbius fiziologinius procesus. Paprastai derlingame, organinėmis medžiagomis praturtintame dirvožemyje mikroelementų pakanka, tačiau naudojant tik mineralines trąšas, kartais gali pasireikšti jų deficitas. Naudojant kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra ir mikroelementų, galima išvengti šios problemos.
Pavasarinis tręšimas augimo pradžioje
Pavasaris yra laikas, kai plačialapis pelėžirnis atbunda po žiemos ramybės ir pradeda intensyvų augimą. Šiuo laikotarpiu jam reikia daug energijos, kad galėtų greitai suformuoti vešlią antžeminę dalį. Pirmasis tręšimas atliekamas anksti pavasarį, kai tik iš žemės pasirodo pirmieji ūgliai. Šiam tręšimui puikiai tinka subalansuotos kompleksinės mineralinės trąšos, kuriose azoto, fosforo ir kalio santykis yra panašus (pvz., NPK 10-10-10 arba NPK 20-20-20), arba organinės trąšos.
Jei dirvožemis sode yra derlingas ir gerai paruoštas prieš sodinimą, pavasariniam tręšimui gali pakakti ir organinių medžiagų. Aplink augalo kerą galima paskleisti sluoksnį gerai perpuvusio komposto ar mėšlo ir jį švelniai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį. Organinės trąšos ne tik aprūpina augalą reikalingomis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo gebėjimą sulaikyti vandenį ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organika atpalaiduoja maisto medžiagas palaipsniui, todėl augalas jomis aprūpinamas ilgesnį laiką.
Naudojant mineralines trąšas, svarbu neviršyti gamintojo rekomenduojamų normų. Granuliuotas trąšas reikia tolygiai paskleisti aplink augalą, vengiant jų patekimo ant jaunų ūglių, ir negiliai įterpti į dirvą. Po tręšimo augalą būtina gerai palaistyti, kad trąšos ištirptų ir taptų prieinamos šaknims. Skystas trąšas galima naudoti laistant augalą, paruošus tirpalą pagal instrukciją.
Pavasarinis tręšimas yra tarsi startinis impulsas, suteikiantis augalui jėgų visam ateinančiam sezonui. Jis užtikrina, kad pelėžirnis greitai suformuos stiprius stiebus ir vešlią lapiją, kuri taps pagrindu gausiam žydėjimui. Tačiau svarbu prisiminti, kad dėl pelėžirnių gebėjimo fiksuoti azotą, nereikėtų persistengti su azoto trąšomis, nes tai gali pakenkti žiedų formavimuisi.
Tręšimas žydėjimo laikotarpiu
Artėjant žydėjimui ir jo metu plačialapio pelėžirnio mitybos poreikiai keičiasi. Šiuo laikotarpiu sumažėja azoto poreikis ir smarkiai išauga fosforo bei kalio poreikis. Fosforas yra būtinas gausiam žiedpumpurių formavimui, o kalis užtikrina žiedų kokybę, ryškią spalvą ir bendrą augalo gyvybingumą. Todėl vasaros pradžioje, maždaug birželio mėnesį, kai augalas pradeda formuoti žiedpumpurius, rekomenduojama jį patręšti trąšomis, skirtomis žydintiems augalams.
Tokių trąšų sudėtyje fosforo (P) ir kalio (K) kiekis yra gerokai didesnis nei azoto (N). Pavyzdžiui, NPK santykis gali būti 5-10-10 arba panašus. Šias trąšas galima naudoti kas 3-4 savaites per visą žydėjimo laikotarpį, kuris gali tęstis iki pat rudens, ypač jei reguliariai šalinami peržydėję žiedai. Galima rinktis tiek granuliuotas, tiek skystas trąšas. Skystos trąšos veikia greičiau, nes maisto medžiagos iš karto patenka į šaknų zoną, todėl jos puikiai tinka greitai reakcijai, jei pastebimi maisto medžiagų trūkumo požymiai.
Tręšiant žydėjimo metu, ypač svarbu laikytis saiko. Nors augalui reikia daugiau maisto medžiagų, pertręšimas gali būti žalingas. Per didelė druskų koncentracija dirvožemyje gali pažeisti jautrias augalo šaknis ir sutrikdyti vandens bei maisto medžiagų pasisavinimą. Todėl visada geriau tręšti šiek tiek mažesne trąšų norma, nei nurodyta instrukcijoje, bet tai daryti reguliariai.
Be mineralinių trąšų, žydėjimo metu galima naudoti ir organinius papildus. Pavyzdžiui, medžio pelenai yra puikus natūralus kalio ir fosforo šaltinis. Ploną pelenų sluoksnį galima paskleisti aplink augalą ir įterpti į dirvą. Kaulamilčiai yra geras lėto atpalaidavimo fosforo šaltinis. Tinkamas ir subalansuotas tręšimas žydėjimo metu leis džiaugtis ne tik gausiais, bet ir ilgai išliekančiais, ryškiaspalviais žiedais.
