Sėkmingas alpinės erikos (Erica carnea) įkurdinimas sode prasideda nuo teisingo sodinimo ir supratimo, kaip šį nuostabų augalą galima padauginti. Nors alpinė erika yra laikoma nereikliu ir lengvai auginamu augalu, tinkamai parinkta vieta, laikas ir pati sodinimo technika yra lemiami veiksniai, užtikrinantys greitą prigijimą ir ilgalaikį klestėjimą. Šis procesas nėra sudėtingas, tačiau keli esminiai niuansai gali ženkliai paveikti galutinį rezultatą. Suteikus augalui tinkamą startą, jis daugelį metų džiugins savo ankstyvu ir spalvingu žydėjimu, dažnai pasirodančiu dar neištirpus sniegui ir pranešančiu apie artėjantį pavasarį.
Geriausias laikas sodinti alpines erikas yra ankstyvas ruduo, maždaug nuo rugsėjo iki spalio vidurio, arba pavasaris, kai tik įšalas pasitraukia iš žemės. Rudeninis sodinimas turi pranašumą, nes dirva dar yra šilta, o oro drėgnumas didesnis, todėl augalas turi pakankamai laiko gerai įsišaknyti prieš žiemos šalčius. Pavasarį pasodinti augalai taip pat gerai prigyja, tačiau jiems gali prireikti daugiau priežiūros ir laistymo artėjant vasaros karščiams. Reikėtų vengti sodinti erikas vasaros viduryje, nes karštis ir sausra sukelia didelį stresą naujai pasodintam augalui.
Prieš sodinant būtina tinkamai paruošti dirvožemį, nes tai yra vienas svarbiausių sėkmės faktorių. Alpinė erika, nors ir tolerantiškesnė pH atžvilgiu nei kitos viržinių šeimos atstovės, geriausiai auga purioje, gerai drenuojamoje, neutralioje arba šiek tiek rūgščioje dirvoje. Sunkus molingas dirvožemis yra netinkamas, todėl jį būtina pagerinti įmaišant stambaus smėlio, komposto ir durpių. Sodinimo duobė turėtų būti maždaug dvigubai platesnė nei augalo šaknų gumulas, kad šaknys galėtų laisvai plėstis į purią žemę.
Pats sodinimo procesas yra paprastas: augalą reikia išimti iš vazonėlio, švelniai atlaisvinti susivijusias šaknis ir įstatyti į paruoštą duobę taip, kad šaknies kaklelis būtų lygus žemės paviršiui. Pasodinus per giliai, augalas gali pradėti pūti, o pasodinus per sekliai – greitai išdžiūti. Užpylus duobę paruoštu žemės mišiniu, jį reikia lengvai suspausti aplink augalą ir gausiai palaistyti. Po sodinimo labai rekomenduojama mulčiuoti dirvos paviršių pušų žieve arba spygliais, kas padės išlaikyti drėgmę ir apsaugos nuo piktžolių.
Dauginimas auginiais
Dauginimas auginiais yra vienas populiariausių ir efektyviausių būdų gauti naujų alpinės erikos augalų, kurie bus identiški motininiam augalui. Šis metodas leidžia išsaugoti specifines veislės savybes, tokias kaip žiedų spalva, lapijos atspalvis ar augimo forma. Geriausias laikas imti auginius yra vasaros viduryje, maždaug nuo liepos iki rugpjūčio pradžios, kai šių metų ūgliai jau yra šiek tiek subrendę, bet dar nėra pilnai sumedėję. Tokie pusiau sumedėję auginiai įsišaknija greičiausiai ir patikimiausiai.
Auginiai ruošiami nuo sveikų, stiprių motininių augalų. Reikėtų pasirinkti ne žydinčius, o vegetatyvinius ūglius. Aštriu peiliu arba sekatoriumi nupjaunama maždaug 5-8 cm ilgio ūglio viršūnė. Nuo apatinės auginio dalies (maždaug pusės ilgio) reikia atsargiai nuskabyti spygliškus lapelius. Norint paskatinti greitesnį ir geresnį įsišaknijimą, paruošto auginio galiuką galima pamirkyti į specialius įsišaknijimo hormonų miltelius, nors tai nėra būtina, nes erikos gana gerai šaknijasi ir be jų.
