Atėjus vėlyvam rudeniui ir žiemai, daugelio kambarinių augalų, įskaitant ir difenbachiją, gyvenimo ritmas pasikeičia. Dienos trumpėja, saulės šviesos intensyvumas mažėja, o patalpų oras dėl šildymo dažnai tampa sausesnis. Šis laikotarpis, vadinamas ramybės periodu, reikalauja iš augintojo ypatingo dėmesio ir priežiūros režimo pakeitimo. Nors difenbachija yra visžalis augalas ir visiškai neužmiega, jos augimo procesai gerokai sulėtėja. Tinkamas paruošimas žiemai ir teisinga priežiūra šaltuoju metų laiku yra lemiami veiksniai, užtikrinantys, kad augalas ne tik sėkmingai peržiemos, bet ir pavasarį vėl džiugins sparčiu augimu. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip pritaikyti difenbachijos priežiūrą žiemos sąlygoms.
Priežiūros pokyčiai ramybės periodu
Žiemos mėnesiais difenbachijos gyvybiniai procesai natūraliai sulėtėja. Dėl šviesos trūkumo fotosintezė nėra tokia intensyvi, todėl augalas auga labai lėtai arba visai nustoja augti. Tai yra ramybės periodas, kurio metu augalas kaupia jėgas ateinančiam pavasario augimo spurtui. Svarbiausias uždavinys šiuo laikotarpiu – neskatinti dirbtinio augimo ir pritaikyti priežiūrą prie pasikeitusių poreikių. Viena didžiausių klaidų – bandyti prižiūrėti difenbachiją žiemą taip pat, kaip ir vasarą.
Pagrindiniai aspektai, kuriuos reikia koreguoti, yra laistymas ir tręšimas. Kadangi augalas neauga taip aktyviai, jo vandens ir maistinių medžiagų poreikis drastiškai sumažėja. Laistymą reikia gerokai suretinti, leidžiant substratui tarp laistymų gerai išdžiūti. Tręšimą nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario reikia visiškai nutraukti. Bandymas tręšti ar per daug laistyti „miegantį” augalą gali sukelti druskų kaupimąsi dirvožemyje ir šaknų puvinį, o tai yra dažniausia augalų žūties priežastis žiemą.
Temperatūros palaikymas taip pat yra svarbus. Nors difenbachija yra šilumamėgis augalas, žiemą jai gali tikti šiek tiek vėsesnė aplinka, tačiau temperatūra neturėtų nukristi žemiau 15–16 °C. Optimali temperatūra žiemos ramybės periodui yra apie 18 °C. Svarbiausia vengti staigių temperatūros svyravimų ir šaltų skersvėjų, kurie gali sukelti stresą ir lapų kritimą. Nestatykite augalo arti dažnai varstomų lauko durų ar langų.
Atidus augalo stebėjimas žiemą yra ypač svarbus. Reguliariai apžiūrėkite lapus ir stiebą, ar neatsirado ligų ar kenkėjų požymių. Sausas patalpų oras gali išprovokuoti voratinklinių erkių antpuolį. Pastebėję bet kokius neigiamus pokyčius, nedelsdami imkitės veiksmų. Kantrybė ir teisinga priežiūra padės jūsų difenbachijai sėkmingai peržiemoti ir pasiruošti naujam vegetacijos sezonui.
Apšvietimo ir vietos parinkimas žiemą
Šviesos trūkumas yra didžiausias iššūkis auginant difenbachiją žiemos mėnesiais. Dienos yra ne tik trumpesnės, bet ir dažnai apsiniaukusios, todėl natūralios šviesos kiekis yra minimalus. Difenbachijai, ypač margalapėms jos veislėms, reikia kuo daugiau ryškios, bet išsklaidytos šviesos, kad išlaikytų savo dekoratyvumą. Dėl šviesos trūkumo lapai gali išblykšti, prarasti margumą, o pats augalas gali pradėti tįsti, formuodamas silpnus ir ilgus tarpubamblius.
Norint kompensuoti šviesos trūkumą, augalą reikėtų perkelti į šviesiausią vietą namuose. Žiemą geriausia vieta difenbachijai – palangė prie pietinio lango. Šiuo metų laiku saulė nėra tokia aktyvi, todėl tiesioginiai spinduliai vargu ar nudegins lapus. Jei pietinio lango neturite, tiks ir rytinis ar vakarinis, tačiau augalą reikėtų pastatyti kuo arčiau stiklo. Reguliariai valykite langus, nes dulkėti stiklai gali sumažinti patenkančios šviesos kiekį net 30–40 procentų.
Taip pat nepamirškite periodiškai pasukti vazono, kad visos augalo pusės gautų vienodą šviesos kiekį. Tai padės išvengti augalo iškrypimo į vieną pusę, link šviesos šaltinio. Jei natūralios šviesos akivaizdžiai nepakanka ir augalas pradeda skursti, galima pagalvoti apie papildomą dirbtinį apšvietimą. Tam puikiai tinka specialios fitolampos, skleidžiančios augalams tinkamo spektro šviesą. Papildomai apšviesti augalą reikėtų bent kelias valandas per dieną, ypač tamsiausiomis dienomis, taip prailginant šviesųjį paros metą iki 10–12 valandų.