Organinių trąšų naudojimas
Organinės trąšos yra puikus pasirinkimas plačialapio pelėžirnio auginimui, nes jos ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio sveikatą. Geriausiai žinomos ir plačiausiai naudojamos organinės trąšos yra kompostas ir gerai perpuvęs mėšlas. Kompostas – tai subalansuotas maisto medžiagų šaltinis, kuris palaipsniui atpalaiduoja elementus, taip užtikrindamas ilgalaikį augalo maitinimą. Jį galima naudoti ruošiant dirvą prieš sodinimą arba kasmet pavasarį paskleisti kaip mulčio sluoksnį aplink augalą.
Perpuvęs mėšlas (arklių, karvių) taip pat yra vertinga organinė trąša, turtinga maisto medžiagų ir mikroorganizmų. Svarbu naudoti tik gerai perpuvusį mėšlą, nes šviežias gali nudeginti augalo šaknis dėl didelės amoniako koncentracijos. Mėšlas, kaip ir kompostas, įterpiamas į dirvą rudenį arba anksti pavasarį. Šios organinės medžiagos ne tik tręšia, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo poringumą, laidumą orui ir vandeniui.
Be komposto ir mėšlo, yra ir kitų vertingų organinių trąšų. Pavyzdžiui, biohumusas ( Kalifornijos sliekų perdirbtos organinės atliekos) yra labai koncentruota ir lengvai pasisavinama trąša, turtinga ne tik maisto elementų, bet ir augimo stimuliatorių. Žaliasis tręšimas – tai augalų (pvz., garstyčių, facelijų) auginimas ir jų žaliosios masės įterpimas į dirvą. Nors šis metodas labiau tinka didesniems plotams ruošti, jo principus galima pritaikyti ir gėlynuose.
Organinių trąšų privalumas yra tas, kad su jomis praktiškai neįmanoma pertręšti augalo, nes maisto medžiagos atpalaiduojamos lėtai, priklausomai nuo mikroorganizmų veiklos ir aplinkos sąlygų. Jos sukuria sveiką ir gyvybingą dirvožemio ekosistemą, kuri yra palanki ilgalaikiam augalo klestėjimui. Geriausių rezultatų pasiekiama derinant organinį tręšimą su tiksliniu mineralinių trąšų naudojimu tam tikrais augimo etapais, pavyzdžiui, žydėjimo metu.
Mineralinių trąšų pasirinkimas ir naudojimas
Mineralinės trąšos yra greitas ir efektyvus būdas aprūpinti plačialapį pelėžirnį konkrečiomis maistinėmis medžiagomis. Jos gaminamos pramoniniu būdu, o maisto elementai jose yra lengvai tirpstančių druskų pavidalu, todėl augalai gali jas greitai pasisavinti. Rinkoje galima rasti įvairių formų mineralinių trąšų: granuliuotų, skystų, tirpių miltelių. Kiekviena forma turi savo naudojimo ypatumų.
Granuliuotos trąšos yra lėtesnio veikimo. Jos išberiamos ant dirvos paviršiaus ir įterpiamos, o maisto medžiagos atpalaiduojamos palaipsniui, kiekvieno laistymo ar lietaus metu. Jos puikiai tinka pagrindiniam pavasariniam tręšimui, nes užtikrina ilgalaikį maitinimą. Renkantis granuliuotas trąšas, svarbu atkreipti dėmesį į NPK (azoto, fosforo, kalio) santykį. Kaip minėta, pelėžirniams reikėtų vengti trąšų su labai dideliu azoto kiekiu.
Skystos trąšos ir tirpūs milteliai yra greito veikimo. Jos ištirpinamos vandenyje ir naudojamos laistant augalą. Tokiu būdu maisto medžiagos iš karto patenka į šaknų zoną ir yra greitai pasisavinamos. Šios trąšos idealiai tinka papildomam tręšimui vegetacijos metu, ypač žydėjimo laikotarpiu, kai reikia greitai papildyti fosforo ir kalio atsargas. Taip pat jos nepakeičiamos, kai pastebimi aiškūs maisto medžiagų trūkumo simptomai.
Naudojant mineralines trąšas, būtina griežtai laikytis gamintojo rekomendacijų ir nurodytų normų. Per didelė trąšų koncentracija gali sukelti cheminį šaknų nudegimą, pakenkti dirvožemio mikroflorai ir netgi užteršti gruntinius vandenis. Niekada netręškite sausos dirvos – prieš tai augalą būtina gerai palieti. Taip pat venkite tręšimo per didelius karščius. Tinkamas ir atsakingas mineralinių trąšų naudojimas gali ženkliai pagerinti plačialapio pelėžirnio augimą ir žydėjimą.
