Tankiažiedės erškėtrožės genėjimas yra viena iš svarbiausių priežiūros procedūrų, kuri, nors ir nėra sudėtinga, reikalauja tam tikrų žinių ir supratimo apie augalo augimo ciklą. Skirtingai nuo daugelio modernių rožių, kurioms reikalingas stiprus ir reguliarus karpymas, šis artimas laukiniams protėviams krūmas gražiausiai atrodo augdamas natūralia forma. Todėl pagrindinis genėjimo tikslas yra ne drastiškas formavimas, o krūmo sveikatos palaikymas, jo atjauninimas ir oro cirkuliacijos gerinimas. Tinkamai atliktas genėjimas ne tik užtikrina gausų žydėjimą, bet ir padeda išvengti ligų bei prailgina augalo amžių.
Pagrindinis ir svarbiausias genėjimas atliekamas anksti pavasarį, kol augalas dar yra ramybės būsenoje, bet jau praėjęs didžiausių šalčių pavojus. Geriausias laikas – kai pumpurai jau pradeda brinkti, bet dar neišsiskleidę. Taip geriausiai matosi, kurios šakos yra gyvybingos, o kurios per žiemą apšalo ar nudžiūvo. Pavasarinis genėjimas skatina naujų, stiprių ūglių augimą, ant kurių formuosis žiedai.
Genėjimo procesas prasideda nuo sanitarinio valymo. Pirmiausia reikia atidžiai apžiūrėti krūmą ir pašalinti visas akivaizdžiai pažeistas dalis: nudžiūvusias, nulūžusias, nušalusias (jos būna pajuodusios ar susiraukšlėjusios) ir ligotas šakas. Kirpti reikia iki sveikos medienos, kurią atpažinsi iš žalios spalvos žievės ir baltos šerdies. Pjūvį daryk šiek tiek įstrižai, maždaug 5 mm virš sveiko, į išorę nukreipto pumpuro.
Po sanitarinio valymo pereinama prie krūmo praretinimo. Iškerpamos visos silpnos, plonos šakelės, taip pat tos, kurios auga į krūmo vidų, susikerta ar trinasi viena į kitą. Tikslas – sukurti erdvų krūmą, kurio vidų gerai pasiektų saulės šviesa ir laisvai cirkuliuotų oras. Tai yra geriausia prevencija nuo grybinių ligų. Taip pat reikėtų išpjauti dalį seniausių, storų, sumedėjusių stiebų, kurie jau menkai žydi, paliekant stiprius jaunus ūglius.
Genėjimo tikslai ir laikas
Tankiažiedės erškėtrožės genėjimo tikslai yra keli. Pirmasis ir svarbiausias yra sanitarinis – palaikyti augalo sveikatą pašalinant visas negyvas, pažeistas ar ligotas dalis, kurios gali tapti infekcijų šaltiniu. Antrasis tikslas – atjauninti krūmą. Reguliariai išpjaunant senas, neproduktyvias šakas, skatinamas naujų, jaunų ir gausiai žydinčių ūglių augimas iš krūmo pagrindo. Tai užtikrina nuolatinį krūmo atsinaujinimą ir ilgaamžiškumą.
Trečiasis tikslas yra formuojamasis, nors šios erškėtrožės atveju jis yra minimalus. Siekiama ne sukurti dirbtinę formą, o išlaikyti natūralų, gražų krūmo siluetą, pagerinti jo struktūrą ir pralaidumą šviesai bei orui. Išretinus krūmo centrą, visos šakos gauna daugiau šviesos, todėl žydi gausiau ir tolygiau. Taip pat kontroliuojamas krūmo dydis ir tankumas, kad jis neužgožtų kitų augalų ir derėtų bendrame sodo vaizde.
Optimalus genėjimo laikas priklauso nuo jo tikslo. Pagrindinis, struktūrinis ir atjauninamasis genėjimas visada atliekamas ankstyvą pavasarį, augalo ramybės periodu. Tai leidžia augalui visą savo energiją nukreipti į naujų ūglių auginimą ir žaizdų gijimą prasidėjus vegetacijai. Nerekomenduojama stipriai genėti rudenį, nes pjūvių vietos gali būti jautrios šalčiui, o ankstyvas genėjimas gali paskatinti augimą, kuris nušals per pirmąsias šalnas.
Vasarą, po žydėjimo, galima atlikti tik lengvą, kosmetinį genėjimą. Jo metu pašalinami peržydėję žiedai, jei nenorima, kad formuotųsi vaisiai (nors tankiažiedės erškėtrožės vaisiai yra labai dekoratyvūs). Taip pat galima šiek tiek patrumpinti per ilgas, iš krūmo formos išsikišusias šakas. Tačiau svarbu prisiminti, kad tankiažiedė erškėtrožė žydi ant praėjusių metų ūglių, todėl stiprus vasarinis genėjimas gali sumažinti kitų metų žydėjimą.
Genėjimo įrankiai ir technika
Norint atlikti kokybišką genėjimą, būtina turėti tinkamus ir gerai paruoštus įrankius. Pagrindinis įrankis yra aštrus genėjimo sekatorius, skirtas plonesnėms, iki 2 cm skersmens šakoms kirpti. Svarbu, kad sekatorius būtų ne tik aštrus, bet ir švarus. Prieš pradedant darbą ir pereinant nuo vieno augalo prie kito, įrankius rekomenduojama dezinfekuoti spiritu ar kitu dezinfekantu, kad būtų išvengta ligų plitimo.