Paruoštus auginius reikia susmeigti į dauginimo dėžutę ar vazonėlius, pripildytus tinkamo substrato. Geriausiai tinka lengvas ir laidus mišinys, pavyzdžiui, durpių ir smėlio arba durpių ir perlito mišinys, paruoštas santykiu 1:1. Substratas turi būti drėgnas, bet ne permirkęs. Auginius reikia susmeigti maždaug iki pusės jų ilgio, paliekant tarp jų pakankamai vietos, kad nesiliestų lapeliais ir būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija, kuri padeda išvengti grybinių ligų.
Kad auginiai sėkmingai įsišaknytų, jiems reikia sukurti šiltnamio efektą, t.y. palaikyti aukštą oro drėgmę. Dėžutę su auginiais galima uždengti skaidriu plastikiniu gaubtu arba tiesiog polietileno plėvele. Svarbu reguliariai vėdinti, kasdien nuimant dangtį bent 10-15 minučių, kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis. Dauginimo dėžutę reikėtų laikyti šiltoje, šviesioje vietoje, bet apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Įsišaknijimas paprastai trunka nuo 6 iki 8 savaičių, o apie sėkmę signalizuoja pradėję augti nauji lapeliai.
Dauginimas atlankomis
Dauginimas atlankomis yra dar vienas paprastas ir patikimas būdas padauginti alpines erikas, nereikalaujantis jokių specialių įrankių ar sąlygų. Šis metodas ypač tinka tiems, kurie nori gauti vos kelis naujus augalus be didelių pastangų. Atlankomis geriausia dauginti pavasarį arba ankstyvą rudenį. Metodo esmė – paskatinti vieną iš motininio augalo šakelių išleisti šaknis, kol ji vis dar yra sujungta su pagrindiniu augalu ir gauna iš jo maistines medžiagas.
Procesui reikia pasirinkti ilgą, lanksčią ir sveiką šakelę, augančią arti žemės paviršiaus. Po pasirinkta šakele reikia iškasti negilų griovelį. Kad šaknys formuotis pradėtų greičiau, toje šakelės vietoje, kuri liesis su žeme, galima aštriu peiliu šiek tiek įpjauti arba nugramdyti žievę. Ši nedidelė žaizda stimuliuoja kaluso audinio, iš kurio vėliau išauga šaknys, susidarymą. Taip pat šią vietą galima apdoroti įsišaknijimo hormonais.
Paruoštą šakelę reikia atsargiai nulenti prie žemės, įspausti į paruoštą griovelį ir pritvirtinti prie dirvožemio. Tai galima padaryti specialiu metaliniu kabliuku, sulenkta viela arba tiesiog prispaudžiant akmeniu. Svarbu, kad ta šakelės dalis, kurioje tikimasi šaknų formavimosi, turėtų gerą kontaktą su žeme. Prilenktą šakelę reikia užberti puria ir derlinga žeme arba kompostu, paliekant virš žemės kyšoti tik ūglio viršūnėlę, kurią rekomenduojama pririšti prie nedidelio kuoliuko, kad augtų vertikaliai.
Vietą, kurioje padaryta atlanka, reikia reguliariai laistyti ir neleisti jai išdžiūti. Priklausomai nuo sąlygų, šaknys paprastai susiformuoja per vienerius metus. Kitų metų pavasarį arba rudenį galima atsargiai atkasti dalį žemės ir patikrinti, ar susidarė pakankamai stipri šaknų sistema. Jei taip, naująjį augalą galima aštriu sekatoriumi atskirti nuo motininio augalo ir atsargiai iškasus persodinti į nuolatinę augimo vietą. Šis metodas užtikrina beveik šimtaprocentinį prigijimą.
Sėklų sėjimas
Alpinių erikų dauginimas sėklomis yra rečiau naudojamas metodas, nes jis yra sudėtingesnis ir reikalauja daugiau laiko bei kantrybės, palyginti su dauginimu auginiais ar atlankomis. Be to, iš sėklų išauginti augalai dažnai neperduoda visų motininio augalo veislės savybių, todėl rezultatas gali būti nenuspėjamas, ypač jei sėklos surinktos nuo hibridinių veislių. Šis metodas dažniausiai taikomas selekcininkų, siekiančių išvesti naujas veisles, arba entuziastų, mėgstančių eksperimentuoti.
Sėklas geriausia sėti vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį į daigyklas, pripildytas specialaus sėkloms daiginti skirto substrato, kuris turėtų būti labai purus, laidus ir sterilus. Substratas, sudarytas iš durpių ir smėlio, puikiai tinka. Prieš sėją substratą reikia sudrėkinti. Erikų sėklos yra labai smulkios, todėl jas reikia paskleisti kuo rečiau ir tolygiau ant substrato paviršiaus ir neužberti žemėmis, nes joms sudygti reikalinga šviesa. Pasėjus, daigyklą reikia apipurkšti vandeniu iš purkštuvo, kad sėklos gerai priglustų prie substrato.
Kad sėklos sėkmingai sudygtų, joms reikia sukurti tinkamas sąlygas. Daigyklą reikia uždengti stiklu arba skaidria plėvele, kad būtų palaikoma aukšta oro drėgmė, ir pastatyti šviesioje, šiltoje vietoje (optimali temperatūra apie 18-22 °C), bet apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Dygimas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, todėl reikia apsišarvuoti kantrybe. Visą šį laiką svarbu palaikyti nuolatinę substrato drėgmę ir kasdien vėdinti daigyklą, kad neįsimestų pelėsis.
Sėkloms sudygus ir daigeliams paaugus tiek, kad turėtų kelis tikruosius lapelius, juos reikia atsargiai išpikiuoti į atskirus nedidelius vazonėlius. Šis darbas reikalauja didelio kruopštumo, nes daigeliai būna labai maži ir trapūs. Jaunus augalus toliau reikia auginti šviesioje ir šiltoje vietoje, reguliariai laistant ir saugant nuo skersvėjų. Į nuolatinę vietą sode juos galima sodinti tik kitą pavasarį, kai jie pakankamai sustiprėja ir suformuoja gerą šaknų sistemą.
Vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas
Tinkamas vietos parinkimas yra fundamentalus alpinės erikos sėkmingo auginimo aspektas. Šie augalai geriausiai jaučiasi saulėtose, atvirose vietose, kurios yra apsaugotos nuo stiprių, šaltų žiemos vėjų. Nors jos gali toleruoti ir dalinį pavėsį, gausus ir spalvingas žydėjimas garantuotas tik tose vietose, kur augalas gauna bent 6-8 valandas tiesioginės saulės šviesos per dieną. Be to, saulėtoje vietoje geriau atsiskleidžia ir daugelio veislių lapijos spalvos, kurios žiemą gali įgauti bronzinius ar rausvus atspalvius.
Dirvožemio paruošimas yra ne mažiau svarbus. Kaip minėta, alpinė erika reikalauja puikiai drenuojamo dirvožemio. Jei sodo žemė yra sunki ir molinga, būtina imtis priemonių jai pagerinti. Efektyviausias būdas – iškasti platesnę ir gilesnę sodinimo duobę (apie 40×40 cm) ir užpildyti ją specialiai paruoštu mišiniu. Tam puikiai tinka sodo žemės, durpių ir stambaus smėlio (arba smulkios skaldos) mišinys lygiomis dalimis. Toks substratas užtikrins, kad vandens perteklius greitai nutekės ir šaknys nebus užmirkusios.
Sodinant erikas grupėmis, pavyzdžiui, kuriant viržyną ar alpinariumą, rekomenduojama paruošti visą plotą, o ne tik atskiras duobes. Tai leidžia sukurti vientisą ir palankią aplinką augalų šaknims plėstis. Visame plote reikėtų nuimti viršutinį dirvos sluoksnį ir jį pagerinti anksčiau minėtais priedais. Taip pat verta pamąstyti apie sodinimą šlaite ar paaukštintoje lysvėje, kas natūraliai pagerina drenažą ir sukuria sąlygas, artimas natūralioms erikų augavietėms kalnuose.
Prieš sodinant augalus, įsigytus vazonėliuose, juos būtina gerai palaistyti. Dažnai augalai parduodami perdžiūvusiu durpiniu substratu, kuris sunkiai sugeria vandenį. Geriausia visą vazonėlį panardinti į kibirą su vandeniu ir palaikyti tol, kol nustos kilti oro burbuliukai. Tai užtikrins, kad visas šaknų gumulas bus prisotintas drėgmės. Išimant augalą iš vazono, jei šaknys yra tankiai susivijusios, jas reikėtų švelniai pirštais iškedenti arba net šiek tiek apipjaustyti, kad paskatintumėte naujų šaknelių augimą į šonus.