Būtina apsaugoti augalą nuo šalto oro, sklindančio nuo lango stiklo. Naktį, ypač per didelius šalčius, lapai neturėtų liestis prie šalto stiklo, nes gali nušalti. Taip pat įsitikinkite, kad vazonas nestovi ant šaltos palangės ar grindų. Po vazonu galima padėti putplasčio gabalėlį ar kitą izoliuojančią medžiagą, kuri apsaugotų šaknis nuo peršalimo. Tinkamai parinkta vieta yra vienas svarbiausių sėkmingo žiemojimo faktorių.
Laistymo ir oro drėgmės reguliavimas
Žiemos metu difenbachijos laistymo režimas turi kardinaliai pasikeisti. Kadangi augalas ilsisi ir beveik neauga, jo vandens suvartojimas yra minimalus. Perlaistymas šiuo periodu yra pati dažniausia ir pavojingiausia klaida, beveik visada sukelianti šaknų puvinį. Laistyti reikia retai ir saikingai. Prieš laistant būtina įsitikinti, kad substratas yra gerai išdžiūvęs ne tik paviršiuje, bet ir giliau. Patikrinkite drėgmę pirštu arba mediniu pagaliuku – laistykite tik tada, kai žemė sausa bent per trečdalį vazono gylio.
Laistymo dažnumas priklausys nuo patalpos temperatūros – kuo vėsiau, tuo rečiau reikia laistyti. Tai gali būti kartą per dvi, tris ar net keturias savaites. Geriau šiek tiek padžiovinti augalą, nei jį perlieti. Naudokite tik minkštą, nusistovėjusį, kambario temperatūros vandenį. Šaltas vanduo gali sukelti šoką šaknims ir pakenkti augalui. Po laistymo būtinai išpilkite vandens perteklių iš lėkštutės.
Nors laistyti reikia retai, oro drėgmė žiemą tampa ypač aktuali problema. Dėl veikiančio centrinio šildymo oras patalpose labai išsausėja. Sausas oras kenkia difenbachijos lapams – jų galiukai ir kraštai pradeda džiūti, ruduoti, augalas praranda savo dekoratyvumą. Be to, sausos sąlygos yra idealios plisti voratinklinėms erkėms. Todėl būtina reguliariai drėkinti orą aplink augalą.
Efektyviausias būdas – naudoti elektrinį oro drėkintuvą. Jei jo neturite, galima imtis kitų priemonių. Reguliariai purkškite lapus minkštu, kambario temperatūros vandeniu. Pastatykite šalia augalo indų su vandeniu arba padėkite ant radiatorių drėgnus rankšluosčius. Labai gerai veikia padėklas su drėgnu keramzitu ar akmenukais, ant kurio statomas vazonas. Svarbu, kad pats vazono dugnas nemirktų vandenyje. Periodiškas lapų valymas drėgna kempine taip pat padės palaikyti drėgmę ir švarą.
Pasiruošimas pavasariui
Artėjant pavasariui, maždaug vasario pabaigoje ar kovo pradžioje, kai dienos akivaizdžiai pailgėja, difenbachija pamažu pradeda busti iš ramybės periodo. Tai ženklas, kad reikia palaipsniui keisti priežiūros režimą ir ruošti augalą naujam augimo sezonui. Augalas pats parodys pirmuosius atgimimo ženklus – gali pasirodyti naujo lapo užuomazga. Tai laikas, kai galima pradėti dažniau laistyti ir ruoštis tręšimui.
Laistymą didinkite palaipsniui. Pradėkite laistyti šiek tiek dažniau, bet vis dar leisdami viršutiniam substrato sluoksniui išdžiūti. Staigus ir gausus laistymas po žiemos ramybės gali pakenkti. Kartu su laistymo padažninimu, galima pradėti ir tręšti. Pirmąjį kartą naudokite perpus silpnesnį trąšų tirpalą, nei rekomenduojama. Vėliau, augimui įsibėgėjus, pereikite prie įprasto tręšimo grafiko, t.y. kas 2–4 savaites aktyviuoju periodu.
Ankstyvas pavasaris yra idealus laikas persodinti difenbachiją, jei to reikia. Jei augalas per žiemą ištįso, prarado apatinius lapus ir dekoratyvumą, tai taip pat tinkamas metas jį atjauninti – nupjauti viršūnę įšaknijimui ir patrumpinti likusį stiebą. Genėjimas paskatins naujų šoninių ūglių augimą, ir augalas taps tankesnis. Po persodinimo ar genėjimo augalui reikia laiko atsigauti, todėl jį laikykite šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje ir netręškite bent mėnesį.
Atlikus šiuos paruošiamuosius darbus, difenbachija bus pasirengusi naujam augimo ciklui. Teisinga priežiūra žiemos metu ir laipsniškas perėjimas prie aktyvaus periodo režimo yra sėkmės garantas. Augalas atsidėkos jums sparčiu augimu, vešlia lapija ir puikia išvaizda visus ateinančius metus. Žiema yra išbandymas daugeliui kambarinių augalų, tačiau suprasdami jų poreikius, galite padėti jiems sėkmingai jį įveikti.