Storesnėms, senoms šakoms pjauti prireiks genėjimo pjūklelio arba dvirankio sekatoriaus (kirpimo žirklių). Pjūklelis yra patogesnis tankiame krūme, kur sunku prasiplėsti su didelėmis žirklėmis. Nepriklausomai nuo įrankio, svarbiausia, kad pjūvis būtų lygus ir švarus, be atplaišų, kurios sunkiai gyja ir gali tapti infekcijos vartais. Visada dirbk su kokybiškomis sodo pirštinėmis, kad apsisaugotum nuo aštrių tankiažiedės erškėtrožės dyglių.
Genėjimo technika yra labai svarbi. Pjūvį visada daryk maždaug 5 mm virš pumpuro. Pumpuras, virš kurio kerpi, turėtų būti nukreiptas į išorę nuo krūmo centro. Taip naujas ūglys augs į išorę, o ne į krūmo vidų, padėdamas formuoti atvirą ir gerai vėdinamą lają. Pjūvis turėtų būti šiek tiek įstrižas, jo nuolydis turi būti nukreiptas nuo pumpuro, kad vanduo nutekėtų nuo jo, o ne kauptųsi ir skatintų puvimą.
Pjaunant storas šakas pjūkleliu, pirmiausia padaryk nedidelę įpjovą iš apačios, o tik tada pjauk iš viršaus. Tai neleis krentančiai šakai atplėšti žievės nuo pagrindinio stiebo. Visas didesnes nei 2 cm skersmens žaizdas galima patepti sodo tepalu, kad apsaugotum nuo drėgmės ir infekcijų. Pašalinus šaką, nepalik ilgų stuobrelių, pjauk kuo arčiau pagrindinio stiebo ar žemės.
Atjauninamasis genėjimas seniems krūmams
Laikui bėgant, tankiažiedės erškėtrožės krūmas gali tapti per tankus, jo centre gali susikaupti daug senų, sumedėjusių ir menkai žydinčių stiebų. Tokiu atveju reikalingas atjauninamasis genėjimas, kuris grąžins krūmui gyvybingumą ir paskatins gausų žydėjimą. Šis genėjimas atliekamas palaipsniui, per 2-3 metus, kad augalas nepatirtų per didelio streso.
Pirmaisiais metais, ankstyvą pavasarį, išpjauk maždaug trečdalį visų seniausių, storiausių stiebų prie pat žemės paviršiaus. Rinkis tuos stiebus, kurie atrodo labiausiai sumedėję, turi mažai šoninių šakelių arba yra akivaizdžiai pažeisti. Šis veiksmas paskatins naujų, stiprių ūglių, vadinamų bazaliniais ūgliais, augimą iš šaknų kaklelio. Šie jauni ūgliai ateityje taps nauju krūmo pagrindu.
Antraisiais metais vėl pakartok procedūrą, išpjaudamas dar trečdalį likusių senų stiebų. Vėl rinkis pačius seniausius. Per vasarą jau turėtų būti išaugę nemažai naujų, stiprių ūglių, kurie kompensuos pašalintas šakas. Trečiaisiais metais pašalink paskutinius likusius senus stiebus. Taip per trejus metus bus visiškai atnaujintas visas krūmas, neprarandant jo dekoratyvumo ir žydėjimo nė viename sezone.
Jei krūmas yra labai apleistas ir senas, galima imtis ir radikalaus atjauninimo. Tokiu atveju ankstyvą pavasarį visos šakos nupjaunamos 10-15 cm aukštyje nuo žemės. Tai yra didelis stresas augalui, todėl po tokios procedūros jam reikės ypatingos priežiūros – reguliaraus laistymo ir tręšimo. Nors tais pačiais metais krūmas tikriausiai nežydės, tačiau išleis daug naujų, stiprių ūglių, ir kitais metais džiugins atsinaujinusiu ir vešliu augimu.
Šaknų atžalų kontrolė
Viena iš tankiažiedės erškėtrožės savybių, reikalaujančių nuolatinio dėmesio, yra jos polinkis leisti šaknų atžalas. Šie nauji ūgliai, išaugantys iš šaknų, gali pasirodyti net ir kelių metrų atstumu nuo motininio krūmo, greitai paversdami tvarkingą augalą nevaldomu sąžalynu. Todėl reguliarus atžalų šalinimas yra neatsiejama šio augalo priežiūros dalis.
Atžalų kontrolę reikia vykdyti per visą vegetacijos sezoną, kai tik jos pasirodo. Svarbiausia yra ne tik nukirpti atžalą ties žemės paviršiumi, nes tai tik paskatins ją šakotis ir augti dar vešliau. Efektyviausias būdas yra atkasti žemę aplink atžalą, kol pasieksi horizontalią šaknį, iš kurios ji auga. Tada aštriu kastuvu ar sekatoriumi nupjauk atžalą kuo arčiau motininės šaknies.
Jei nori panaudoti atžalas dauginimui, rinkis stipriausias, kurios jau turi susiformavusios savo šaknų sistemą. Jas atsargiai atskirk nuo motininio augalo, palikdamas kuo didesnį šaknų gumulą, ir pasodink į naują vietą. Tai yra pats paprasčiausias ir patikimiausias būdas dauginti tankiažiedę erškėtrožę.
Norint apriboti atžalų plitimą, sodinant krūmą galima į žemę įkasti šaknų barjerą. Tam tinka speciali plastikinė juosta ar kitos tvirtos, nepūvančios medžiagos, įkastos į žemę maždaug 40-50 cm gyliu aplink visą sodinimo duobę. Tai fiziškai apribos šaknų plitimą į šalis ir ženkliai sumažins atžalų atsiradimą. Tačiau net ir su barjeru, retkarčiais gali pasirodyti viena kita atžala, kurią reikės pašalinti.
📷No machine-readable author provided. Svdmolen assumed (based on copyright claims)., CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons
