Nors topinambai yra laikomi vienais atspariausių ir mažiausiai priežiūros reikalaujančių sodo augalų, jie vis dėlto nėra visiškai apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų. Intensyviai auginant šią kultūrą, ypač jei nesilaikoma sėjomainos ir kitų agrotechnikos reikalavimų, gali kilti tam tikrų problemų, kurios gali sumažinti derlių ir pabloginti jo kokybę. Savalaikis ligų ir kenkėjų atpažinimas, prevencinių priemonių taikymas ir tinkamų kovos metodų parinkimas yra būtini norint išsaugoti sveikus augalus ir užsitikrinti gausų derlių. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias topinambų problemas ir efektyviausius jų sprendimo būdus.
Viena iš labiausiai paplitusių topinambų ligų yra sklerotinis puvinys, dar vadinamas baltuoju puviniu. Šią grybelinę ligą sukelia Sclerotinia sclerotiorum grybas, kuris pažeidžia augalo stiebą, paprastai arti žemės paviršiaus. Pažeidimo vietoje atsiranda vandeninga, pūvanti dėmė, kuri greitai pasidengia tankiu baltu pelėsiu, panašiu į vatą. Vėliau šiame pelėsyje susiformuoja juodi, kieti dariniai – skleročiai, kurie yra grybo išlikimo forma. Liga sutrikdo vandens ir maisto medžiagų judėjimą stiebu, todėl virš pažeidimo vietos esanti augalo dalis vysta ir nudžiūsta.
Sklerotinis puvinys ypač greitai plinta vėsiu ir drėgnu oru, tankiuose pasėliuose, kur prasta oro cirkuliacija. Grybo skleročiai gali išlikti gyvybingi dirvožemyje keletą metų, todėl sėjomaina yra viena svarbiausių prevencijos priemonių. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistus augalus reikia nedelsiant pašalinti iš lauko ir sunaikinti, kad būtų sustabdytas ligos plitimas. Nereikėtų jų kompostuoti, nes skleročiai komposte gali išlikti ir vėliau užkrėsti kitus augalus.
Kita gana dažna grybelinė liga yra miltligė. Ji pasireiškia baltomis, miltuotomis apnašomis ant lapų, stiebų ir kartais net žiedų. Iš pradžių apnašos būna nedidelės, vėliau jos plečiasi ir gali padengti visą lapo paviršių. Stipriai pažeisti lapai pagelsta, deformuojasi ir anksčiau laiko nudžiūsta. Miltligė sutrikdo fotosintezę, silpnina augalą ir mažina gumbų derlių. Liga ypač plinta karštomis dienomis ir vėsiomis naktimis, kai susidaro rasa, bei tankiuose, prastai vėdinamuose pasėliuose.
Kovojant su miltlige, svarbi yra prevencija: sodinti augalus pakankamais atstumais, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija, vengti perteklinio tręšimo azotu, kuris skatina vešlų, bet neatsparų lapų augimą. Pastebėjus pirmuosius požymius, galima bandyti purkšti augalus ekologiškomis priemonėmis, pavyzdžiui, asiūklio nuoviru, pieno išrūgų ar sodos tirpalu. Esant stipriam išplitimui, gali prireikti fungicidų. Taip pat svarbu rudenį surinkti ir sunaikinti visą nukritusią lapiją, nes joje žiemoja ligos sukėlėjas.
Prevencinės priemonės nuo ligų
Geriausias būdas kovoti su ligomis yra ne gydyti jau sergančius augalus, o užkirsti kelią ligoms atsirasti. Viena iš svarbiausių prevencinių priemonių yra tinkama sėjomaina. Topinambų nereikėtų auginti toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės, taip pat po kitų astrinių šeimos augalų, pavyzdžiui, saulėgrąžų, nes jie turi bendrų ligų sukėlėjų. Grąžinti topinambus į tą pačią vietą rekomenduojama ne anksčiau kaip po 3-4 metų. Per tą laiką dirvožemyje sumažėja specifinių patogenų koncentracija.
Sodinimui reikėtų naudoti tik sveiką, nepažeistą ir ligų požymių neturinčią sodinamąją medžiagą. Prieš sodinant gumbus, juos galima profilaktiškai pamirkyti kalio permanganato tirpale arba apdoroti specialiais biologiniais preparatais, kurie apsaugo nuo puvinių. Tai padeda sunaikinti galimus ligų sukėlėjus ant gumbų paviršiaus ir suteikia augalams geresnį startą. Taip pat svarbu sodinti optimaliu laiku į gerai paruoštą, purią ir gerai drenuojamą dirvą, vengiant užmirkstančių vietų.
Tinkamas sodinimo tankumas taip pat yra svarbus prevencijos veiksnys. Per tankiai susodinti augalai prastai vėdinasi, tarp jų ilgiau išsilaiko drėgmė, o tai sudaro idealias sąlygas plisti grybelinėms ligoms. Laikantis rekomenduojamų atstumų tarp augalų ir eilių, užtikrinama gera oro cirkuliacija, lapai greičiau nudžiūsta po lietaus ar rasos, o tai ženkliai sumažina miltligės ir kitų ligų riziką. Reguliarus piktžolių naikinimas taip pat prisideda prie geresnio vėdinimosi ir mažina konkurenciją dėl maisto medžiagų.
Galiausiai, subalansuotas tręšimas stiprina augalų imunitetą. Reikėtų vengti azoto pertekliaus, kuris skatina vešlų, bet silpną audinių augimą, padarydamas augalus jautresnius ligoms. Svarbu užtikrinti pakankamą kalio ir fosforo kiekį, nes šie elementai stiprina ląstelių sieneles ir didina augalų atsparumą. Rudenį, nuėmus derlių, būtina kruopščiai surinkti visas augalų liekanas (stiebus, lapus) ir jas sunaikinti arba kompostuoti tik tuo atveju, jei augalai buvo visiškai sveiki.
Pagrindiniai topinambų kenkėjai
Topinambai, palyginti su kitomis daržovėmis, kenkėjų yra puolami rečiau, tačiau tam tikri vabzdžiai ir gyvūnai gali padaryti žalos. Vienas iš dažniausių kenkėjų, ypač sausomis ir karštomis vasaromis, yra amarai. Šie smulkūs vabzdžiai kolonijomis apspinta jaunus ūglius ir lapų apačią, siurbia augalų sultis. Dėl to lapai deformuojasi, gelsta, o augalas silpsta. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodligę sukeliantys grybai, dar labiau pakenkiantys augalui.
Kovojant su amarais, pirmiausia galima bandyti juos nuplauti stipria vandens srove. Taip pat veiksmingos yra biologinės priemonės, pavyzdžiui, boružės ir jų lervos, auksaakės, kurios yra natūralūs amarų priešai. Galima purkšti augalus žaliojo muilo, česnako ar dilgėlių ištraukos tirpalais. Cheminių insekticidų reikėtų imtis tik kraštutiniu atveju, kai amarų kolonijos yra labai gausios ir kelia realią grėsmę derliui.
Po žeme topinambų gumbams pavojų gali kelti grambuolių (karkvabalių) lervos ir kurkliai. Grambuolių lervos gyvena dirvoje kelis metus ir graužia šaknis bei gumbus, palikdamos juose dideles išgraužas. Kurkliai taip pat rausia urvus ir pažeidžia požemines augalų dalis. Kovoti su šiais dirvos kenkėjais yra sudėtinga. Svarbi prevencinė priemonė yra gilus rudeninis dirvos arimas, kurio metu dalis lervų iškeliama į paviršių ir žūva. Taip pat galima naudoti specialias biologines priemones su plėšriaisiais nematodais, kurie naikina kenkėjų lervas.
Laukuose ir soduose, esančiuose šalia miškų, topinambų gumbai gali tapti laukinių gyvūnų, tokių kaip šernai, stirnos, kiškiai ar peliniai graužikai, maistu. Šie gyvūnai gali iškasti ir suėsti didelę dalį derliaus, ypač žiemą, kai trūksta kitokio maisto. Efektyviausia apsauga nuo stambesnių gyvūnų yra tvirta ir pakankamai aukšta tvora. Nuo graužikų gali padėti įvairios gaudyklės ar repelentai, tačiau svarbu užtikrinti, kad šios priemonės nepakenktų naminiams gyvūnams ar naudingajai faunai.
Biologiniai ir ekologiški kovos metodai
Ekologiniame ūkyje ar tiesiog siekiant auginti kuo natūralesnį derlių, pirmenybė teikiama biologiniams ir ekologiškiems augalų apsaugos metodams. Vietoj cheminių pesticidų naudojami natūralūs gamtos procesai ir priemonės. Pavyzdžiui, norint pritraukti naudingus vabzdžius, tokius kaip boružės, auksaakės ar žiedmusės, kurie minta amarais, sode galima auginti nektaringus augalus – krapus, kmynus, medetkas, facelijas. Šie augalai veikia kaip „viešbučiai” ir „maitinimo bazės” naudingajai entomofaunai.
Prieš grybelines ligas, tokias kaip miltligė ar puviniai, veiksmingi yra įvairūs augaliniai nuovirai ir ištraukos. Asiūklio nuoviras, kuriame gausu silicio, stiprina augalų ląstelių sieneles ir padaro jas atsparesnes grybelių invazijai. Česnako ar svogūnų laiškų ištraukos pasižymi fungicidinėmis ir baktericidinėmis savybėmis. Pieno išrūgų ar pasukų purškalai sukuria nepalankią terpę miltligės grybui daugintis. Šias priemones reikia naudoti profilaktiškai arba pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams ir purškimą kartoti reguliariai, ypač po lietaus.
Dirvožemio sveikatinimui ir apsaugai nuo požeminių kenkėjų galima naudoti biologinius preparatus, kurių pagrindą sudaro naudingi mikroorganizmai. Pavyzdžiui, Trichoderma genties grybai slopina patogeninių grybų, sukeliančių šaknų puvinius, augimą. Entomopatogeniniai nematodai yra mikroskopinės kirmėlės, kurios parazituoja ir sunaikina dirvoje gyvenančių kenkėjų, tokių kaip grambuolių ar kurklių, lervas. Šie metodai yra saugūs aplinkai, žmonėms ir naudingiesiems organizmams.
Taip pat svarbu paminėti ir teisingą agrotechniką kaip ekologiškos apsaugos dalį. Sėjomaina, subalansuotas tręšimas, piktžolių kontrolė, savalaikis augalų liekanų pašalinimas – visa tai yra neatsiejama sveiko agroekosistemos kūrimo dalis. Ekologiška augalų apsauga reikalauja daugiau žinių ir pastabumo nei cheminė, tačiau ji leidžia išauginti sveiką ir saugų maistą, išsaugant biologinę įvairovę ir dirvožemio gyvybingumą.
Integruota kenkėjų kontrolė
Integruota kenkėjų kontrolė (IKK) yra modernus ir tvarus požiūris į augalų apsaugą, apjungiantis įvairius metodus – agrotechninius, biologinius, mechaninius ir, tik kraštutiniu atveju, cheminius. IKK tikslas yra ne visiškai sunaikinti kenkėjus ar ligas, o palaikyti jų populiaciją tokiame lygmenyje, kuris nedaro reikšmingos ekonominės žalos derliui. Šis metodas remiasi giliu agroekosistemos supratimu ir nuolatiniu stebėjimu.
Pirmasis IKK žingsnis yra prevencija. Tai apima visas anksčiau minėtas priemones: atsparių veislių parinkimą, sėjomainos laikymąsi, tinkamą dirvos paruošimą, subalansuotą tręšimą ir optimalų sodinimo tankumą. Sukūrus sveikas ir palankias sąlygas augalams, jie tampa natūraliai atsparesni ligoms ir kenkėjams. Prevencija yra pats pigiausias ir efektyviausias apsaugos būdas.
Antrasis etapas yra stebėsena (monitoringas). Reikia reguliariai apžiūrėti augalus, stebėti ligų požymių ar kenkėjų pasirodymą. Tam galima naudoti ir specialias priemones, pavyzdžiui, geltonas lipnias gaudykles, kurios padeda nustatyti skraidančių kenkėjų antplūdžio pradžią ir gausumą. Stebėsena leidžia laiku pastebėti problemą ir priimti sprendimą, kokių veiksmų imtis, kol žala dar nėra didelė.
Sprendimų priėmimas yra trečiasis IKK etapas. Nustačius kenkėjo ar ligos židinį, pirmiausia vertinama, ar jo keliama grėsmė viršija žalingumo ribą. Jei problema nėra didelė, gali pakakti mechaninių priemonių (pvz., pažeistų lapų nuskynimas) ar biologinių metodų (pvz., naudingųjų vabzdžių paleidimas). Tik tuo atveju, jei šios priemonės yra neveiksmingos ir gresia dideli derliaus nuostoliai, gali būti svarstomas cheminių pesticidų naudojimas.
Pasirenkant chemines priemones, IKK principais besivadovaujantis augintojas rinksis selektyvius pesticidus, kurie yra kuo mažiau kenksmingi naudingiesiems organizmams ir aplinkai. Taip pat bus griežtai laikomasi nurodytų normų, purškimo laiko ir karencijos periodo. IKK yra protingas kompromisas tarp intensyvios, chemija paremtos žemdirbystės ir visiškai ekologinio ūkininkavimo, leidžiantis efektyviai valdyti rizikas ir auginti sveiką produkciją minimaliomis sąnaudomis ir poveikiu aplinkai.
